Charles Courtney Curran, Vėjuota diena (1887)
Charles Courtney Curran, Vėjuota diena (1887)

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia, antrąją dalį čia.

Laikas ir pastangos

Daugelį moterų, norinčių pagerinti savo aprangą, atbaido prastos rinkos sąlygos. Pavyzdžiui, moteris, norinti įsigyti grakštų sijoną, kurį galėtų dėvėti šaltomis žiemos dienomis eidama tvarkyti reikalų, iššukuoja prekybos centrus, universalines parduotuves ir internetą. Ji randa daugybę plonų poliesterio ilgų sijonų su ryškiu marginimu ir keletą nuobodžių tiesių sijonų, kurie niekam netinka. Tačiau grakštaus vilnonio pūsto sijono ar elegantiško tvido midi sijonų rasti labai sunku. Po daugybės valandų bevaisės medžioklės ji nusivilia ir prisiverčia susitaikyti su dar viena niūria džinsų ir sportinių kelnių žiema.

Situacija yra daugiau ar mažiau tokia pati visais metų laikais ir gyvenimo aplinkybėmis. Nesvarbu, ar nori apsirengti kasdienybei, ar vestuvėms, kai tik moteris nusprendžia ieškoti kažko gražesnio ir pagaminto iš geresnės medžiagos nei vyraujantis standartas, ji atsimuša į skaudžią realybę ir supranta, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokių drabužių gauti labai nelengva. Nusivylusi dėl to, ji liūdnai papurto galvą ir nutraukia paieškas. Jai atrodo, kad nebūtų pateisinama tam skirti dar daugiau laiko.

Bet aš teigiu, kad ji turi tam skirti daugiau laiko. Ji neturėtų galvoti, kad tai ji daro tik dėl lengvabūdiškos užgaidos. Troškimas, skatinantis ją ieškoti kažko geresnio, kad ir koks beviltiškas tas ieškojimas atrodytų, tikrai yra geras. Kaip teigiau ankstesniame straipsnyje, prisitaikymas prie visiškai „normalios“ šiuolaikiniais standartais aprangos nėra neutralus veiksmas. Bent jau ne šiais laikais. Tai visada reiškia prisitaikymą prie bjaurumo, o dažnai ir prie visiško nepadorumo.

Nors visos sielos gali priklausyti mistiniam Kristaus kūnui, moterims suteikta privilegija įkūnyti Bažnyčią (kuri yra moteriška, mistinė Kristaus nuotaka) ir simbolizuoti pačią jos esmę[1][2]. Šis faktas, užuot atbaidęs moteris, turėtų atnaujinti jų uolumą ir padrąsinti vėl imtis šio siekio. Užtenka pažvelgti į Patarlių knygos Išmintingąją moterį, kad pamatytume, jog drabužių sau ir namiškiams įsigijimas atima nemažai jos laiko:

„Ji pasirūpina vilnų bei linų ir pluša įgudusiomis rankomis. <...> Ji ima į rankas ratelį, o jos pirštai stveriasi verpstės. <...> Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga, nes visi jos namiškiai yra šiltai aprengti. Ji pati išsiaudžia antklodžių; plona drobė ir purpuras yra jos drabužiai. <...> Ji siuva lininius drabužius ir juos parduoda; pirkliams tiekia juostas.“ (Pat 31, 13, 19, 21-22, 24)

Šią ištrauką randame daugumos ne mergelių ir ne kankinių šventųjų Mišių skaitinyje, pavyzdžiui, šv. Onos, Švč. Mergelės Marijos motinos. Jos pažodinis aiškinimas išryškina šių šventųjų žmogiškąjį ir labai konkrečiai moteriškąjį rūpestingumą ir gali pasitarnauti kaip padrąsinimas visoms moterims, siekiančioms įnešti grožio į kasdienį gyvenimą. Edita Štein (Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta) rašė:

„Jos [moters] natūralus moteriškas rūpestis dėl ją supančių būtybių tinkamo vystymosi apima ir tvarkos bei grožio, palankaus jų vystymuisi, kūrimą[3].“

Nereikia nė sakyti, kad drabužiai yra esminė šios aplinkos, šios grožio tvarkos dalis.

Žinoma, šiandieninė visuomenės struktūra su jos industrializacija, masinės gamybos sistemomis ir vartotojiškumu neleidžia iš esmės atnaujinti senovinių amatų, kuriuos praktikavo Išmintingoji moteris. Ko tuomet Išmintingosios moters ištrauka gali išmokyti šių dienų moteris? Tiesiogine prasme ji parodo, kad net ir šiais laikais moterys gali ir turėtų skirti laiko drabužių sau ir savo namiškiams įsigijimui[4].

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad tol, kol kasdien rengsimės drabužiais, turėsime tam skirti šiek tiek laiko, nesvarbu, ar jie būtų negražūs, ar gražūs. Įsigyjant gražius drabužius gali tekti mokytis, tačiau tai galima įveikti. Po tam tikros praktikos moterys gali pastebėti, kad dėl apsipirkinėjimo internetu (nišiniai mažmenininkai gamina drabužius, kurių nėra pagrindinėje rinkoje) jos iš tikrųjų sutaupo laiko. Joms nebereikia stovėti eilėje prie persirengimo kabinos ar kasos[5].

Galiausiai tos moterys, kurios siuva, turi teikti pirmenybę šio amato puoselėjimui ir stengtis jį perduoti savo dukroms. Taip jos gali apsiginkluoti gebėjimu prireikus modifikuoti įsigytus drabužius, kad jie taptų kuklesni ar gražesni, arba sukurti visiškai naujus ir gražius meno kūrinius. Pažįstu moterį, kuri, naudodama išpardavimo metu paimtą paklodę ir šimtą dolerių kainuojančią siuvimo mašiną, pasisiuvo sau gražią neščiosios suknelę. Pažįstu jauną moterį, kuri išleistuvių suknelę atvira nugara pavertė kuklia, princesės verta baline suknele. Nė viena iš jų nėra profesionali siuvėja, tačiau abi norėjo skirti šiek tiek laiko ir Dievo duoto kūrybiškumo aprangos menui.

{convertforms 2}

Investavimas

Katalikiškuose sluoksniuose, kur gausu tikro pamaldumo ir didelių šeimų, dažnai galima sutikti moteris, kurios nepratusios mokėti daugiau nei dvidešimt dolerių už bet kokį drabužį. Galbūt jos augo su vyresnėmis seserimis ir visą vaikystę nešiojo rankų darbo drabužius, o dabar, augindamos savo šeimas, stengiasi sutaupyti kiekvieną centą, kad ant stalo liktų maisto. Jos galbūt norėtų galėti rasti geresnių medžiagų ir modelių sau ir savo šeimai, bet joms atrodo neatleistina mokėti šimtą dolerių už sijoną iš internetinio butiko, kai išparduotuvėje jį galima įsigyti už penkis dolerius.

Reikia pabrėžti, kad, nors tai jau tapo kliše, bet maksima „kokybė svarbiau už kiekybę“ tikrai teisinga. Vienas gražus sijonas yra geriau nei dešimt negražių. Idėja, kad kasdien reikia dėvėti vis kitokį sijoną, kilo industrializacijos epochoje, o jos egzistavimą užtikrina tik nekokybiški gamybos būdai ir sintetinio pluošto naudojimas. Kur kas geriau investuoti į mažiau kokybiškų drabužių, nes jie ne tik užtikrins didesnę meninę vertę, bet ir atlaikys laiko išbandymą.

Be to, taupios moterys galbūt kitaip pažvelgs į šį klausimą, jei pripažins, kad moteris, siekianti gražių drabužių sau ir savo namiškiams, tai daro dėl jų dvasinės naudos lygiai tiek, kiek ir dėl fizinės apsaugos nuo gamtos stichijų. Žmogus gyvena ne vien duona, jam reikia dvasinio maisto ir gilaus atokvėpio jausmo, kurį grožis kasdienybėje neabejotinai suteikia[6].

Drabužis taip pat yra galinga pedagoginė priemonė. Būdama materialiojo pasaulio dalis, kuri nuolat tiesiogiai liečiasi su mūsų kūnais, apranga turi gilią galią mokyti mus, kūniškas būtybes, kas mes esame. 1960 m. laiške dėl aprangos kardinolas Siri taikliai pažymėjo:

„Nuo pat pasaulio pradžios drabužiai, kuriuos žmogus dėvi, taip lemia ir sąlygoja gestus, požiūrį ir elgesį, kad drabužiai iš išorės primeta tam tikrą mąstyseną[7].“

Tai labai svarbus pastebėjimas. Drabužiai turi galią formuoti protą. Blogio jėgų valdomas sekuliarusis pasaulis neabejotinai tuo naudojasi savo naudai. Deja, dauguma šiuolaikinių katalikų dar turi padaryti tą patį. Užuot vilkėjusios drabužius, bylojančius apie sensualizmą, „lyčių neutralumą“ ir distopinio efektyvumo melą, katalikės moterys galėtų dėvėti drabužius, padedančius joms suprasti save Dievo akyse: grakščius sijonus ir sukneles – ne nepraktiškus, bet ir ne utilitarinius! Nereikia nė sakyti, kad nešvarūs, negražūs ar nepadorūs drabužiai kertasi su juos dėvinčiojo ontologine verte bei grožiu ir tarsi sako: „Tu nevertas nieko daugiau.“

Kalbant apie vaikų auklėjimą per drabužius, maža mergaitė, gavusi brangų garderobą, žinoma, bus išlepinta, jei tėvai neišmokys jos dėkingumo ir tinkamo šio turto valdymo. Tačiau mergaitė, kuriai duoti tik negražūs pirkiniai iš išparduotuvės, bus sugadinta kitu būdu. Ji neišsiugdys tinkamo požiūrio į savo orumą Dievo akyse. Dėl negražių drabužių jai bus sunku suvokti savo ontologinį grožį. Ir ji neišmoks sėkmingai praktikuoti apsirengimo meno, nes, panašiai kaip dailininkui su nubėgusiais dažais, jos nekokybiškos medžiagos trukdys jai sukurti ką nors gražaus, ir ji liks pavargusi bei nusivylusi. Taigi tėvams, pagrindiniams savo vaikų auklėtojams, ir visiems krikščionims, privalantiems žodžiais ir veiksmais liudyti tiesą, gyvybiškai svarbu atsižvelgti į tai, kokią žinią perduoda jų drabužiai.

Galiausiai, žvelgiant į šeimos ratą iš išorės, reikia pripažinti, kad ontologinis grožis, sklindantis iš didelės katalikiškos šeimos, didžiausią įtaką daro tada, kai visi jos nariai yra gerai apsirengę. Taip yra todėl, kad jų išorinis matomas grožis puikiai dera su ontologinio grožio natomis, skambančiomis iš jų vienybės. Šiandieniniame pasaulyje vyraujančioje nesantaikoje, skatinančioje šeimų nesantaiką ir bjaurumą visose įmanomose srityse, jos stovi kaip gausi oazė nederlingoje dykumoje. Šios šeimos neša vilties maistą visiems, kurie jas mato, nes atspindi Triasmenio Dievo atvaizdą. Dėl šios priežasties investuoti pinigus į geresnius drabužius iš tikrųjų yra dosnumo aktas, gailestingumo darbas, kaip ir Išmintingoji moteris, kuri „ištiesė savo rankas vargšams“.

Paremkite musu veikla

Juokas paskutiniąją dieną

Visose diskusijose apie krikščioniškosios kultūros atkūrimą neišvengiamai tenka susidurti su Kryžiaus tikrove. Siekiant sukurti visą tą grožį, kai saulės spinduliai spindi ant balto lino, kai kaspinai plevėsuoja vėjyje, kai jaunos merginos pastelinėmis suknelėmis žydi tarsi daugybė gėlių lauke, tenka vargti kaip Išmintingajai moteriai, kuri „keliasi, kai dar tamsu“, ir tai dažnai gali atrodyti nedėkinga užduotis. Internetu užsakyti drabužiai ne visada tiks taip, kaip tikėtasi, daiktai išsipurvins, susiraukšlės arba nesuteiks norimo efekto. Bus nusivylimų, nesėkmių ir pagundų suabejoti, ar vis dėlto verta nuolat stengtis.

Ir vis dėlto skaitome, kad Išmintingoji moteris „su šypsniu žiūri į ateitį“. Kodėl su šypsniu? Kodėl ji trumfuoja? Šventasis Albertas Didysis jos juoką aiškina kaip kylantį iš jos tikėjimo amžinuoju atlygiu[8]. Taigi viskas – varginantis apsipirkimas internetu, valandos prie siuvimo mašinos, bauginanti skalbinių lyginimo užduotis, nepaliaujamas dėmių šalinimo darbas – moteriai, siekiančiai Dievo pašlovinimo, gali tapti tikėjimo aktais.

Kuo sunkesnė užduotis, kuo labiau nepasiekiamas žemiškasis laimėjimas, tuo labiau ji gali pasitikėti dangiškąja pergale ir juoku paskutiniąją dieną. Ta, kuri atkakliai stengiasi jai prieinamomis kukliomis priemonėmis pakelti žmonių protus į dangų, pati regės Dievo veidą; tada ji daugiau nebedirbs, bet amžinai ilsėsis, apsivilkusi Jo begaliniu grožiu.


[1] Šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta, Esė apie moterį, vert. Freda Mary (Washinton, D.C.: ICS Publications, 2010), 237. „Taip moteris Bažnyčioje įgyja ypatingą organišką padėtį; galiausiai ji pašaukta savo aukščiausiu ir tyriausiu išsivystymu įkūnyti Bažnyčios esmę – būti jos simboliu.“

[2] Peter Kwasniewski, Ministers of Christ (Manchester, NH: Crisis Publications, 2021), 177-178.

[3] Šventoji Teresė Benedikta, op. cit. 78.

[4] Komentarą, kuriame daugiausia kalbama apie alegorinį šio teksto skaitymą, žr: Albert The Great Valiant Woman, transl. by Benedict Ashley O.P. ir Dominic Holtz O.P. (Chicago, Illinois: New Priory Press, 2013).

[5] Nors „žmogiškojo“ elemento trūkumas internetiniame apsipirkime tikrai apverktinas, kaip ir su daugeliu postmodernybės problemų, su juo tenka susitaikyti. Galima tikėtis, kad didėjant gražių drabužių paklausai, rinkoje vėl atsiras tradicinių mūrinių butikų, kuriuose pirkėjai galės bendrauti su tais, kurie gamina jų drabužius.

[6] Linda Przybyszewski, The Lost Art of Dress (New York, New York: Basic Books a member of Perseus Books Group, 2014) xii.

[7] Giuseppe Cardinal Siri, Christian Fashion in the Teaching of the Church, ed. Virginia Coda Nunziante, trans. Brendan Young (London, United Kingdom: Calx Mariae Publishing, 2022) 99.

[8] St. Albert, op. cit., 245-246.

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias