2020 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) paskelbė įsaką šv. Komuniją Mišių metu tikintiesiems dalyti tik į rankas, taip įvesdama Lietuvoje naują praktiką, iki tol taikytą tik pavienėse parapijose liberalaus mąstymo kunigų, ir paneigdama savo ankstesnį, 1997 m. sausio 9 d., sprendimą Lietuvoje neįvesti Komunijos į rankas praktikos.
Reaguodami į tokį LVK sprendimą, 2020 m. gegužę kartu su kitais tikinčiaisiais iš įvairių Lietuvos vyskupijų parašėme Laišką Lietuvos vyskupams dėl šv. Komunijos dalijimo būdo, kuriame klausėme, ar pasibaigus COVID-19 pandemijai į visas Lietuvos bažnyčias vėl bus sugrąžinta praktika dalyti ir priimti šv. Komuniją ant liežuvio ir prašėme, kad ši praktika būtų sugrąžinta kuo greičiau. Laiške argumentavome, kad šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika kur kas geriau užtikrina Kristaus Kūnui prideramą pagarbą bei leidžia išvengti nederamo ar net paniekinančio elgesio su konsekruota ostija, o taip pat tai yra nuo neatmenamų laikų įvesta ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų išaukštinta praktika. Skirtingai nuo šv. Komunijos dalijimo į rankas praktikos, kuri konkrečia, išorine forma, kurią įgavo dabar, anksčiau niekada neegzistavo. Galiausiai, priminėme pačios LVK 1997 m. sausio 9 d. išplatintus žodžius: „Lietuvos vyskupai mano, kad ir toliau palaikytinas pagarbus Lietuvos tikinčiųjų Šventosios Komunijos priėmimo būdas ir ragina kunigus bei tikinčiuosius neatsisakyti iš gilaus tikėjimo plaukiančių savojo krašto tradicijų <...> Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsižvelgdama į susiklosčiusias pamaldumo ir pagarbos Eucharistijai tradicijas, neįveda Lietuvoje praktikos dalyti Komuniją į rankas.“
Šis laiškas surinko daugiau nei 500 Lietuvos tikinčiųjų parašų ir buvo išsiųstas visiems Lietuvos vyskupams, bet iš jų arba negavome jokio atsakymo, arba gavome lakoniškus ir nelabai mandagius atsakymus. Matydami tokią situaciją, liūdnai spėjome, kad šventvagiškas šv. Komunijos dalijimas į rankas Lietuvoje taps norma, o pandemijai tęsiantis ilgai ir kunigams bei tikintiesiems įpratus, bus tęsiamas ir jai pasibaigus. Taip pat išsakėme argumentus, kad toks įprotis dar labiau silpnins ir taip jau silpną tikėjimą realiu Kristaus buvimu konsekruotuose duonos ir vyno pavidaluose ir mažins kunigų bei tikinčiųjų rodomą pagarbą Švč. Sakramentui. Deja, tenka konstatuoti, kad buvome teisūs ir šio sprendimo vaisiai akivaizdūs jau dabar, praėjus vos pusantrų metų.
style="text-align: justify;">Spalio 13 dieną Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) išplatino skandalingas atnaujintas rekomendacijas maldos namams, kurios iš karto imtos įgyvendinti bažnyčiose ir viešai nebuvo kritikuojamos nei Lietuvos vyskupų, nei katalikiškų žiniasklaidos priemonių. SAM rekomendacijos skandalingos tuo, kad jose Vyriausybė rekomenduoja Bažnyčiai, kaip ji turėtų elgtis su šv. Komunija, ar turėtų teikti sakramentus ir naudoti švęstą vandenį. Rekomendacijose nurodoma: „šv. Komunija turėtų būti dalinama į rankas. Taip pat nerekomenduojamos ir religinės apeigos, kurių metų kunigas ar kitas dvasininkas turi tiesioginį kontaktą su kitais asmenimis (pvz., teikiant Sutvirtinimo sakramentą). Svarbu užtikrinti, kad nebūtų vandens induose švęstam vandeniui.“Savaime skandalinga, nors katalikiškoje viešojoje erdvėje liko sąmoningai arba nesąmoningai nutylėta, kad valstybė ima patarinėti Bažnyčiai, kaip ji turi teikti sakramentus ir sakramentalijas. Ministerijos protokoluose imamasi nurodinėti, kaip „saugiai“ dalyti Eucharistiją, lyg Švč. Sakramentas būtų koks vaistinėje parduodamas vaistas ar tiesiog paprasta ceremonija, kurią galima adaptuoti pagal sveikatos reikalavimus. Be to, tokios formuluotės kaip „turėtų būti dalinama“ arba „užtikrinti, kad nebūtų vandens induose švęstam vandeniui“ jau nebeskamba kaip tik rekomendacijos. Tačiau visa tai yra Bažnyčios hierarchų laikysenos visos pandemijos metu pasekmė. Bažnyčia, kuri uoliai vykdo visas valdžios rekomendacijas, nors jomis siūloma lengva ranka keisti pačias svarbiausias, tikėjimui esmingas tūkstantmetes praktikas, nebetenka bet kokio stuburo ir autoriteto tikinčiųjų akyse. Bažnyčia taip tarsi pasako, kad visos tos tūkstantmetės tradicijos, tikėjimas sakramentų galia, pasitikėjimas Dievu ir Jo mums duotomis sakramentalijomis nėra taip jau svarbu. Svarbiausia saugoti kūno sveikatą, o ne rūpintis siela ir amžinuoju gyvenimu. Žinoma, tarp šių dalykų jokio prieštaravimo nėra, bet yra hierarchija. Kūnu rūpintis ir fizinę sveikatą saugoti reikia, bet to negalima daryti sielos sąskaita. Tuo tarpu siela rūpintis reikia net jei prarastume kūno sveikatą (pvz., kankinystės atveju).
Šis Bažnyčios hierarchų neužtikrintumas, užklupus pandemijai, nėra tik paprastas nepasiruošimas, kuomet reikia laiko susigaudyti, kas vyksta ir kaip elgtis. Laiko susigaudyti jau buvo į valias, bet iš tikrųjų Bažnyčia kapituliavo jau pačioje pradžioje, kai dar tiksliai nebuvo aišku, su kuo susidūrėme. Galima sakyti, kad Bažnyčios hierarchai absoliučiai pasidavė valdžios fizinės sveikatos siekio bet kokia kaina diktatui, nurodinėjančiam, ar ir kaip teikti sakramentus, ar laikyti šv. Mišias ir pan. Bažnyčia, būdama savo vaikų dvasine motina, leisdama valdžiai vadovauti klausimuose, kuriuose ji neturi jokios kompetencijos, ne tik parodė savo nepatikimumą mokant apie dvasinę kovą, kentėjimus ir amžinojo gyvenimo siekį. Galbūt svarbiausia tai, kad taip elgdamasi ji padėjo pamatus tam, kad netolimoje ateityje tiek valdžia, tiek tikintieji visai ignoruos jos balsą.
style="text-align: justify;">Pastebimas gryno tikėjimo, įžvelgiančio amžinybę net skaudžiausiuose istoriniuose įvykiuose, trūkumas lėmė ir istorinės-teologinės dabartinės situacijos refleksijos trūkumą. Faktas, kad būtent Dievas valdo ir leidžia viską per antrines priežastis bei išnaudoja tai geram, buvo ir yra ignoruojamas. Arba tiksliau, jis atmestas dar pačioje pandemijos pradžioje. Viltis tapo perdėm pasaulietiška. Kalbama vien apie fizinę sveikatą ir mediciną, taip atsitraukiant į materializmą. Istoriją valdantis Dievas pamirštas. Tikėjimo stygius lemia vilties, sudedamos į Dievą, stygių.Dabar, kai pakankamai ilgai gyvename pandemijos sąlygomis, galima konstatuoti, kad Bažnyčia nepasinaudojo šia puikia proga mokyti apie krikščioniškai suprantamą bendrąjį gėrį, Apvaizdos vedamą istoriją ar amžinąjį mūsų visų tikslą. Nepasinaudota proga mokyti apie gimtąją nuodėmę, kuri yra mirties ir kiekvieno viruso šaknis. Bažnyčia nebekalba apie tokias nelaimes taip, kaip kalbėdavo anksčiau, todėl ir nesielgia taip, kaip anksčiau. Bažnyčia per savo istoriją išgyveno daugybę žymiai baisesnių epidemijų, bet tai neprivertė jos keisti šv. Komunijos dalijimo būdo, atsisakyti sakramentalijų, o apie gamtos nelaimes kalbėti grynai materialistiškai. Už visų šių dalykų ji sugebėdavo įžvelgti Dievo ranką, mokydavo apie atgailos būtinybę, organizuodavo atsiteisimo procesijas, skatindavo žymiai labiau suaktyvinti maldos gyvenimą ir dar daugiau naudotis sakramentais bei sakramentalijomis. Dabar gi Bažnyčia skatina dezinfekuotis rankas ir laikytis atstumo. Bet taip paskatinama tik laikytis atstumo nuo Bažnyčios, kuri yra nebe dvasinių malonių lobyno saugotoja, o dar viena socialinė organizacija. Nebe svarbiausia institucija šioje žemėje ir amžinojo gyvenimo vartų raktų saugotoja, o valdžios pagalbininkė kovojant su sveikatos krizėmis.
Akivaizdu, jog dabartinis Bažnyčios elgesys nėra paprasčiausias nežinojimas, kaip elgtis užklupus netikėtai krizei. Tai yra natūralus elgesys, kurį lėmė katalikų tikėjimo „išplovimas“ ir palaipsnis Bažnyčios misijos atsisakymas, trunkantis jau keliasdešimt metų. Ne atsitiktinumas, kad Lietuvoje ir pasaulyje būtent tradicinių šv. Mišių bendruomenės išlaikė šv. Komunijos dalijimą tik ant liežuvio ir pasirinko tradicinį katalikišką atsaką į žmoniją užklumpančias gamtines nelaimes. Keičiantis tikėjimui, neišvengiamai keičiasi ir praktinis elgesys. Savo ruožtu tikėjimas „plaunamas“ ir keičiamas naikinant ir keičiant svarbiausias dvasines praktikas. Daugybė katalikų jau nustojo arba nustos tikėti realiu Kristaus buvimu konsekruotoje ostijoje dėl pakeistos šv. Komunijos dalijimo praktikos, o praradus šį tikėjimą neišvengiamai bus pereita prie dar didesnių šventvagysčių. Džiugina tik tai, kad šiuo laikotarpiu tikinčiųjų skaičius tradicinių Mišių bendruomenėse visame pasaulyje auga tokiais tempais, kokiais niekada anksčiau neaugo. Vadinasi, daugybė katalikų renkasi saugų uostą, kuris padės išlaikyti tikėjimą šios audros akivaizdoje.
******************************
Pabaigoje verta apibendrintai pakartoti argumentus už šv. Komunijos dalijimo būdą tik ant liežuvio, kuriuos prieš pusantrų metų išsakėme laiške vyskupams, ir priminti, jog tikintieji turi neatimamą teisę priimti Komuniją ant liežuvio.
Argumentai už šv. Komunijos dalijimą tik ant liežuvio:
1. Šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika kur kas geriau užtikrina Kristaus Kūnui prideramą pagarbą bei leidžia išvengti nederamo ar net paniekinančio elgesio su konsekruota ostija. Praktikos dalyti šv. Komuniją į rankas taikymas veda prie mažėjančios pagarbos ir menkstančio tikėjimo realiu Kristaus buvimu konsekruotoje ostijoje ir vyne. Priimdami Komuniją ant liežuvio tiesiai iš kunigo rankų parodome, kad nesame verti imti Dievo Kūną į savo rankas, kad tik pašventintos kunigo rankos gali Jį liesti, kad Jis nekeliauja „iš rankų į rankas“. Plintanti praktika sugniaužti Komuniją pirštais yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu. Be to, priimant Komuniją į rankas, daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Jėzui. Juk kiekviename Ostijos trupinėlyje yra visas Kristus. Jau nekalbant apie tai, kad priimant Komuniją į ranką labai didėja tikimybė, kad kas nors ją išsineš ir panaudos šventvagiškiems tikslams. Kaip teigiama Dievo tarnystės kongregacijos 1969 m. instrukcijoje Memoriale Domini, „ši įprasta praktika labiau užtikrina deramą pagarbą šventosios Komunijos dalijimo metu; ji atitolina pavojų paniekinti eucharistinius pavidalus [...], skatina Bažnyčios rūpestį ir rekomendacijas nuolat saugoti konsekruotos duonos fragmentus“.
2. Kartais teigiama, esą rankos yra tokios pačios „šventos“ kaip burna ar visas pakrikštytojo kūnas. Pagal šią logiką, nieko blogo būtų trypti Šv. pavidalus kojomis, nes juk jos lygiai tokios šventos, kaip ir rankos. Bet visa liturgija sudaryta iš simbolių, gestų, „kūno kalbos“, kuri aiškiai ir griežtai skiria skirtingą kūno dalių šventumo lygį. Juk tam tikros simboliais pažymėtos ceremonijos ir etiketas egzistuoja ir kitose žmonių gyvenimo sferose, ne vien liturgijoje, ir niekas jų nesiūlo visai atsisakyti. Pavyzdžiui, civilizuotoje visuomenėje egzistuoja stalo etiketas, ir mes nesakome, kad svarbu tik tai, ką žmogus galvoja vidujai, kad ir kaip nemandagiai elgtųsi. Ne, mes reikalaujame ir tam tikro pagarbaus išorinio elgesio, atspindinčio jo vidinį nusiteikimą.
3. Įvedant praktiką dalyti šv. Komuniją į rankas, būtų atsisakoma nuo neatmenamų laikų įvestos ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų išaukštintos praktikos. Šv. Komunijos dalijimo į rankas praktika konkrečia, išorine forma, kurią įgauna dabar, anksčiau niekada neegzistavo. Kaip teigiama jau minėtos kongregacijos 1973 m. dekrete De SS. Eucharistia, „įprotis konsekruotos duonos gabalėlius dėti priimančiam ant liežuvio <...> atitinka daugelio šimtmečių liturgines apeigas“. Iš tikrųjų nėra aišku, kaip Viešpats Jėzus dalijo pirmąją Komuniją apaštalams per Paskutinę vakarienę (iš Evangelijos tai lieka neaišku), nors šia tema dažnai spekuliuojama. Ne vienas šventasis mistikas savo vizijose regėjo, kad Komunija buvo dalijama ant liežuvio, bet kaip buvo iš tikrųjų, mes nežinome. Pirmaisiais amžiais kai kuriose Bažnyčiose Komunija iš tiesų būdavo duodama į rankas (nors kitur buvo duodama kaip tik ant liežuvio), bet iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien. Priimantysis Komuniją žemai pasilenkdavo, o jo ranka turėdavo būti pridengta skepeta. Kunigas padėdavo Komuniją ant dešinės rankos, ir tikintysis turėdavo, neliesdamas jos kita ranka ir nesulenkdamas pirštų, pakelti ją prie savo burnos. Be to, jau nuo II šimtmečio gausu popiežių ir šventųjų raginimų Komuniją dalyti ant liežuvio.
4. Vis dėlto net jei pirmųjų amžių praktika būtų buvusi tokia pat kaip dabartinė (nors tokia ji nebuvo), argumentas, kad reikia grąžinti pirmųjų amžių papročius yra klaidingas archeologizmas, kurį pasmerkė popiežius Pijus XII. Vadinamasis archeologizmas siekia grąžinti menamas, tendencingai rekonstruotas pirmykštės Bažnyčios praktikas, kartu neigdamas Šventosios Dvasios vedamą organišką bažnytinės praktikos vystymąsi. Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą tai, kas tiko krikščionybės senovėje, neabejotinai tinka ir šiandien; maža to, netgi yra geriau už tai, ką Bažnyčia įvedė šimtmečiams bėgant. Grįžimas į „embrioninę būklę“ nėra pažanga, tik regresas. Tai, kas pradžioje nekėlė pavojaus dėl pirmųjų krikščionių uolumo ir erezijų apie Švenčiausiąjį Sakramentą nebuvimo, tapo pavojinga, protestantams ėmus neigti transsubstanciaciją. Be to, meilė yra išradinga, ir nuosekli raida turėtų būti gyvenimo dėsnis. Todėl normalu, kad Bažnyčia laikui bėgant tobulino tikėjimo Švenčiausiuoju Sakramentu išraišką ir didino pagarbą jam. Noras (išoriškai) grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios papročių išduoda jos dvasią, nes atmeta jai būdingą raidą. Be to, toks argumentas yra veidmainiškas, nes tie, kurie agituoja už Komunijos teikimo į ranką įvedimą, jokiu būdu nenorėtų grąžinti daugelio pirmųjų amžių papročių, pavyzdžiui, ilgų ir sunkių atgailų, pasninkų, katechumenų ir tikinčiųjų atskyrimo per Mišias, ilgo stovėjimo per pamaldas ir pan.
5. Liturgijoje esminis yra šventumo, atskirtumo nuo pasaulietinės sferos, aspektas. Šventumas išreiškiamas simbolinėmis apeigomis, kurios savo esme yra kintančios tik lėtai, o ne keičiamos dirbtinai ir staiga. Šių laikų sekuliarizuotoje visuomenėje žmonės apskritai dar lankosi bažnyčioje tik todėl, kad čia randa kažką švento, skirtingo nuo įprasto gyvenimo, primenančio amžinybę. Taip ilgai gyvavusių pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui formų beprasmis keitimas yra žalingas sielovados požiūriu: tai piktina pamaldesnius tikinčiuosius ir sustiprina sekuliarią laikyseną tų, kurie paveikti pasaulio dvasios – ir vienus, ir kitus atstumia nuo reguliaraus praktikavimo.