Pateikiame skaitytojams ištrauką iš vyskupo Justino Staugaičio knygos „Bažnyčios istorija“,„Švyturio“ bendrovė, II leidimas, 1922 metai.
1. Martynas Liuteris
Ligi šiol visa Europa laikėsi vieno katalikų tikėjimo. XVI amžiuje Europą užplūdo didelės erezijų bangos, kurios bemaž pusę Europos atitraukė nuo Bažnyčios. Tą Bažnyčios skaldymo darbą pradėjo vokietis Martynas Liuteris.
Martynas Liuteris gimė 1483-iųjų lapkričio 10 dieną, Eislebeno miestelyje iš neturtingų tėvų. Pirmiausia jis mokėsi Eisenache, po to Magdeburge, kur laisvomis valandomis dainuodamas po turtuolių langais uždarbiaudavo maistui. Toliau jis ėmė lankyti Erfurto universitetą, kur su ypatingu pasimėgavimu studijavo klasikus. Kartą Martynui einant su draugu, pakilo audra ir perkūnas draugą užmušė. To nugąsdintas Liuteris įstojo į augustinijonų vienuolyną Erfurte. Netrukus jis gavo teologijos daktaro laipsnį ir buvo išsiųstas dėstyti į Wittenbergo universitetą. Kadangi jis jau buvo gavęs kunigo šventimus, tuo pačiu pildė ir pamokslininko priedermes.
Dabar paaiškėjo, kad Liuteris įstojo į vienuolyną neturėdamas tam reikiamo pašaukimo. Vienuolyne Liuteris nerado pageidaujamos dvasios ramybės. Visas jo elgesys buvo labai nevienodas ir netolygus: čia jis kuo uoliausiai pildydavo savo pareigas, čia vėl apsileisdavo ir viską mesdavo. Didelių pagundų užpultas joms nugalėti ieškodavo ne Dievo pagalbos, bet norėdavo nusikratyti jų savo jėgomis. Mat Liuterio neturėta nusižeminimo, be kurio negalima eiti tobulybės keliu. Taip su savimi bekovodamas, Liuteris ėmė uoliai skaityti šv. Pauliaus laiškus, kuriuose tarėsi radęs priemonę savo abejonėms ir neramumui pašalinti. Buvo tai Apaštalo mokslas apie Dievo malonę. Tasai mokslas, girdi, esąs toks: žmogus esąs taip sugadintas Adomo nuodėmės, kad pats jis nieko negali padaryti, tik atlikti nuodėmes. Tad išganymą žmogus tegalįs gauti vien Dievo malone, kuriai gauti užtenka vien tikėjimo, darbai čia nieko nereiškia. Ši mintis, anot Liuterio, esanti patvirtinta šv. Pauliaus raštuose. Šį savo išradimą, jog sielai išganyti užtenka vien tikėjimo, Liuteris pavadino evangelija (gerąja naujiena) ir toliau ne tik pats jos laikėsi, bet tokį mokslą ėmė skelbti ir iš sakyklos. Vadinasi, Liuterio dvasioje jau buvo subrendusi erezija, tik reikėjo progos jai pasireikšti. Netrukus tokia proga pasitaikė.
2. Liuteris pakelia balsą prieš Bažnyčią
Popiežius Julijus II pradėjo statyti Romoje šv. Petro bažnyčią. Jai pabaigti trūko pinigų. Julijaus II įpėdinis popiežius Leonas X paskelbė atlaidus tiems, kurie šalia įprastinių sąlygų - išpažintis, Komunija - duos auką šv. Petro bažnyčiai. Tuos atlaidus dalinti Vokietijoje popiežius pavedė Moguncijos arkivyskupui Albertui. Arkivyskupas savo ruožtu įgaliojo skelbti žinią apie atlaidus mokytą dominikoną Tecelį. Tecelis ir jo draugai važinėjo po Vokietiją, aiškindami žmonėms naujųjų atlaidų reikšmę. Vokietijos kunigaikščiai nepalankiai žiūrėjo, kaip pinigai iš jų krašto plaukė į Romą. Todėl daugelis murmėjo ant popiežiaus už šių atlaidų paskelbimą. Liuteris, pasinaudojęs šia aplinkybe, pakėlė balsą prieš Bažnyčią.
1517-ųjų spalio 31 dieną Liuteris parašęs prilipdė prie Wittenbergo universiteto bažnyčios durų 95 tezes, kuriomis niekino Bažnyčios mokymą apie atlaidus. Per dvi savaites Liuterio raštas išplito Vokietijoje, o per du mėnesius - visoje Europoje, visur didindamas Liuterio šalininkų gretas. Tiesa, Tecelis parašė 106 tezes, kuriomis puikiai parodė Liuterio klaidas, tačiau jų jau niekas nebenorėjo skaityti. Pasisekimo paskatintas, Liuteris parašė 20 artikulų, kuriuose jau aiškiau dėstė savo nuomonę. Ir šis Liuterio raštas pasklido. Visur imta kalbėti apie Liuterį ir jo pasipriešinimą Bažnyčiai. Kova buvo neišvengiama.
Imperatorius patarė popiežiui, kad energingai imtųsi Liuterio reikalo. Popiežius jau buvo paliepęs pakviesti jį į Romą, tačiau Saksonijos kunigaikščio Frydricho ir Wittenbergo universiteto prašomas jis pavedė ištirti Liuterio klausimą savo pasiuntiniui kardinolui Kajetonui (Tomui de Vio), kuris tuomet važiavo į Augsburgą, į Vokietijos seimą. Liuteris prieš kardinolą teisinosi neaiškiai, o vėliau, kad išvengtų nemalonių pasekmių, pabėgo iš Augsburgo. Liuterį bandė perkalbėti ir dar kitas popiežiaus pasiuntinys Karolis Miltitz, kuriam Liuteris neva buvo pažadėjęs tylėti, jei tylėsią jo priešininkai ir parašė popiežiui skirtą nuolankumo laišką, bet vėliau rašė vienam savo draugui „nežinąs, ar popiežius yra patsai Antikristas, ar jo apaštalas.“
Tuo tarpu ėmė skirstytis žmonių nuomonės. Vieni linko prie Liuterio, kiti laikėsi senojo tikėjimo. Todėl 1519 metais Leipcige vyko vieši debatai tarp Ingoldštadto universiteto profesoriaus Ecko ir uolaus Liuterio šalininko Karlštadto. Debatuose dalyvavo ir pats Liuteris. Nors Eckas puikiai parodė Liuterio klaidas, šie debatai Bažnyčiai buvo nenaudingi, mat dauguma klausytojų norėjo, kad būtų Liuterio viršus, todėl nepaisė Ecko aiškinimų. Nuo to laiko Liuterio vardas labai pagarsėjo. Jo pusėn palinko Wittenbergo universiteto profesorius Pilypas Melanchtonas ir daug kitų įtakingų žmonių. Čekijos husitai atsiuntė Liuteriui linkėjimus. Dabar Liuteris, matydamas tokį pasisekimą, jau aiškiai pasirodė, kas esąs. Jis parašė „Atsišaukimą į krikščioniškąją vokiečių tautos bajoriją“, kuriame kaip įmanydamas pataikavo visiems galiūnams ir ragino juos atsiskirti nuo Romos Bažnyčios. Netrukus jis išleido ir kitą atsišaukimą, kuriuo imperatorių ir kunigaikščius stačiai ragina „nuplauti rankas popiežiaus ir kardinolų kraujyje“. Dabar jau popiežius, matydamas, kad taikiu būdu su Liuteriu pabaigti negalima, skyrė jam ekskomuniką Tai įvyko 1520 m. Liuteris ekskomunikos raštą ir bažnytinių įstatymų kodeksą, studentams pritariant, viešai sudegino Wittenbergo universiteto kieme.
{convertforms 2}
3.Liuterio sukelti maištai ir kiti reformatoriai
Vokietijoje dar nebuvo panaikinti įstatymai, pagal kuriuos eretikai turi būti baudžiami. Todėl Liuteriui, užsitraukusiam ekskomuniką, grėsė ir valstijos bausmės. Imperatorius Karolis V 1521-aisiais sukvietė Vokietijos seimą į Wormso miestą. Čia jis liepė atvykti ir Liuteriui. Liuteris buvo gavęs iš imperatoriaus vadinamąjį „geležinį raštą“, užtikrinantį jo neliečiamybę. Seimas reikalavo iš Liuterio savo klaidas atšaukti. Kai pastarasis to padaryti nenorėjo, seimas nutarė ištremti jį iš tėvynės. Imperatorius liepė Liuteriui kuo greičiau išvažiuoti, kol dar nebuvo pasibaigęs „geležinio rašto“ terminas.
Liuteriui išvažiavus iš Wormso, Saksonijos kunigaikščio Frydricho, imperatoriaus draugo, kareiviai neva sugavo Liuterį ir nugabeno į Wartburgo pilį, kur Liuteris ramiai sau gyveno, prisidengęs svetimu vardu. Čia jis naujai išvertė Šv. Raštą į vokiečių kalbą. Nors šis vertimas kalbos atžvilgiu buvo geresnis nei senesnieji, bet netikęs tuo, kad jame iškraipyta daug Šv. Rašto vietų. O tos vietos, kurios jokiu būdu su Liuterio mokslu buvo nesutaikomos, stačiai praleistos.
Wartburge Liuteris pirmą kartą pamatė, ką jis yra padaręs. Gal Liuterio ir nenorėta skirtis nuo visuotinės Bažnyčios. Dabar jis pamatė, kad griauna jos pamatus. Todėl pajuto didelį sąžinės graužimą. Sąžinė liepė jam grįžti atgal, bet tam reikėjo nepaprastai didelio nusižeminimo, kurio Liuteris neturėjo. Sąžinės graužimus pavadinęs velnio pagundomis, Liuteris pasiryžo toliau varyti pradėtą darbą. Dabar jis užsidegė tokia neapykanta Bažnyčiai, kad bemaž neteko proto.
Tuo tarpu Liuterio mokslas ėmė duoti vaisių Wittenberge ir jo apylinkėse. Liuteris mokė, kad nesą kunigystės sakramento - kiekvienas žmogus esąs kunigas; kiekvienas, kuris tik jaučiasi turįs jėgų, gali skelbti Evangeliją. Taigi amatininkai, paprasti darbininkai rinkoje ir smuklėse skelbė „naująją evangeliją”. Kadangi nereikia gerų darbų, tai įvairios visuomenės padugnės ėmė viešai girtis savo nuodėmėmis ir sakyti esą šventesni nei Pranciškus ar Dominykas, nes jie neturėję tokio karšto tikėjimo, kokį dabar turi Liuterio pasekėjai. Karštadtas su Wittenbergo studentų gauja veržėsi į bažnyčias, naikino statulas ir paveikslus, nes, girdi, reikia „naikinti visi stabmeldystės paminklai“.
Gretimame mieste Zwickau buvęs Mulhauseno klebonas Tomas Munceris su draugu Storchu įsteigė naują anabaptistų sektą, anot kurios esą tegalima krikštyti suaugusius žmones. Munceris svajojo įvesti naują krikščionių visuomenę, panašią į pirmųjų krikščionių laikus su dvylika apaštalų ir septyniasdešimt dvejais mokiniais. Savo pasekėjus jie kvietė skersti katalikus, kad po septynių metų pasaulyje neliktų ne vieno „bedievio“. Tie naujieji „apaštalai“, magistro išvyti iš Zwickau, atvyko į Wittenbergą. Apie tai sužinojęs, Liuteris apleido savo landą ir atvyko į Wittenbergą „maištininkų“ numalšinti.
Valstiečiai vėl savaip suprato Liuterio skelbiamą „evangelijos laisvę“ - jie ją išaiškino kaip baudžiavos panaikinimą. Sustatę savo reikalavimus, valstiečiai nusiuntė juos ponams, sakydami, kad savo reikalavimų išsižadėsią, jei jiems būsią iš Evangelijos parodyta, jog klysta. Valstiečiai klausė Liuterio patarimo, kaip jiems reikia elgtis su ponais. Liuteris atsakė, kad iš netikusių ponų reikia valdžią atimti ir juos nubausti. Valstiečiai stvėrėsi ginklų. Nelygioje kovoje, tačiau, negalėjo išsilaikyti. Žuvo jų vadas Tomas Munceris, o įnirtę kunigaikščiai išskerdė dar apie 50 tūkstančių valstiečių. Kai už šiuos maištus imtas kaltinti Liuteris, jis parašė atsišaukimą, kuriame išsireiškia, kad valstiečius „reikia žudyti kaip pasiutusius šunis“.
Tuo tarpu pats Liuteris vedė vienuolę Kateriną Borą, Didįjį Penktadienį pabėgusią iš vienuolyno.
4. Liuteronizmo įsigalėjimas Vokietijoje
Pagal Wormso nutarimus, ne vienas Vokietijos kunigaikštis neprivalėjo laikyti Liuterio savo žemėje, kaip ištremto seimo. Bet kai kuriems, ypač šiaurinės Vokietijos kunigaikščiams, ėmė patikti Liuterio mokslas Jie ėmė naikinti šv. Mišias ir jų vieton įvesti išgalvotas Liuterio pamaldas. Nauja religija patiko kunigaikščiams ypač dėl to, kad buvo galima išvaryti vienuolius ir klebonus bei pasisavinti jų valdomus turtus [jau nekalbant apie pastangų gyventi dorybingai „nebereikalingumą“].
Matydami tai, Bažnyčiai ištikimi kunigaikščiai 1524-aisiais Regensburge įsteigė sąjungą katalikybės reikalams ginti. Kunigaikščiai Liuterio šalininkai 1526-aisiais taip pat įsteigė sąjungą mieste Torgau. Prie šios sąjungos prisijungė ir Vokiečių ordino (kryžiuočių) didysis magistras Albertas Brandenburgietis, kuris, metęs vienuolio abitą, vedė moterį, o kryžiuočių valdomas žemes (Prūsiją) pavertė pasaulietine karalija, kuri tapo priklausoma nuo Lenkijos. Tuo būdu Vokietija ir politikos srityje pasiskirstė į dvi priešingas stovyklas.
Imperatorius Karolis V buvo uolus katalikas. Jis būtų šokęs ginti Bažnyčios reikalus, bet vesdamas karą su Prancūzija visų reikalų negalėjo apimti, tuo labiau, kad iš rytų Vokietijai grėsė turkai. Per seimą, 1526 metais sukviestą Speier mieste, kunigaikščiai liuteronai įgijo teisę įvesti savo žemėse Liuterio tikėjimą. Laimingai pasibaigus karui su turkais, 1529-aisiais Karolis V vėl sušaukė seimą tame pačiame Speier mieste. Čia nutarta tikėjimo dalykuose nedaryti jokių naujovių ligi būsimo visuotinio Susirinkimo. Kunigaikščiai liuteronai prieš tokį nutarimą užprotestavo. Iš čia ir protestantų vardas.
Imperatorius, kuris iki tol seimuose vengdavo tikybinių ginčų, nenorėdamas ardyti politinės vienybės, dabar pamatė, kad Liuterio klausimą būtina peržiūrėti seime. Tam tikslui 1530-aisiais jis sukvietė seimą į Augsburgą. Imperatorius pareikalavo, kad Liuterio šalininkai raštu pristatytų seimui savo tikėjimo punktus. Tokį raštą sustatė Pilypas Melanchtonas, pavadinęs jį „Augsburgo tikėjimu“. Čia katalikybės palikti tik griaučiai. Nereikia popiežiaus, vyskupų, kunigų, nes nesą kunigystės sakramento. Santuoka taip pat ne sakramentas. Sakramentų esą tik du - Krikštas ir „Kristaus Vakarienė“. Mišių taip pat nereikia, nesą šventųjų, nereikia išpažinties ir t.t.
Iš katalikų pusės mokytasis Eckas parašė puikią „Augsburgo tikėjimo“ kritiką, kurioje kuo aiškiausiai parodė visas liuteronų klaidas ir nenuoseklumus. Melanchtonas savo ruožtu vėl parašė „Augsburgo tikėjimo “apgynimą.
Augsburgo tarybos prie nieko nepriėjo: viskas tepasibaigė ginčais. Tuomet imperatorius griežtai pareikalavo, kad kunigaikščiai mestų Liuterio tikėjimą, kuris kuo aiškiausiai prieštarauja Šv. Raštui. Jei ne, jis grasino su jais pasielgsiąs kaip dera krikščionių valdytojui. Bet didelis Liuterio šalininkų skaičius nelabai pabūgo šių imperatoriaus grasinimų. 1531-aisiais Šmalkaldene vėl buvo įsteigta sąjunga jų reikalams ginti. Imperatorius buvo priverstas susitaikyti su liuteronais. Taika įvyko Niurnberge, pagal kurią, ne viena pusė neprivalo kištis į kitos tikėjimo dalykus.
Tokio pasisekimo paskatintas, Liuteris parašė vadinamuosius „Šmalkaldeno artikulus“, kur išdėstė savo mokslą ir išleido knygpalaikę, pavadinęs ją „Prieš velnio įsteigtą popiežiją“. Tačiau nepaisant pasisekimo, Liuteris negalėjo nurimti. Jis matė, kad jo mokslas duoda karčių vaisių. Jo sostinėje Wittenberge radosi toks ištvirkimas, kad pats reformatorius šį miestą pavadino Babilonu. Liuteris matė, kad jo įsteigta bažnyčia netekusi galvos, visur patenka į magistrų ir kunigaikščių rankas, kurie elgiasi su religija kaip tinkami. Liuteris mokė, kad kiekvienam esą galima laisvai skaityti ir savaip suprasti Šv. Raštą. Tuo pasinaudoję kiti reformatoriai, Liuteriui dar gyvam esant, ėmė steigti savas „religijas“. Sunku buvo nematyti, kad čia jau ne religijos „taisymas“, o kuo aiškiausias jos griovimas. Matė tai ir Liuteris, todėl jautė baisius sąžinės graužimus. Kartais jam ateidavo mintis viską atšaukti. Bet jis jos vis nusikratydavo kaip velnio pagundos. Sąžinei nutildyti Liuteris ėmė vesti linksmą gyvenimą, nuolat dalyvaudamas puotose ir vynu norėdamas prigirdyti širdį graužiantį kirminą. Per puotas sakydavo stačiai bjaurias kalbas. [Vienam jaunuoliui, parašiusiam jam ir prašiusiam pagalbos dėl nevilties ir baimės pateikti į pragarą, Liuteris pasiūlė eiti ir pasigerti. To, rašė Liuteris, užėjus nevilčiai imasi ir jis pats]
Tarp imperatoriaus ir kunigaikščių katalikų iš vienos pusės bei protestantų iš kitos kilo karas. Jis pasibaigė 1555-aisiais, Augsburgo mieste padaryta taika, pagal kurią Vokietija pasiskirstė į katalikiškąją pietuose ir liuteroniškąją šiaurėje. Kunigaikščiams pripažinta teisė savo žemėje tvarkyti tikybinius reiklus. Dėl tos nuostatos Liuterio šalininkai verste privertė savo valdinius priimti naująją religiją.
