Dominica Quarta in Quadragesima

skirtukas

IV gavėnios sekmadienis (Laetare)

Lætare (džiaukis); džiūgaujame dėl to, kad, praėję pirmąjį Gavėnios etapą, jau ragaujame Velykų džiaugsmo, kylančio iš Kristaus Kryžiaus. Šios dienos pamaldos persmelktos džiaugsmo. Jos piešia mums nuostabų naujosios Jeruzalės, žemiškosios Bažnyčios ir dangiškojo miesto, paveikslą. Savo Laiške šv. Paulius alegoriškai kalba apie Hagarą ir Sarą, simbolizuojančias sinagogą ir Bažnyčią, ir aiškina garsiąsias eilutes iš Išėjimo knygos (16; 21, 1–21), sakydamas, kad išganymo darbe viskas paremta Dievo dovana, „pažadu“. Krikščionys, žydų įpėdiniai, yra tikrieji šio pažado paveldėtojai. Evangelija pasakoja apie duonos padauginimą, simbolį Eucharistijos – Velykų slėpinio, kuris pažadėtas pakrikštytiems.

Bažnyčiai didis džiaugsmas turėti šias dovanas, matyti, kaip jos nuolat atsinaujina joje, ir galėti jas perduoti žmonėms. Kupina tokių minčių ir įtemptai laukdama Velykų, būdama pusiaukelėje į jas, Bažnyčia kviečia mus ieškoti paguodos gydančioje malonės galioje (kolekta). Rausvas kunigo rūbas, vargonų muzika, gėlės ant altoriaus – visa tai pabrėžia Bažnyčios džiaugsmą, kuris atsispindi šios dienos Mišių giesmėse, introite, graduale ir kt.

Introitus

Is. 66, 10 et 11. Lætáre, Ierúsalem: et convéntum fácite omnes qui dilígitis eam: gaudéte cum lætítia, qui in tristítia fuístis: ut exsultétis, et satiémini ab ubéribus consolatiónis vestræ.

Ps. 121, 1. Lætátus sum in his, quæ dicta sunt mihi: in domum Dómini íbimus.

Introitas

Iz 66, 10 ir 11. Džiaukis, Jeruzale, ir sueikite visi, kurie ją mylite; džiaukitės ir linksminkitės, kurie liūdesy buvote, kad šokinėtumėte iš džiaugsmo ir būtumėte pasotinti savo paguodos krūtų.

Ps 121, 1. Apsidžiaugiau tuo, kas man pasakyta: į Viešpaties namus eisime.

Oratio

Concéde, quæsumus, omnípotens Deus: ut qui ex mérito nostræ actiónis afflígimur tuæ grátiæ consolatióne respirémus. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.

Kolekta

Meldžiame Tave, visagali Dieve, suteik, kad mes, kurie esame pelnytai savųjų veiksmų slegiami, alsuotume Tavosios malonės paguoda. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

Lectio

Léctio Epístolæ beati Pauli Apostoli ad Gálatas. (Gal. 4, 22–31)

Fratres: Scriptum est: Quóniam Abráham duos fílios hábuit: unum de ancílla, et unum de líbera. Sed qui de ancílla, secúndum carnem natus est: qui áutem de líbera, per repromissiónem: quæ sunt per allegoríam dicta. Hæc enim sunt duo testaménta. Unum quidem in monte Sina, in servirtútem génerans: quæ est Agar: Sina enim mons est in Arábia, qui coniúnctus est ei, quæ nunc est Ierúsalem, et servit cum fíliis suis. Illa áutem, quæ sursum est Ierúsalem, líbera est, quae est mater nostra. Scriptum est enim: Lætáre stérilis, quae non paris: erúmpe, et clama, quæ non párturis: quia multi fílii desértæ, magis quam eius, quæ habet virum. Nos áutem, fratres, secúndum Isaac promissiónis fílii sumus. Sed quómodo tunc is, qui secúndum carnem, natus fúerat, persequebátur eum qui secúndum spíritum: ita et nunc. Sed quid dicit Scriptúra? Éiice ancíllam, et fílium eius: non enim heres erit fílius ancíllæ cum fílio líberæ. Itaque, fratres, non sumus ancíllæ fílii, sed líberæ: qua libertáte Christus nos liberávit.

Skaitinys

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško galatams. (Gal 4, 22–31)

Broliai: Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą. Tai pasakyta perkeltine prasme: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei: ją reiškia Hagara. Hagara – tai Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais. Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina, nes parašyta: „Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug vaikų, daugiau negu turinčioji vyrą.“ Jūs, broliai, esate pažado vaikai nelyginant Izaokas. Bet kaip tada gimusis pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią, taip ir dabar. O ką gi sako Raštas? – „Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi.“ Štai kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.

Graduale

Ps. 121, 1 et 7. Lætátus sum in his, quæ dicta sunt mihi: in domum Dómini íbimus. V. Fiat pax in virtúte tua: et abundántia in túrribus tuis.

Gradualas

Ps 121, 1 ir 7. Apsidžiaugiau tuo, kas man pasakyta: į Viešpaties namus eisime! V. Tebūna ramybė tavo stiprybėje ir gausa tavo bokštuose.

Tractus

Ps. 124, 1–2. Qui confídunt in Dómino sicut mons Sion: non commovébitur in ætérnum, qui hábitat in Ierúsalem. V. Montes in circúitu eius: et Dóminus in circúitu pópuli sui, ex hoc nunc et usque in sæculum.

Traktas

Ps 124, 1–2. Kas viliasi Viešpačiu, yra kaip Siono kalnas: nebus pajudintas per amžius, kas gyvena Jeruzalėje. V. Kalnai jos apsuptyje ir Viešpats savosios tautos apsuptyje – nuo štai dabar iki amžių pabaigos.

Evangelium

Sequéntia sancti Evangélii secundum Ioánnem. (Ioann. 6, 1–15)

In illo témpore: Ábiit Iesus trans mare Galilææ, quod est Tiberíadis: et sequebátur eum multitúdo magna, quia vidébant signa, quæ faciébat super his, qui infirmabántur. Súbiit ergo in montem Iesus: et ibi sedébat cum discípulis suis. Erat áutem próximum Pascha, dies festus Iudæórum. Cum sublevásset ergo óculos Iesus, et vidísset quia multitúdo maxima venit ad eum, dixit ad Philíppum: Unde emémus panes, ut mandúcent hi? Hoc áutem dicébat tentans eum: ipse enim sciébat quid esset factúrus. Respóndit ei Philíppus: Ducentórum denariórum panes non suffíciunt eis, ut unusquísque módicum quid accípiat. Dicit ei unus ex discípulis eius, Andréas frater Simónis Petri: Est puer unus hic, qui habet quinque panes hordeáceos, et duos pisces: sed hæc quid sunt inter tantos? Dixit ergo Iesus: Fácite hómines discúmbere. Erat áutem fænum multum in loco. Discubuérunt ergo viri, número quasi quinque míllia. Accépit ergo Iesus panes, et cum grátias egísset, distríbuit discumbéntibus: simíliter et ex píscibus quantum volébant. Ut áutem impléti sunt, dixit discípulis suis: Collígite quæ superavérunt fragménta, ne péreant. Collegérunt ergo, et implevérunt duódecim cóphinos fragmentórum ex quinque pánibus hordeáceis, quæ superfuérunt his, qui manducáverant. Illi ergo hómines cum vidíssent quod Iesus fécerat signum, icébant: Quia hic est vere Prophéta, qui ventúrus est in mundum. Iesus ergo cum cognovísset, quia ventúri essent ut ráperent eum, et fácerent eum regem, fugit íterum in montem ipse solus.

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 6, 1–15)

Anuo metu: Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“ Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“ Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Offertorium

Ps. 134, 3 et 6. Laudáte Dóminum, quia benígnus est: psállite nómini eius, quóniam suávis est: ómnia quæcúmque vóluit, fecit in cælo et in terra.

Ofertoriumas

Ps 134, 3 ir 6. Šlovinkite Viešpatį, nes jis geras, giedokite giesmę jo vardui, nes jis saldus: visa, ko tik nori, daro danguje ir žemėje.

Secreta

Sacrifíciis præséntibus, Dómine, quæsumus, inténde placátus: ut et devotióni nostræ profíciant, et salúti. Per Dóminum nostrum...

Sekreta

Pažvelk meilingai, Viešpatie, į šias aukas, kad jos pasitarnautų mūsų pamaldumui ir išganymui. Per mūsų Viešpatį...

Communio

Ps. 121, 3–4. Ierúsalem, quæ ædificátur ut cívitas, cuius participátio eius in idípsum: illuc enim ascendérunt tribus, tribus Dómini, ad confiténdum nómini tuo, Dómini.

Komunija

Ps 121, 3–4. Jeruzalė pastatyta lyg miestas, suaustas tvirtai į viena. Kopia į ją giminės – Viešpaties giminės, – kad padėkotų tavo vardui, Viešpatie.

Postcommunio

Da nobis, quæsumus, miséricors Deus: ut sancta tua, quibus incessánter explémur, sincéris tractémus obséquiis, et fidéli semper mente sumámus. Per Dóminum nostrum...

Postkomunija

Meldžiame Tave, gailestingasis Dieve, suteik mums, kad Tavuosius šventuosius Sakramentus, kuriais nepaliaujamai esame sotinami, nuoširdžiais atsidavimais brangintume ir visada ištikima siela priimtume. Per mūsų Viešpatį...


{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.