III. KUNIGYSTĖS ŠVENTIMŲ TEIKĖJAS IR PRIĖMĖJAS

Kunigystės teikėjas

1. Paprastasis visų Kunigystės šventimų, vadinasi, tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų teikėjas yra šventinamojo vyskupas.

Vyskupas galią teikti šventimus turi savaime – vi ordinationis. Ši galia yra būtina duoti aukštesniuosius šventimus. O teikti žemesniuosius šventimus Šv. Sostas kartais įgalioja ir kunigą.

Šventinamojo vyskupas yra tas, kurio vyskupijoje jis yra gimęs ir drauge turi savo buveinę, kitaip sakant, gyvena. Kad šventimus galėtų teikti svetimas vyskupas, reikalingas specialus savojo vyskupo leidimas.

Kunigystės priėmėjas

2. Kunigystės šventimų tikrumui būtina, kad jų priėmėjas būtų pakrikštytas vyras, turintis intenciją juos priimti.

Priimti šventimus moterims draudžia pats Dievas. Tokia buvo Kristaus valia nuo pradžių. Į savo apaštalų gretas Jis parinko tik vyrus. Vien vyrams Jis pavedė visą vadovavimą Bažnyčioje. Apie moteris šv. Paulius sako: „Moterys tegul susirinkimuose tyli, kalbėti joms neleidžiama, ... nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime.“ (1 Kor 14, 34–35) Šie apaštalo žodžiai nuo pat pradžių buvo suprasti kaip aiškus draudimas moterims priimti šventimus ir užimti bet kokias vadovaujančias pareigas Bažnyčioje.

Tiesa, Bažnyčios istorijoje minimos vadinamosios diakonės ar presbiterės. Tačiau jų parinkimas ar einamos pareigos neturėjo nieko bendra su Kunigystės šventimais. Jų paskirtis buvo kitokia negu diakonų ar kunigų. Jos turėjo ne altoriaus tarnybą, bet vien tik socialines pareigas, pavyzdžiui, ligonių slaugymą, beturčių šelpimą, kai kuriuos patarnavimus teikiant moterims Krikštą ir pan.

Sąlygos šventimo leistinumui

3. Kunigystės šventimų leistinumui reikia, kad šventinamasis:

a) turėtų pašvenčiamąją malonę, nes Kunigystė yra sakramentas gyviesiems;

b) būtų priėmęs Sutvirtinimą;

Tas, kuris imasi kitiems vadovauti tikėjimo reikaluose, visų pirma pats privalo būti užsigrūdinęs tikėjime. Tokį tvirtumą žmogui duoda Sutvirtinimas.

c) būtų šaukiamas į kunigystę;

Yra dvi ryškiausios pašaukimo į kunigystę žymės: gera kandidato intencija ir jo tinkamumas šiam luomui. Apie intenciją reikia pasakyti, kad kandidatas į kunigystę turi šio luomo norėti, juo gėrėtis ir jo tiesiog trokšti. Turi norėti ne dėl kokių žemiškų priežasčių ar išskaičiavimų, bet dėl antprigimtinių motyvų, būtent dėl Dievo garbės, Bažnyčios gerovės, savo ir kitų išganymo. Rengiantis kunigystei, yra neleistina vadovautis kokiais nors žemiškais išskaičiavimais. Dar labiau neleistina ką nors versti tapti kunigu. Bet kurio luomo, juo labiau kunigystės, pasirinkimas turi būti paliktas kiekvieno laisvam apsisprendimui.

Apie kandidato tinkamumą kunigystei sprendžia jo tiesioginiai vyresnieji. Jų žodis pašaukimo reikaluose yra paties Dievo žodis. Niekas neturi teisės veržtis į kunigų luomą vyresniesiems nepritariant. Taip pat, jei nuodėmklausis, kunigų seminarijos vadovybė ir vyskupas neturi nieko prieš, juo labiau, jei leidžia bei pataria, niekas dėl savo pašaukimo neturi bijoti. Toks asmuo niekuomet nebus įsibrovėlis, bet teisėtas Kristaus vynuogyno darbininkas. Savaime suprantama, kandidatas į kunigystę savo vyresniesiems turi būti atviras, aptarti su jais savo pašaukimo reikalus ir laikytis jų nurodymų.

Kandidatas į kunigystę turi turėti palinkimą į šį luomą ir į su juo susijusias pareigas, bet kažkoks ypatingas patraukimas nėra būtinas.

d) turėtų kunigui reikalingas savybes ir būtų reikiamai pasirengęs;

Kunigui būtinos savybės yra gyvas tikėjimas, gili ir nuoširdi meilė Dievui, Bažnyčiai bei artimui, maldingumas, nekaltas gyvenimas, savęs išsižadėjimo bei pasiaukojimo dvasia ir pan.

Kandidatas į kunigystę privalo būti baigęs reikiamą mokslą ir gavęs tinkamą auklėjimą kunigų seminarijoje. Privačiojo išsimokslinimo ar išsiauklėjimo paprastai nepakanka.

e) turėtų Bažnyčios reikalaujamą amžių;

Žemesniesiems šventimams paprastai reikalaujama 17 ar 18 metų, t. y. tokio amžiaus, kada jau galimos teologinės studijos. Subdiakonatui reikalinga turėti 21, diakonatui 22, kunigo šventimui 24, vyskupo 30 metų.

f) būtų laisvas nuo tokių sielos ir kūno trūkumų, kurie kliudo saugiai, gražiai ir garbingai eiti kunigo pareigas.

Bažnyčios kanonai nurodo nemažai šios rūšies trūkumų, sakysime, neteisėtas kandidato gimimas, nekatalikai tėvai, mišri tėvų santuoka, įvairūs protinių ligų ar nuomario požymiai, didelės kūno ydos ar trūkumai, pavyzdžiui, didelė trumparegystė, klausos stoka, kalbos organų sutrikimai, sunkūs ir žmogaus garbę žeminantys nusikaltimai, kaip antai žmogžudystė, kitų ar savęs sužalojimai, tikėjimo išsižadėjimas, žemas ir nedoras gyvenimas ir pan.[92]

Apie šių ydų bei trūkumų buvimą ar nebuvimą, taip pat apie tai, kiek jos gali kenkti kunigo garbei ar jo einamoms pareigoms, paprastai sprendžia šventimus teikiąs vyskupas. Todėl jo žodis čia yra labai svarus.

[92] Codex iuris canonici (1917), c. 984.