Kun. Alban Butler   Publikuota iš: Fsspx.lt

 Neabejojama, kad šv. Steponas buvo žydas, kaip jis pats prisipažino žmonėms savo apsigynimo kalboje. Tačiau ar jis buvo grynakraujis hebrajus, iš Abraomo giminės, ar gimęs svetimšalių šeimoje ir vėliau priimtas į šią tautą kaip prozelitas, lieka neaišku. Stepono vardas, reiškiantis „karūną“, neabejotinai graikiškas; bet kunigas Lukianas jo palaikų atradimo istorijoje ir Bazilijus iš Seleukijos mus informuoja, kad ant jo antkapio Kafragamaloje buvo išgraviruotas Chelielio vardas, šiuolaikinėje hebrajų kalboje taip pat reiškiantis „karūną“. Paprastai sutinkama, kad jis buvo vienas iš septyniasdešimt dviejų mūsų Viešpaties mokinių, nes netrukus po Šventosios Dvasios nužengimo jį regime puikiai išmanantį Evangelijos įstatymą, apdovanotą nepaprastomis priemonėmis, tomis išorinėmis ir vidinėmis dieviškosios Dvasios dovanomis, neseniai išlietomis Bažnyčiai, ir pasižymintį nepaprastomis stebuklingomis galiomis. Tomis dienomis Kristaus Bažnyčia kasdieną vis labiau augo ir garsėjo puoselėjamomis dorybėmis, ypač artimo meilės darbais. Tikintieji gyveno ir mylėjo vienas kitą kaip broliai, jie buvo vienos širdies ir vienos sielos. Dievo ir artimo meilė buvo visą tikinčiųjų kūną gaivinusi siela.

Turtingesni parduodavo savo turtą, kad galėtų sušelpti vargšus, ir padėdavo pinigus į bendrą iždą, kurį saugoti buvo pavesta prižiūrėti apaštalams, besirūpinusiems, jog kiekvienam būtų padalinta pagal poreikius. Tik danguje nebėra progų nusidėti, ir atsivertusiųjų skaičiui vis didėjant graikai (tai yra svetimų kraštų krikščionys, gimę ir užaugę graikiškai kalbančiose šalyse, arba pagonys, atsivertę į žydų religiją prieš tapdami krikščionimis) ėmė murmėti prieš žydus, skųsdamiesi, kad jų našlės aplenkiamos skirstant labdarą. Norėdami rasti greitą sprendimą, apaštalai sušaukė tikinčiuosius ir pareiškė, kad jie negali apleisti pamokslavimo bei kitų savo tarnystės pareigų, idant tarnautų prie stalų. Todėl jie pasiūlė šiam darbui išrinkti septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Šventosios Dvasios ir išminties, kad patys apaštalai, išvaduoti nuo išsiblaškymų ir trukdymų, galėtų atsidėti maldai ir Evangelijos skelbimui. Šis pasiūlymas visiems patiko, ir jie išrinko Steponą, „vyrą, kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Kadangi visi šie vardai yra graikiški, kai kas daro išvadą, kad jie buvo išrinkti iš graikų tarpo, idant nutildytų tarp graikų kilusį murmėjimą. Bet žydai dažnai keisdavo savo vardus į panašios reikšmės graikiškus žodžius, kalbėdami su graikais ir romėnais, kuriems kai kurie rytietiški vardai skambėjo grubiai ir buvo sunkūs ištarti. Steponu buvo pavadintas pirmasis diakonas, panašiai kaip pirmasis apaštalas buvo pavadintas Petru, sako šv. Augustinas. Tad Lukianas priskiria Steponą arkidiakonams. Tie septyni vyrai buvo nuvesti pas apaštalus, šie melsdamiesi dėjo ant jų rankas ir diakonai gavo Šventąją Dvasią, kuri paruošė juos tapti šventų Dievo paslapčių teikėjais. Jų įšventinimas buvo pagrįstas Kristaus apaštalams suteiktu įgaliojimu steigti žemesniųjų dvasininkų arba levitų luomą altoriaus tarnystei. Tad Paulius diakonams reikalauja beveik tokių pačių sąlygų, kaip ir vyskupams bei kunigams ir kalba apie jų šventą tarnystę. Šv. Ignacas, apaštalų mokinys, liepia tikintiesiems „gerbti diakonus kaip Dievo įsakymą“ ir vadina juos „Jėzaus Kristaus sakramentų teikėjais“. Kitoje vietoje jis sako: „Ne mėsos ir vyno tarnais, bet Dievo Bažnyčios tarnais.“

Lietuva meldžiasi

Kaip pastebi šv. Jonas Auksaburnis, šv. Steponas buvo viršesnis tarp naujai išrinktų diakonų ir, būdamas pilnas Šventosios Dvasios, drąsiai skelbė ir gynė krikščionybę, patvirtindamas savo mokymą daugybe viešų neginčijamų stebuklų. Tikinčiųjų skaičius Jeruzalėje augo, netgi daugybė žydų kunigų pakluso tikėjimui. Nepaprastas šventojo diakono uolumas ir pasisekimas sukėlė Evangelijos priešų priešiškumą ir pavydą, ir jie nukreipė prieš jį visas savo jėgas ir pyktį. Sąmokslą surengė libertinai (Pompėjaus išgabenti į Romą, bet vėliau laisvę atgavę žydai) iš Kirėnės Libijoje, Aleksandrijos, Kilikijos ir Mažosios Azijos. Jeruzalėje jie turėjo savo atskiras sinagogas. Pradžioje jie mėgino ginčytis su Steponu, bet, pasijutę bejėgiai prieš jo išmintį ir dvasią, kurios vedamas jis kalbėjo, papirko neteisingus liudytojus, kad šie apkaltintų jį piktžodžiavimu prieš Mozę ir Dievą. Aukščiausiojo teismo tarybai buvo pateiktas kaltinimas ir šventasis buvo ten nutemptas. Perskaičius kaltinimą vyriausiasis kunigas Kajafas įsakė jam gintis. Steponas buvo kaltinamas tvirtinus, kad šventykla bus sugriauta, kad Mozės aukos tesą tik šešėliai ir atvaizdai, nebepriimtinos Dievui, nes Jėzus iš Nazareto padarė tam galą. Steponui stovint prieš Tarybą Dievas panoro suteikti šventojo veidui dangišką grožį ir spindintį skaistumą, tad visiems ten susirinkusiems jo veidas pasirodė lyg angelo. Vyriausiajam kunigus leidus gintis, jis pasakė ginamąją kalbą, drąsiai skelbdamas Jėzų Kristų pačioje Taryboje. Jis įrodinėjo, kad jų tautos tėvas ir įkūrėjas Abraomas buvo nuteisintas ir gavo didžiausias Dievo malones ne šventykloje; kad Mozei buvo įsakyta pastatyti padangtę, bet buvo išpranašautas naujas Įstatymas ir Mesijas; kad Saliamonas pastatė Šventyklą, bet nereikia manyti, jog Dievas gyvena rankų darbo būstuose; kad Šventykla ir Mozės įstatymas buvo laikini ir turėjo pasitraukti Dievui įkūrus tobulesnes institucijas. Kankinys pridūrė, kad Jis tai padarė atsiųsdamas patį Mesiją ir kad jie, kaip ir jų protėviai, yra kietasprandė karta, apipjaustyta kūnu, bet ne siela, ir visada besipriešinanti Šventajai Dvasiai; ir, kaip jų tėvai persekiojo ir išžudė daugybę pranašų, skelbusių Kristų, taip jie išdavė ir nužudė Jį patį, ir, nors buvo gavę įstatymą Dievui atsiuntus angelą, jo nevykdė.

{convertforms 2}

Šis aštrus priekaištas sukrėtė juos iki širdies gelmių ir uždegė jų pyktį. Jie ėmė griežti dantimis, rodydami nežabotą įniršį. Šventasis, nepaisydamas to, kas dėjosi žemai, akis ir širdį buvo nukreipęs į aukštesnius dalykus ir, būdamas pilnas Šventosios Dvasios ir atkakliai žiūrėdamas į dangų, pamatė jį atsiveriant, o ten ‒ savo dieviškąjį Išganytoją, stovintį Dievo Tėvo dešinėje, pasirengusį apginti, priimti ir karūnuoti savo tarną. Tai matydamas, šventasis buvo neapsakomai sužavėtas, jo siela buvo įkvėpta naujos drąsos ir ilgesio pasiekti palaimą, kurios vaizdas jam šmėstelėjo. Jo širdis prisipildė džiaugsmo, siela paniro į ekstazę, ir, nepajėgdamas nuslėpti savo laimės priešų apsuptyje, jis sušuko: „Štai regiu atsiveriant dangų ir žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“ Taigi dieviškos paguodos yra arčiausiai mūsų, kai žmogiška pagalba yra toliausiai: bet tuomet mes turime su pasitikėjimu laikytis Dievo ir visiškai išlaisvinti savo širdį nuo visų žemiškų dalykų. Jei mes vis dar laikomės jų nors už menkiausio siūlelio, dar netobulai pasiekėme šventųjų išsižadėjimo.

Žydai dar labiau užkietino savo širdis ir įsiuto girdėdami šventąjį skelbiant apie savo regėjimą ir, apšaukę jį piktžodžiautoju, nusprendė, kad jis turi mirti be jokio tolimesnio teismo. Vedami aklo įniršio, jie nelaukė nei teismo nuosprendžio, nei Romos valdytojo leidimo, be kurio tais laikais niekam negalėjo būti įvykdytas mirties nuosprendis. Užsikimšę ausis, kad negirdėtų tariamų piktžodžiavimų, garsiai rėkdami užpuolė jį, ištempė už miesto ir akmenų kruša numalšino savo pyktį. Liudytojai, pagal levitų įstatymą turėję pradėti egzekuciją svarbiausiose bylose, metė rūbus Sauliui, taip pat dalyvavusiam jų nusikaltime, po kojomis. Tuo metu šventasis kankinys meldėsi tardamas: „Viešpatie Jėzau Kristau, priimk mano dvasią“, ir puolęs ant kelių su dideliu rimtumu sušuko galingu balsu: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės“. Ištaręs šiuos žodžius jis užmigo Viešpatyje. Šiais žodžiais Šventoji Dvasia išreiškia teisiųjų mirties saldumą, kuris jiems yra atilsis po šio skausmingo gyvenimo darbų, saugus uostas po šios mirtinos piligrimystės pavojų ir vartai į amžinąjį gyvenimą. Šv. Augustinas ir kiti tėvai neabejoja, kad garsusis šv. Pauliaus atsivertimas buvo šio šventojo priešmirtinių dejonių ir maldų vaisius ir yra didelio jo dangaus troškimo įrodymas. Per šio didžio ir švento vyro kankinystę Bažnyčios gautas pamokymas ir daugybė privalumų atlygino nuostolį, kurį sukėlė jo netektis. Kai kurie pamaldūs žmonės ėmėsi tinkamai jį palaidoti ir didžiai jo gedėjo, nors tokia mirtis buvo šlovingiausias jo triumfas, neprilygstamas laimėjimas. Kunigas Lukianas, detaliai aprašęs stebuklingą šv. Stepono palaikų atradimą V amžiuje, informuoja, kad jie Gamalielio nurodymu ir jo lėšomis buvo palaidoti apie 20 mylių nuo Jeruzalės. Atrodo, kad šventasis Steponas kentėjo tų pačių metų pabaigoje, kai buvo nukryžiuotas Kristus.

Visas mūsų dieviškojo Atpirkėjo gyvenimas yra tobuliausias romumo pavyzdys mums. Savo tarnystės metu jis romiai pakėlė vienų silpnumą, neišmanymą ir prietarus; kitų – priešgyniavimą, pavydą ir pyktį; draugų nedėkingumą, priešų puikybę ir įžūlumą. Koks jaudinantis jo kantriausias tylėjimas, kurio jis laikėsi neteisingų teisėjų teismuose ir visą kančios laiką! Kaip jis sustiprina šį savo mums duotą pavyzdį, paskutinę akimirką karštai melsdamasis už savo budelius! Su kokiu užsidegimu ir uolumu jis primygtinai rekomendavo mums šią romumo dorybę ir įrodinėjo jos būtinybę bei neapsakomą naudą! Šv. Steponas tobuliau už kitus paveldėjo šią dvasią, nes buvo gausiau pripildytas Šventosios Dvasios. Nė vienas ūmus, neatlaidus ir kerštingas žmogus negali būti romaus ir nuolankaus Jėzaus sekėju. Tokie veltui prisiima sau garbę vadintis Jo vardu. Krikščionybės dvasia - gailestingumas, romumas ir nuolankumas; ir vargu, ar kas nors labiau kompromituoja krikščionybę, nei priešingos dvasios įsivyravimas dvasinio luomo žmonėse.

Paremkite musu veikla

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias