Mes žinome, kad yra gerų ir šventų kunigų, Aukščiausiojo Kunigo ir Gerojo Ganytojo paveikslų, kurie nenuilstamai mums tarnauja, kurie rimtai siekia mūsų išganymo ir dėl kurių būti kataliku yra didžiausias džiaugsmas pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų turbūt žino bent vieną, kelis ar daugiau tokių gerų kunigų. Dažnai jie nepakankamai vertinami, o kartais net įtarinėjami ir niekinami būtent dėl kai kurių kitų savo brolių, dvasininkų, nuodėmių, kurias jie atmeta ir smerkia taip pat griežtai kaip ir pasauliečiai.
Deja, šiandien visiems mums, tikintiesiems ir kunigams, tenka ieškoti atsakymo į nemalonius klausimus. Galbūt vienas iš svarbiausių tokių klausimų yra šis: Kodėl tiek daug „Dievo tarnų“, įskaitant vyskupus, tapo velnio parankiniais? Be įprastų priežasčių, tokių kaip Adomo nuopuolis, netvarkingas geismingumas ir aukštus postus supantys pavojai, ar galime įvardyti kokią nors priežastį, būdingą paskutiniams 50 metų, t. y. laikotarpiui, per kurį įvyko dauguma dvasininkų įvykdytų seksualinio išnaudojimo atvejų?
Dažna dvasininkų nepareigingumo, moralinio palaidumo ir ištvirkimo priežastis yra „vudstokiškos“[1] laisvės nuo bet kokių įstatymų atmosfera, lydėjusi 7–8 dešimtmečių liturgines reformas bei iškraipymus. Tuo metu nevaržoma savivalė ir individualizmas pakeitė katalikišką kunigo, drausmingai paklūstančio griežtoms liturginėms formoms, išreiškiančioms pagarbą ir Dievo baimę, idealą. Galbūt šis idealas ir ne visur buvo pasiektas, bet jo visur buvo reikalaujama. Anksčiau kunigas buvo žmogus, pasišventęs reikliai ir rimtai šventovės tarnybai. Vykstant spartiems epochiniams pokyčiams, jis staiga tapo liaudies dėmesio centru, bendruomenę valdančiu ir jos jausmais manipuliuojančiu „pirmininku“. Kunigai buvo įstumti tiesiai į liūto irštvą, kurioje jų tykojo tuštybė, populiarumas, sentimentalumas bei atsipalaidavimas, ir ne visi, kaip Danielius, sugebėjo išeiti iš jos sveiki ir gyvi. Nebeliko asketiškumo, ir visas tas blogis, kurį anksčiau varžė pagarbios liturginės rubrikos, ištrūko į laisvę ir nevaržomai suvešėjo.
Tam tikro amžiaus sulaukę katalikai puikiai supras, apie ką kalbu. Gimęs 1971 m., aš gerai atsimenu įvairiausias „kūrybines liturgijas“, ir nėra joks sutapimas, kad dauguma už tuos dalykus atsakingų dvasininkų vėliau buvo apkaltinti moraliu sugedimu. Ilgą laiką neįžvelgiau tarp šių dviejų reiškinių jokio ryšio, tačiau galiausiai man nušvito: dešimtmečius trukęs šv. Mišių ir visų kitų sakramentinių bei liturginių ritualų prievartavimas reiškia pirminį ir esminį dvasininkų smurtą prieš tikinčiuosius, turinčius teisę į neiškraipytą šventąją liturgiją. Seksualinis išnaudojimas yra tik ypatinga ir liguistesnė šio esminio smurto atmaina. Lytinis iškrypimas atspindi liturginį iškrypimą.
Turint galvoje šv. Mišių ir Šventosios Eucharistijos lemiamą svarbą ir begalinę vertę, liturgijos ir sakramentų sudarkymas yra pats didžiausias nusikaltimas prieš Dievą ir žmones. Jei kilniausias ir švenčiausias dalykas pasaulyje nenusipelno didžiausios mūsų pagarbos, kodėl paprastos žmogiškos būtybės turėtų ją užsitarnauti? Mes tik dulkės ir pelenai palyginti su dieviškąja Altoriaus Auka. Antra vertus, jei mes giliai gerbiame ir mylime Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, mes atpažinsime ir gerbsime Jo paveikslą visų žmonių sielose bei kūnuose. Pagarba Jam skatina pagarbą „mažutėliams“.
Savo populiariame bloge kun. Zuhlsdorfas cituoja vieną savo skaitytoją:
„Jei pagarbiai nesielgiame su mūsų Viešpaties ir Išganytojo Kūnu, kodėl turėtume pagarbiai elgtis su savo artimo kūnu? Nepagarba Mišiose labai greitai atveda į nuodėmę... Jei rimtai žiūrime į Mišias ir Eucharistiją ir visus savo santykius grindžiame santykiu su Kristumi, nebegalime naudotis kitais žmonėmis kaip daiktais. Manau, kad pagarbi liturgija natūraliai plaukia iš meilės Kristui Šventojoje Eucharistijoje ir iš suvokimo, kad esame Dievo akivaizdoje. Išgelbėti liturgiją reiškia išgelbėti pasaulį.“
Kun. Zuhlsdorfas nuo savęs priduria:
„Eucharistija, jos aukojimas ir ji pati, kaip Sakramentas, yra krikščioniško gyvenimo šaltinis ir viršūnė. Jei tuo tikime, vadinasi, turime suvokti, kad tai, kaip elgiamės bažnyčioje, turi didžiulį poveikį. Ar mes tikime, kad per konsekraciją įvyksta kai kas didingo? Ar, priešingai, manome, kad visai nesvarbu, kokiais žodžiais meldžiamės, kokius gestus atliekame ir kokia laikysena dalyvaujame? Pavyzdžiui, ar atsisakymas priklaupti prieš Kristų Karalių ir Aukščiausiąjį Teisėją, tikrai esantį Šventojoje Ostijoje, neturės platesnio poveikio mūsų gyvenimui?“
Jei metate akmenį, kad ir nedidelį, į tvenkinį, jis sukels ratilus, vilnijančius iki pat kranto. Taip, kaip mes aukojame Mišias, sukelia dvasinius ratilus Bažnyčioje ir pasaulyje. Tas pat pasakytina ir apie tai, kaip priimame Šventąją Komuniją ar kaip elgiamės su liturginėmis rubrikomis.
Kartais katalikas jaučia norą tarti viską sekuliarizuojantiems ir liberalizuojantiems dvasininkams: Jūs ir jūsų pakalikai modernizmu sugriovėte teologiją; jūs savo „reforma“ sugriovėte liturgiją ir, galiausiai, jūs sugriovėte jaunų žmonių gyvenimus. Tai šiurpus Dievo Karalystės apvertimas aukštyn kojomis. Ateis laikas, kai visas šis blogis bus išvalytas – jei ne dabar, kol yra laiko atgailai, tai laikų pabaigoje.
Taip pat sakome geriems ir šventiems kunigams: tęskite taip ir toliau. Mylėkite šventąją liturgiją, aukokite ją pagarbiai, pamaldžiai, tyliai ir gražiai. Veskite mus į rytus, link Viešpaties. Atminkite ir branginkite mūsų katalikišką paveldą. Šitaip jūs paskatinsite tikrą pokytį Bažnyčios kultūroje.
[1] Vudstoko festivalis (angl. Woodstock Festival) – roko muzikos festivalis, vykęs JAV 1969 m. Tai buvo vienas žymiausių roko festivalių muzikos istorijoje, atspindėjęs 7-ojo dešimtmečio – hipių epochos – kontrkultūros, pacifizmo, anarchijos ir „laisvos“ meilės nuotaikas.
