Regis, jis geras mūsų pažįstamas, nes yra ne tik Bažnyčios padavimo, bet ir visos kultūros savastis. Jo paveikslas brangus visiems, net netikintiesiems, nes jį gaubianti legenda – jaudinančiai poetiška ir žmogiška. „Šventojo Pranciškaus žiedeliai” tapo organiška Europos kultūros dalimi, o kai kuriuos Pranciškaus dvasingumo bruožus (meilę gamtai, neturto siekį, taikdarystę) vertina ir daugelis nūdienos žmonių. Tad būtų nesunku nupiešti tradicišką, visiems žinomą šventojo Pranciškaus paveikslą. Tačiau būtent todėl mes renkamės kitą kelią.
Pabandykime šventojo Pranciškaus paveiksle įžvelgti tik jam būdingus krikščionio, Bažnyčios nario bruožus. Atsiribokime nuo įprastų poetiškų įvaizdžių, kad suvoktume šventojo Pranciškaus asmenybės esmę, jo dvasinę patirtį, kuri iki šiol skatina mus atsiversti. Poezija naudinga, ji nuostabi, bet ja galima žavėtis, nė per nago juodymą nekeičiant savo gyvensenos. Dievas siunčia šventuosius ne tam, kad teiktų peno mūsų estetiniams pojūčiams, o tam, kad mus atverstų.
Pradėsime nuo teiginio, kuris daugeliui gali pasirodyti keistas. Gali būti, kad Bažnyčios istorijoje nėra buvę pavojingesnio, potencialiai pavojingesnio meto nei tas, kai Pranciškus išvydo pasaulį. Ir šį pavojų kėlė ne kokios nors išorės priežastys, o jis pats.
Tą metą, kai gyveno Pranciškus, vadinta „geležies amžiumi”, ir išties Bažnyčia jautė ją slegiančią nuodėmių ir pažeminimų naštą, ji beveik palūžo po ja. Viename kūrinyje, rašytame maždaug 1305 metais, be abejo, sutirštinant spalvas, vis dėlto iš esmės teisingai sakoma: „Bažnyčia buvo tokia pažeminta, kad jau tuomet būtų reikėję paskelbti jai mirties nuosprendį, jeigu Jėzus nebūtų jai padėjęs atsiųsdamas naują kartą, – persiėmusią neturto dvasia” (Arbor vitae). Tai rūstūs žodžiai, bet jie gana teisingai perteikia tos epochos dvasią. Pranciškaus asmenybė galėjo kelti pavojų Bažnyčiai, bet apie jį visiškai pagrįstai bus pasakyta: „Pranciškus labiau nei bet kuris kada nors gyvenęs žmogus buvo panašus į Kristų”. Be abejo, tik Dievas gali spręsti, ar šis teiginys teisingas, nes tik Jis pažįsta žmonių širdis. Vis dėlto, prisimenant Pranciškaus daromą poveikį aplinkiniams, jų ir vėliau gyvenusiųjų sieloms įkvepiamą viltį, tenka pripažinti, kad ši nuomonė apie tą itin paprastą, vargšą žmogų, yra teisinga. Tuo įsitikinsime perskaitę, kas buvo apie jį parašyta išsyk po jo mirties. Popiežius kanonizavo Pranciškų (Asyžiuje) praėjus vos dvejiems metams po jo mirties. Ir jau tuomet jo gyvenimą lyginta su Kristaus gyvenimu.
Rašiniuose apie Pranciškų sakoma, kad jis gimė tvarte, tarp asilo ir jaučio, kad ilgainiui jis vis labiau panašėjo į Viešpatį. Pasakojama ir apie tai, kaip Pranciškus vandenį paverčia vynu; aprašoma daug jo atliktų stebuklų; pasakojama apie paskutinę Pranciškaus vakarienę, ir čia vartojami beveik tie patys žodžiai kaip ir Evangelijose, kur kalbama apie Jėzaus ir Jo apaštalų paskutinę vakarienę. Ėmus pasakoti apie Pranciškaus mirtį, kalbama, kaip jo kūne pasirodė kančios ženklai ir stigmos; ir biografai rašo, kad Pranciškus atrodė nelyginant nuo kryžiaus nukeltas Kristus. Štai keli paprasčiausi pavyzdžiai – šventajam skirtos liaudies giesmės, vadinamosios „laudos”. Čia skaitome: „...Kai Dievas nusiuntė šventąjį /palaimintąjį Pranciškų / į tamsos apgaubtą žemę, / ši nušvito skaisčia šviesa”. „Tavo kūne vėl atsivėrė Išganytojo žaizdos”. „Šventasis Pranciškau, tautų šviesa, / tu – Kristaus Išganytojo paveikslas”.
Pranciškaus biografai kalba apie jį pasitelkę Biblijos įvaizdžius ir posakius: „Šiomis paskutinėmis dienomis pasireiškė Dievo, mūsų Išganytojo malonė Jo tarno Pranciškaus asmenyje”, – rašo šv. Bonaventūras apie jo gimimą. „Mes skelbiame jums didį džiaugsmą – dar niekuomet, išskyrus Dievo Sūnaus Viešpaties Kristaus buvimą žemėje, nėra buvę tokio didžio stebuklo”, – rašė brolis Leonas laiške, kuriuo jis pranešė visiems broliams apie Pranciškaus mirtį. Apie Pranciškų sakoma, kad jo siela „buvo kupina malonės”, o jam į burną dedami tokie žodžiai: „Man nusilenks viso pasaulio žmonės”.
Taigi šv. Pranciškus darė didžiulį įspūdį. Jis atrodė panašus į Kristų. Dabar – apie tą pavojų, tuomet iškilusį Bažnyčiai.
Kas būtų galėję nutikti šv. Pranciškaus laikais? Dvasiniu ir istoriniu požiūriu Bažnyčios egzistencijai dar niekuomet nebuvo kilęs didesnis pavojus nei anuomet. Tačiau, siejant tai su šv. Pranciškaus asmenybe, reikia pabrėžti štai ką: viena vertus, šis žmogus taip supanašėjo su Kristumi, kad imta kalbėti bemaž apie „naująjį Įsikūnijimą”, jį bemaž vadino „nauju Kristumi”, o, kita vertus, jis nedavė nė menkiausios dingsties neigti Bažnyčią ar abejoti ja. Priešingai, Pranciškus iš visų jėgų rėmė Bažnyčią – būtent taip, kaip vaizduojama garsiajame Džoto (Giotto) paveiksle „Popiežiaus Inocento sapnas”.
Norėdami tai suvokti, pirmiausia turime remtis autobiografija – dokumentu, kuris yra tikroviškiausias šventojo dvasinės patirties atspindys. Tai Pranciškaus „Testamentas”, parašytas prieš mirtį ir tarsi trumpai apibūdinantis jo dvasinį kelią. Pirmoji „Testamento” pastraipa tokia: „Kadangi aš buvau labai nusidėjęs, man buvo pernelyg skaudu matyti raupsuotuosius, ir Viešpats pats atvedė mane pas juos, ir aš buvau jiems gailestingas; o pasišalinęs nuo jų pajutau, jog tai, kas anksčiau mane skaudino, ėmė teikti kūnišką ir dvasinį džiaugsmą; ir po kurio laiko aš atsižadėjau pasaulio”.
{convertforms 2}
Taigi Pranciškus sieja savo atsivertimą su bendravimo su raupsuotaisiais momentu. Pasak legendos, per pirmą susitikimą jis panoro įveikti savo pasibjaurėjimą šiais ligoniais. „Legendoje apie tris brolius” sakoma: „Jis pats prisipažino, jog jam buvo taip nemalonu matyti raupsuotuosius, kad jis ne tik kad nenorėjo į juos žiūrėti, bet ir negalėjo pakęsti, jeigu kas nors iš jų būdavo netoliese; tiesa, iš gailestingumo jis duodavo jiems išmaldą, bet per kitą žmogų, o pats nusigręždavo ir užspausdavo nosį”.
Kad suprastume, kaip neįprasta buvo tai, kad jis ėmė ir pabučiavo raupsuotąjį, reikėtų persikelti į aną epochą. Raupsai atkeliavo iš Rytų drauge su kryžiuočiais ir buvo laikomi baisia Dievo duota žyme. Raupsuotuosius vadinta „gerojo Dievo ligoniais”, žmonėmis, Dievo valia paženklintais raupsais. Susirgus jais, reikėdavo eiti į leprozoriumą, kuris iš dalies priminė vienuolyną: leprozoriumuose taip pat aukotos mišios, ligoniai meldėsi, jie negalėdavo iš jo išeiti be viršininko leidimo ir t.t. Krikščioniui įstojus į leprozoriumą, Bažnyčia iš pradžių atlikdavo laidotuvių apeigas, o po to jam būdavo sakoma: „Siela, tu lieki Bažnyčioje, bet tavo kūnas, paženklintas Viešpaties, mirė, ir tau belieka laukti prisikėlimo”. Raupsai buvo visų tragiškiausios žmogaus lemties ženklas. Raupsuotojo padėtis buvo tokia gąsdinanti ne tik dėl menkų to meto medicinos žinių, raupsuotasis buvo slėpiningas žmogaus gyvenimo laikinumo simbolis, neišvengiamos mirties ir prisikėlimo simbolis.
Pranciškus įveikė pasibjaurėjimą, jis ne sykį gyvas prisiėmė šią mirtį ir kartu gyveno su jais. Leprozoriumai tapo pirmaisiais pranciškonų vienuolynais. Taip buvo ir kitose Europos šalyse, kai ten atsirado šventojo sekėjų.
Gyvenimas su raupsuotaisiais teikė Pranciškui dvasinės patirties, kurios dėka jam buvo skirta regėti Nukryžiuotąjį. Jo biografas rašo: „Išvydęs nukryžiuotą Kristų, Pranciškus pajuto, kad jo siela tarsi ištirpo. Kristaus Kančios regėjimas paliko tokį gilų pėdsaką jo širdyje, kad nuo tos akimirkos kiekvieną sykį, pagalvojęs apie Nukryžiuotąjį, jis vos susilaikydavo neašarojęs” (Legenda maior, 5). Pranciškus „teisino” savo ašaras sakydamas: „Aš apraudu Viešpaties kančią. Iš meilės Jam neturėčiau gėdytis net jei vaikščiočiau po visą pasaulį balsiai raudodamas”.
Taigi Pranciškaus dvasinės patirties pagrindas – stiprus ir aistringas įsijautimas į Kristaus kūno kančią, pagarba Kristaus kūnui, kuris gali prieš mus iškilti ir įgavęs nuolankų ligonių ir paniekintųjų pavidalą; tačiau net ir tokį turi bučiuoti ir iš visos širdies dėl jo raudoti. Negana to – reikia „supanašėti” su juo. Tai vienintelis pranciškonų neturto paaiškinimas.
Toliau „Testamente” sakoma: „Kai būnu bažnyčiose, Viešpats man duoda tokį stiprų tikėjimą, kad aš tiesiog meldžiuosi, sakydamas: 'Mes garbiname Tave, Viešpatie Jėzau, visose Tavo bažnyčiose, kurios yra žemėje, mes šloviname Tave, nes savo šventu Kryžiumi Tu išganei pasaulį'”.
Jėzus jam pasakė: „Eik ir sustiprink Mano Bažnyčią – tu matai, kad ji griūna”. Ir Pranciškus šiuos žodžius suprato tiesiogiai; pamatęs tris apgriuvusias bažnytėles (šv. Damijono, šv. Petro bei Porciunkulės, t.y. Angelų Karalienės), ir taręs, „Aš noriu padovanoti Dievui savo prakaitą”, ėmė jas atstatyti. Tačiau šis poelgis nereiškia, kad jis klaidingai suprato Kristaus žodžius, kaip mano kai kurie jo vėlesni biografai. Jis taip pasielgė, nes būdamas bažnyčiose, kur garbinamas Dievas, jis tiesiog fiziškai juto „prisipildąs didžio tikėjimo” ir būtent todėl manė esant tikslinga eikvoti laiką ir jėgas tiesiog dėl paprastų bažnyčios sienų.
Taip, Pranciškus tikrai norėjo atkurti Bažnyčią, Kristaus Bažnyčią, priklausančią Viešpačiui, ir čia jis rėmėsi tuo, kas nuo amžių tiesiogiai sieja Kristų su Bažnyčia: Eucharistija (ir dvasininkija) bei Šventuoju Raštu. Toliau „Testamente” sakoma: „Ir Viešpats davė ir tebeduoda man tokį tikėjimą dvasininkais, gyvenančiais pagal šventosios Romos Bažnyčios įstatus (dėl jų luomo), kad, jeigu būčiau persekiojamas, aš kreipčiausi į juos. Ir net jeigu man būtų suteikta Saliamono išmintis, ir aš dėl ko nors nesutarčiau su dvasininkais – šio pasaulio varguoliais – aš jokiu būdu nepamokslaučiau jų parapijose prieš jų valią. Juos bei visus kitus aš noriu gerbti, mylėti ir jų bijoti kaip savo ponų. Aš nenoriu žvelgti į jų nuodėmes, nes regiu juose Dievo Sūnų, ir jie – mano Viešpačiai. Aš taip elgiuosi, nes nematau šiame pasaulyje nieko kūniško, kas būtų atėję iš Aukščiausiojo Dievo Sūnaus, išskyrus Švenčiausiąjį Jo Kūną ir Kraują, kuriuos vien jie pašventina ir dalija”.
Kai kuriuose šaltiniuose pasakojama, kaip Pranciškus sutinka eretikus, kurie atmeta Bažnyčią. Naudodamiesi proga, jie atveda Pranciškų pas vietos kunigą, gyvenantį su sugulove ir tuo piktinantį parapijiečius. Eretikai klausia, kaip vertinti tokį dvasininką, o Pranciškus prieina prie jo ir sako: „Aš nežinau, ar tu nusidėjėlis, bet žinau, kad tavo rankos liečia Dievo Žodį”, – ir atsiklaupęs pabučiuoja kunigo rankas.
Dvasininkija ir Eucharistija buvo jo meilė – tobula ir nedaloma. Tomo de Celano (Thomas de Celano) kūrinyje „Vita Secunda” sakoma: „Visa jo esybė, apimta neregėto susižavėjimo, degė meile Viešpaties Kūno Sakramentui... Jis norėjo, kad su didžia pagarba būtų bučiuojamos dvasininko rankos, nes jam suteikta dieviška galia atlikti Eucharistijos Sakramentą. Jis sakydavo: 'Jeigu man pasitaikytų sutikti šventąjį, nužengusį iš dangaus, ir vargšą kunigą, aš pirmiausia pasisveikinčiau su pastaruoju ir norėčiau pabučiuoti jo rankas. Aš pasakyčiau: 'Ak, palauk, šventasis Laurynai: šio žmogaus rankos liečia gyvenimo Žodį, joms suteikta antgamtinė valdžia!'”
Pagrindinė šv. Pranciškaus teologinė idėja, jo paties paskelbta Laiške visiems klierikams, buvo tokia: „Šiame pasaulyje mes nematome ir neturime nieko materialaus, gauto iš Aukščiausiojo, išskyrus Kūną ir Kraują, pavadinimus ir žodžius, kuriais buvome sukurti ir išganyti”. Būtent todėl jo „Testamente” sakoma: „Kad ir kokiose netinkamose vietose būčiau radęs švenčiausius vardus ir žodžius, noriu surinkti juos; prašau juos kaupti ir perkelti į deramas vietas. Be to, mes turime gerbti ir vertinti visus teologus ir visus kitus, kurie skelbia Dievo žodį, nes jie dovanoja mums dvasią ir gyvenimą.”
Kūrinyje „Vita Prima“ sakoma: „Pramogaus protu nesuvokiamas jo jaudulys tariant Dievo vardą... Todėl radęs ant grindų, ant kelio ar bet kur kitur gulinčią skiautelę, kur parašyta kas nors apie Dievo ar žmogaus darbus, jis su didžia pagarba viską rinko ir dėjo į šventą ar bent į deramą vietą... Sykį vienas iš brolių paklausė, kodėl jis taip rūpestingai renka net stabmeldžių kūrinius ar tuos, kur tikrai negali būti minimas Dievo vardas. Pranciškus atsakė: 'Mano sūnau, iš visų raidžių būtų galima sudėlioti šį šventą Vardą...' Dar labiau stebėtina tai, kad, diktuodamas sveikinimus ar pamokymus, jis niekuomet neleisdavo išbraukti žodžio ar skiemens, net jeigu jų nereikėjo ar jie buvo klaidingai parašyti” (82).
Mes dažnai įsivaizduojame šv. Pranciškų mąstantį apie didžius dalykus, puoselėjantį taurius sumanymus arba galvojantį apie paprastus, bet gerus dalykus. Tačiau faktai rodo, kad jam rūpėjo viskas, kas aiškiai ir akivaizdžiai byloja apie Išganymą. Pranciškus labiausiai brangino tris dalykus. Pirmiausia – Kristaus Kūną. Jis labai dažnai ir nepaprastai karštai bei pagarbiai kalbėdavo apie Jį. Savo brolius jis siuntinėjo į įvairias Europos šalis, o pats pasirinko Prancūziją, nes jam teko girdėti, kad ten ypač garbinamas Švenčiausiasis. Jis parašė visiems vadovams (konsulams, teisėjams ir t.t.): „Raginu jus, mano ponai, atidėkite į šalį visus kitus rūpesčius ir darbus idant tinkamai priimtumėte Šventąjį Kristaus Kūną ir Kraują”.
Ir jis, didžiausias varguolis iš visų vargšų, atsižadėjęs bet kokios nuosavybės, norėjo, kad jo broliai keliautų su vertingomis monstrancijomis – tam atvejui, jeigu jiems pasitaikys parapijos, kur Švenčiausiasis Sakramentas saugomas altoriuje nepakankamai pagarbiai.
Be to, jis brangino Šventąjį Raštą, „dieviškuosius vardus”, ir šis jo rūpestis gaubė bet kurį tekstą, bet kurį žodį, tad šios jo garbinimo formos mums atrodo perdėtos (…)
Ir, galiausiai, žinome apie Pranciškaus meilę visiems įdvasintiems ir neįdvasintiems kūriniams. Tačiau šios garsiosios meilės šaltinis – ne tik ir ne tiek subtili ir poetiška Pranciškaus sielos sandara, kiek jo dvasingumas.
„Legenda maior”, pasakojanti apie šią meilę, turi reikšmingą paantraštę: „Kaip kūriniai, neturintys proto, reiškė jam meilę”. Mes paprastai manome, kad yra priešingai. O iš tikrųjų patys kūriniai juto, jog šis žmogus juos myli. Šventasis juos traukė, jie atpažindavo jį, „juto jo gailestingąją meilę”. O Pranciškus juos mylėjo, nes regėjo juose jų Kūrėjo ir Išganytojo paveikslą.
Biografijoje „Vita Prima” sakoma: „Kaip aprašyti jo neapsakomą meilę Dievo kūriniams ir švelnumą, su kuriuo jis į juos žvelgė, regėdamas Kūrėjo išmintį, gerumą, galią?.. Net kirminams jis juto didžiausią meilę... šalino juos nuo kelio, kad jų nesutryptų” (80). Matydamas ėriuką tarp ožkų, Pranciškus jausminosi, galvodamas apie Dievo Avinėlį, einantį tarp fariziejų; matydamas negyvą ėriuką, verkė, nes galvodavo apie užmuštą Dievo Avinėlį („Deja, broli ėriuk, kurio pavidalą prisiėmęs Kristus apsireiškė žmonėms!”); matydamas gėles, jis galvojo apie „spindintį žiedą, prasiskleidusį viduryje žiemos”; jeigu jo akyse kirto medį, jis prašė, kad paliktų bent vieną augančią šaką, nes ir Kristus nelyginant atžala išaugo iš senojo Jesės (Išajo) kelmo (žiūr. Iz 11,1); o žiūrėdamas į akmenį jis su jauduliu prisimindavo Kristų – tapusį kertiniu akmeniu…
Meilė kūrinijai buvo meilė Dievui Tėvui ir Broliui Kristui, meilė, kuri viską aprėpia ir kuri viską įprasmina.
Čia mūsų mintis pakrypsta į garsiąją „Šlovę kūrinijai” (Lietuviškame „Pranciškaus žiedelių” vertime – „Giesmė apie seserį Saulę”; A. Bulotos ir L. Benio knygoje „Šventųjų gyvenimai” šis kūrinys vadinamas „Saulės giesme”. – Vert. past.)
Ne visi žino, kokios šio himno parašymo aplinkybės. Likus dvejiems metams iki mirties, Pranciškų kamavo liga. Jau daugiau nei 50 dienų jis negalėjo kęsti nei saulės, nei ugnies šviesos. Jis beveik apako, ir stiprus skausmas nuolat rėžė akis. Ant smilkinių jam dėjo po įkaitintą geležies skritulį skaudamoms vietoms prideginti. Jis gyveno ankštoje celėje, kur knibždėte knibždėjo pelių. Naktį jos graužė jo kūną, o dieną trukdė melstis ir netgi valgyti. Ir tuomet, kaip sako jo biografas, „Pranciškų apėmė gailestis pačiam sau”, ir jis ėmė melsti: „Dieve, padėk man, bejėgiui”. Ir Dievas pažadėjo suteikti jam „Savo Karalystės ramybę”. Pranciškus atsisėdo, paskendęs mintyse, o po to prabilo: „Aukščiausiasai, Visagali, gerasai Dieve...” Be to, jis sukūrė muziką. Jis taip pat norėjo, kad broliai, vaikščiodami po miestus ir kaimus, iš pradžių pamokslautų, o vėliau mokytų žmones šios giesmės teksto.
Ar žinote, kad prieveiksmį „brangusis” („brangiosios žvaigždės”) Pranciškus visuomet vartojo tik kalbėdamas apie Eucharistiją ir apie visa, kas su ja susiję? Ir vanduo jam buvo „nuolankusis”, „brangusis”, „tyrasis” (jis net nebrisdavo į jį bijodamas sudrumsti). Vanduo jam priminė nuolankų Kristų, „gyvąjį vandenį”…
Visų Pranciškaus vertybių ir visokeriopos meilės ištakos vienos – jo ryšis su Kristumi. Jeigu to nebūtų, viskas jam atrodytų menka ir netikra. Todėl baigdamas norėčiau pacituoti jo pirmąjį biografą: „Broliai, gyvenę su juo, žino, jog kasdien, kas minutę jo lūpose buvo Kristus; žino, su kokia palaima ir švelnumu jis kalbėjo su Juo, su kokia švelnia meile bendravo. Kristus tikrai buvo jį visą užvaldęs. Kristus visuomet buvo jo širdyje, Kristus buvo jo lūpose, Kristus – jo ausyse, Kristus – jo akyse, Kristus – ant jo rankų, Kristus – visame jo kūne” (Vita prima; autorius čia turi omenyje ir Pranciškaus stigmas. – Vert. past.)
„Legenda maior” taip pat sako, jog tai būta tikro krikščionio, tobulai sekusio Kristumi: jis troško supanašėti su Juo gyvu gyvendamas kaip Jis; su mirštančiu Kristumi – mirdamas, o po mirties – su prisikėlusiuoju Kristumi” (14,4).
Pranciškus mylėjo Kristų kaip tikrą istorinę asmenybę, Kristų – Kūrėją ir Kūrinį; Kristų Bažnyčioje, Eucharistijoje, Biblijoje, Kristų kenčiantį ir Kristų šlovėje. Apie Pranciškų pasakyti tokie reikšmingi žodžiai: „Tarp šventųjų jis buvo švenčiausias, o tarp nusidėjėlių – vienas iš jų” (Vita prima, 83). Tai – krikščioniškojo gyvenimo paslaptis: tapti šventuoju be jokių puikybės ar savo išskirtinumo apraiškų, o priešingai – jaustis vis labiau susijusiam su visomis pasaulio ir Bažnyčios silpnybėmis, susijusiam su tikrąja visos kūrinijos paskirtimi, kuri pildosi per kasdienius darbus ir vargus.
