Tiesa yra ta, kad tada, kai kalbama apie vienybės tarp visų krikščionių skatinimą, kai kurie protai pernelyg lengvai suvedžiojami gėrio regimybe. Argi neteisinga, kartojama jiems, argi tai nėra netgi visų, besišaukiančių Kristaus vardo, pareiga susilaikyti nuo abipusių kaltinimų ir pagaliau kada nors susivienyti tarpusavio meilės ryšiais? Kas gi išdrįstų teigti, kad myli Kristų, jei iš visų jėgų nesistengia įvykdyti priesako paties Kristaus, prašančio savo Tėvą, kad Jo mokiniai būtų „viena“? Be to, argi Kristus nenorėjo, kad Jo mokiniai būtų paženklinti ir išskirti iš kitų žmonių tuo, kad jie vieni kitus myli: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“? Dievas taip nori, priduria jie, kad visi krikščionys būtų „viena“! Nes dėl vienybės jie būtų daug stipresni tuomet, kai reikia atsilaikyti prieš bedievystės marą, kuris, kasdien vis labiau skverbdamasis ir plisdamas, ruošiasi sunaikinti Evangeliją.

Tokius ir panašius argumentus skleidžia ir plėtoja tie, kuriuos vadiname pankrikščionimis. Ir šitie pankrikščionys ne tik nėra negausūs ir išsisklaidę, bet, priešingai, iš jų išaugo ištisos organizacijos. Jie yra įkūrę plačiai pasklidusias bendrijas, kurioms dažniausiai vadovauja nekatalikai, kad ir kokie būtų jų požiūrių tikėjimo klausimais skirtumai. Be kita ko, savo veiklą jie vykdo taip aktyviai, kad daug kur ji patraukia visų klasių žmones ir netgi daugybę katalikų suvilioja viltimi pasiekti vienybę, lyg ir atitinkančią mūsų Motinos Šventosios Bažnyčios norą. O Bažnyčia tetrokšta vėl pasišaukti ir parsivesti atgal į savo prieglobstį savo paklydusius vaikus. Iš tiesų po šių pasisakymų žavesiu ir patrauklumu slepiasi tikrai labai rimta klaida, iš esmės ardanti katalikų tikėjimo pagrindus.“ [...]

Iš tiesų neleistina skatinti krikščionių susijungimo kitaip, nei raginant atskalūnus sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią, nes kažkada jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė. Mes sakome: grįžkite į vienintelę tikrąją Bažnyčią, kuri aiškiai regima visiems ir kuri savo Įkūrėjo valia turi amžinai išlikti tokia, kokią Jis pats įkūrė visų išganymui. [...]

Tad tegu sūnūs atskalūnai grįžta prie Apaštalų Sosto, pastatyto tame mieste, kurį apaštalų kunigaikščiai Petras ir Paulius pašventino savo krauju, prie Sosto, „Katalikų Bažnyčios šaknies ir motinos“. Tegu jie čia grįžta, žinoma, ne su ta mintimi ir viltimi, kad „gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos šulas ir atrama“ išsižadės tikėjimo vientisumo ir pakęs jų klaidas, bet, priešingai, norėdami pasivesti jos mokymui ir vadovavimui.

Iš tiesų neleistina skatinti krikščionių susijungimo kitaip, nei raginant atskalūnus sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią, nes kažkada jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė.
+ + +
Pijus XI. Enciklika „Mortalium animos“ apie krikščionių vienybę, 1928 m. sausio 6 d.
https://rebrand.ly/mortalium

Todėl nutolsta nuo dieviškosios tiesos tas, kuris vaizduoja Bažnyčią taip, tarsi jos nebūtų galima nei jausti, nei matyti, tarsi ji būtų, kaip tvirtinama, tik kažkas „pneumatiška“, kas daugelį krikščionių bendruomenių, tikėjime viena nuo kitos skirtingų, šiuo nematomu ryšiu jungtų draugėn.
+ + +
Taigi, kaip tikroje tikinčiųjų bendruomenėje yra tik vienas Viešpats ir vienas Krikštas, taip gali būti tik vienas tikėjimas, ir dėl to tą, kuris atsisako priklausyti Bažnyčiai, pagal Viešpaties žodžius reikia laikyti stabmeldžiu ar viešuoju nusidėjėliu[8]. Dėl šios priežasties tie, kurie tikėjimu ar vadovybe yra vienas nuo kito atsiskyrę, negyvena nei šiame Kūne, nei jo dieviškąja Dvasia.
+ + +
Pijus XII, „Mystici Corporis“, 1943 m. birželio 29 d.
https://rebrand.ly/mystici