KETVIRTASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
„Eik išpažinties bent kartą per metus ir apie Šv. Velykas priimk Švč. Sakramentą“
Ketvirtojo Bažnyčios įsakymo turinys
Ketvirtuoju savo įsakymu Bažnyčia liepia kiekvienam atėjusiam į protą krikščioniui bent kartą per metus atlikti išpažintį ir Velykų laiku priimti šv. Komuniją.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais šis įsakymas nebuvo reikalingas, nes tikintieji dažnai eidavo išpažinties ir kone kasdien priimdavo Švč. Sakramentą. Ilgainiui, vėstant uolumui, Bažnyčiai teko įsikišti ir pareikšti aiškų savo reikalavimą. Dabartinis jos įsakymas atėjo iš XIII šimtmečio pradžios. Kiek vėliau (XVI šimt.) jis buvo pakartotas visuotiniame Tridento Susirinkime. Galop Bažnyčia jį įtraukė į savo įstatymų rinkinį. 906 kanone pasakyta: „Kiekvienas į protą atėjęs bet kurios lyties tikintysis privalo bent kartą per metus nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes“[49], o 859 kanone: „Kiekvienas bet kurios lyties tikintysis, kai jau pradeda atskirti tai, kas gera nuo to, kas bloga, vadinasi, kai ateina į protą, privalo kartą per metus, bent Velykų laiku, priimti Eucharistijos sakramentą.“[50]
I. METINĖS IŠPAŽINTIES PAREIGA
Pareigos svarbumas
1. Pareiga bent kartą per metus atlikti išpažintį yra svarbi. Todėl kas jos neįvykdo be pateisinamos priežasties, sunkiai nusideda.
Žinoma, kas išbūtų per metus sunkiai nenusidėjęs, tas būtų laisvas nuo šios pareigos, nes nėra būtina išpažinti mažąsias nuodėmes. Bet, deja, tokių tobulų asmenų nedaug tėra, o kurie yra, tai tik dėl to, kad daug dažniau negu kartą per metus apvalo savo sąžinę Atgailos sakramentu.
Ką saisto metinės išpažinties pareiga
2. Bažnyčios įsakymas, liepiąs bent kartą per metus atlikti išpažintį, saisto kiekvieną bet kurios lyties tikintįjį nuo to laiko, kai jis ateina į protą, iki gyvenimo pabaigos.
Tėvų ar globėjų šventa pareiga yra stengtis, kad jų vaikai ar globotiniai tuojau, kai tik pradeda atskirti tai, kas gera, nuo to, kas bloga, pradėtų eiti išpažinties. Kurie tai uždelsia, nusideda ne tik savo pareigoms vaikams ar globotiniams, bet ir šiam Bažnyčios įsakymui.
Metinės išpažinties laikas
3. Bažnyčia nėra nustačiusi laiko, kada reikėtų atlikti metinę išpažintį. Kadangi ji įsako priimti šv. Komuniją apie Velykas, todėl tuo laiku reikia atlikti ir išpažintį.
Tai savaime suprantama. Juk šv. Komuniją galima priimti tik esant laisvam nuo bet kokios sunkios nuodėmės. O atpalaiduoti nuo jų gali tik išpažintis. Tad velykinės šv. Komunijos įsakymas rodo, kad tuo laiku atliktina ir išpažintis.
Kas dėl kokios nors priežasties neatlieka metinės išpažinties, tas privalo kuo greičiau atlikti ją kitais metais.
Pareiga įvykdoma tik gera išpažintimi
4. Pareigą atlikti išpažintį galima įvykdyti tik gera, nuoširdžia, jokiu būdu ne šventvagiška išpažintimi.
Juk šventvagiška išpažintis yra tik nauja sunki nuodėmė, o anaiptol ne išpažintis. Todėl ja ir negalima atlikti pareigos. Taip pat šis įsakymas neįvykdomas tokia išpažintimi, per kurią dėl kokios nors priežasties negaunama išrišimo, nes išrišimas yra Atgailos sakramento esmė.
II. VELYKINĖS ŠV. KOMUNIJOS PAREIGA
Kas privalo atlikti šią pareigą
1. Bažnyčia įsako, kad visi krikščionys, kurie jau atėję į protą, vadinasi, kurie jau atskiria gėrį nuo blogio, kartą per metus, bent Velykų laiku, priimtų Švč. Viešpaties Jėzaus Kūno ir Kraujo Sakramentą.
Kad šį įsakymą pradėtų vykdyti tik atėję į protą vaikai, privalo žiūrėti tie, kurie turi jais rūpintis: tėvai, globėjai, auklėtojai, nuodėmklausiai, klebonai.
Laikas atlikti šią pareigą
2. Bažnyčia aiškiai įsako priimti šv. Komuniją Velykų laiku.
Velykų laikas bendru Bažnyčios nustatymu tęsiasi nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio, t. y. 7 dienas iki Velykų šventės ir 7 dienas po jos bei pačią Velykų dieną. Taigi iš viso 15 dienų. Tačiau yra leista vyskupams jį pailginti tiek prieš Velykas, tiek po jų. Kiek kuriose šalyse jis pailginamas, tikintiesiems praneša kunigai.
Velykų laiku Bažnyčia įsako priimti Švč. Sakramentą ypač dėl šių priežasčių:
a) kaip tik tuo laiku Viešpats Jėzus įsteigė šį Sakramentą ir pirmą kartą žmonėms davė šv. Komuniją;
b) tuo laiku Jis numirė ir prisikėlė iš numirusių, todėl reikia, kad ir mes numirtume nuodėmei ir pradėtume naują gyvenimą.
Ne veltui šv. Paulius sako: „Prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams.“ (Rom 6, 9–12)
Pareigos ir laiko svarbumas
3. Ir pati pareiga priimti Švč. Sakramentą, ir jai atlikti nustatytas laikas yra svarbūs. Todėl, kas be rimtos priežasties Velykų laiku nepriima šv. Komunijos, sunkiai nusideda.
Ligoniai, seneliai ir visi kiti, kurie negali išeiti iš namų, turi reikalauti, kad jų slaugytojai ar prižiūrėtojai pakviestų jiems šiuo laiku kunigą, o šie būtinai privalo tai padaryti.
Kas Velykų laiku nepriėmė šv. Komunijos, privalo priimti ją nedelsdamas tam laikui pasibaigus.
Šv. Komunija turi būti priimta vertai
4. Įsakymas priimti šv. Komuniją įvykdomas tik priimant ją vertai.
Nevertas arba šventvagiškas Komunijos priėmimas yra anaiptol ne Bažnyčios įsakymo įvykdymas, o tik didelė nuodėmė, daug didesnė negu Komunijos apleidimas.
Velykinės šv. Komunijos vieta
5. Velykinę šv. Komuniją Bažnyčia pataria priimti savo parapijoje. Kas priima ją kitur, turi pasistengti pranešti apie tai savo klebonui.
Taigi nėra privaloma priimti šv. Komuniją savo parapijoje, tai tik patarimas. Kadangi klebonas privalo pažinti savo ganomuosius, reikia, kad tie, kurie svetimoje parapijoje priima velykinę šv. Komuniją, praneštų jam apie savo atliktą pareigą.
[49] Codex Iuris Canonici (1917), c. 906.
[50] Codex Iuris Canonici (1917), c. 859.
