Marius Parčiauskas   Publikuota iš: Parengta pagal John. S. Dixon, The Christian Year in Painting
Fra Angelico, Kristus, šlovinamas dangaus rūmuose (fragmentas, 1423-1424)
Fra Angelico, Kristus, šlovinamas dangaus rūmuose (fragmentas, 1423-1424)

Visų Šventųjų šventė yra skirta pagerbti visiems šventiesiems, žinomiems ir nežinomiems. Jos minėjimas kyla iš įsitikinimo, kad Kovojančią Bažnyčią – dabar žemėje gyvenančius katalikus – ir Triumfuojančią Bažnyčią – mirusiuosius, kurie yra amžiams susivieniję su Kristumi jį betarpiškai regėdami – jungia stiprus dvasinis ryšys.

Pirmieji šaltiniai apie šios dienos minėjimą mus pasiekia bent iš VIII amžiaus pradžios, tačiau kaip šventė ji nebuvo įsteigta iki popiežiaus Grigaliaus IV, kuris 837 metais paskelbė Visų Šventųjų šventę ir nurodė ją minėti. Šventė neturėtų būti painiojama su Vėlinėmis, kurios minimos lapkričio 2-ąją ir yra skirtos tikintiesiems, kurie mirę, bet dar yra skaistykloje ir todėl reikalingi mūsų maldų.

Kaip savarankiškas objektas Visų Šventųjų tematika tapybos darbuose pasitaiko retai. Šventųjų minių vaizdavimas kaip nepagrindinis elementas dažniausiai sutinkamas Švč. Mergelės Marijos karūnavimo tematikos paveiksluose. Tuo tarpu šis Fra Angelico darbas gali būti laikomas vienu geriausių Visų Šventųjų kaip paveikslo objekto pavyzdžiu.

„Kristus, šlovinamas dangaus rūmuose“ yra saugomas Londono nacionalinėje galerijoje ir kaip dažnai atsitinka su senais darbais, pavadinimas jam nebuvo suteiktas paties dailininko. Taip pat dažnu atveju ankstyvieji religiniai darbai, pakabinti muziejuose kaip atskiri paveikslai, iš tiesų yra dalis gerokai didesnio kūrinio. Kad taip yra ir su Fra Angelico darbu, mums išduoda labai ilgas ir siauras jo formatas. Paveikslas, turintis penkias atskiras dalis, buvo sukurtas Šv. Dominyko bažnyčios, esančios Fiesolėje, netoli Florencijos, altoriaus laiptams. Pagrindinis bažnyčios altoriaus paveikslas taip pat buvo tapytas Fra Angelico, tiesa, vėliau kiek perdarytas Lorenzo di Credi. Paveikslas, vaizdavęs Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu ir keturis šventuosius – šv. Dominyką, šv. Tomą Akvinietį, šv. Petrą ir šv. Barnabą – Fiesolės bažnytėlėje kabo iki šiol. Nors Fra Angelico žinomiausi darbai randami Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoje, Fiesolė buvo pirmasis tapytojo vienuolynas.

43857 1635517520 p

Analizuojamo kūrinio formatas sunkiai leidžia pateikti jį taip, kad galėtume jį pamatyti visu gražumu. Kompozicija susideda iš penkių dalių – centriniame paveiksle regime Kristų savo garbėje, apsuptą garbinančių angelų, giedančių ir grojančių įvairiais instrumentais. Du kraštiniai paveikslai vaizduoja dominikonų ordino vienuolius, moteris ir vyrus, kurie paskelbti palaimintaisiais. Likusiuose dviejuose paveiksluose, supančiuose centrinę dalį, regime šventųjų būrius, žvelgiančius link centrinės kompozicijos figūros – Kristaus.

Nelabai atidus žiūrovas, užmetęs vien trumpą žvilgsnį į paveikslą, pastebėtų apie šimtą figūrų su aureolėmis. Giliau netyrinėdamas, jis turbūt instinktyviai būtų sužavėtas šventųjų eilių, kuriose esančios figūros jaukiai nutapytos viena šalia kitos, taip pat spalvų ir formų harmonijos, dailiai derančios su auksiniu fonu. Tačiau kiekvienas, galėdamas skirti figūroms bent šiek tiek dėmesio, greitai pastebėtų kiekvienos iš jų individualumą. Krikščionis, turėdamas net ir menkų žinių apie šventuosius, nustebtų pamatęs, kiek konkrečių šventųjų beveik iš karto yra atpažįstami. Tradiciškai nusistovėjo, kad tam tikros šventųjų eilės turėdavo ypatingus, joms priskirtus atributus. Tokiu būdu, pavyzdžiui, kankiniai dažnai vaizduojami turintys palmės šakelę, kai tuo tarpu mergelės ir dvasininkai rankose laiko lelijas. Apaštalai, evangelistai ir rašytojai neretai rankose laiko knygą, kaip ir religinių ordinų įkūrėjai, surašę savo sekėjams regulas, pagal kurias šie turėjo gyventi. Tačiau daug šventųjų taip pat turi ir savo asmeninius atributus, pagal kuriuos jie gali būti atpažinti. Maža to, tradicijoje išsivystė ir įsigalėjo ir tam tikrų, dažniausiai vaizduojamų, šventųjų fizinė išvaizda.

Pirmajame šoniniame paveiksle Kristaus dešinėje (mūsų kairėje, kai stovime priešais kompoziciją), matome Švč. Mergelę Mariją, kuri yra pirmoji aukščiausioje eilėje, už Jos iškart regime šv. Petrą, laikantį savo laiškų knygą, o taip pat ir savo tradicinį atributą – raktus. Už dar vienos figūros matome šv. Paulių, taip pat laikantį knygą ir savo egzekucijos kardą. Keturios figūros, supančios šv. Paulių, galėtų būti laikomos keturiais evangelistais. Tačiau atrodo, kad šiame darbe, kaip įprasta, keturiems evangelistams yra duota po knygą, tad galima pagrįstai spėti, kad tarp šv. Petro ir šv. Pauliaus pavaizduotas šv. Andriejus.

download edited

Tikėtiniausia, kad šv. apaštalas Jonas yra antrosios eilės priekyje ir laiko Apokalipsės kopiją, kurią parašė senatvėje. Tokiu būdu jis stovėtų arti savo artimo bendražygio šv. Petro ir Švč. Mergelės Marijos, kurią Kristus pavedė jo globai. Kiti trys evangelistai, taip pat laikantys plunksną, gali būti randami už ir po šv. Jonu. Šioje paveikslo dalyje Fra Angelico, atrodo, specialiai paliko truputį erdvės kiekvienos eilės viduryje, dešinėje patalpindamas septynis šventuosius, o eilės kairėje – dešimt. Tikėtina, kad visų eilių dešinėje pusėje vaizduojami dvylika apaštalų kartu su kitais Naujojo Testamento veikėjais. Deja, dėl specifinių atributų stokos būtų sunku juos visus identifikuoti.

Galime būti tikresni dėl daugelio šventųjų kairiajame šone. Viršutinės eilės viduryje, gavęs ir daugiau erdvės nei kitos figūros, stovi dominikonų įkūrėjas šv. Dominykas. Jis laiko tiek leliją, tiek atverstą knygą, pastaroji simbolizuoja regulą, kurią jis sukūrė savo ordinui. Lotyniškas knygelės tekstas, kurį galima įskaityti, yra 36 psalmės žodžiai, sakantys: Os iust[i] meditabit[ur] sapientia[m] et lingua ei[us] loquet[ur] [iudicium] – teisiojo burna apmąstys išmintį, o jo liežuvis skelbs teisumą.

Tiek dominikonai, tiek pranciškonai paprastai aukština savo ordinų narius, tačiau jie taip pat rodo ir didelę pagarbą vienas kito įkūrėjams. Taigi vos pora vietų už šv. Dominyko galime išvysti šv. Pranciškų Asyžietį. Jis lengvai atpažįstamas iš savo rudo pranciškonų abito ir aiškiai matomų stigmų, geriausiai regimų jo šone ir kairėje rankoje. Daug šventųjų gali būti atpažinti panašiu būdu, atkreipiant dėmesį į jų rūbus ar atributus, o kartais mums padeda ir užrašytas vardas, kaip yra šv. Silvestro atveju, kuriam suteikta garbingiausia vieta popiežių ir vyskupų grupėje.

Šios dalies antrojoje eilėje tokia pat garbinga vieta priklauso Bažnyčios daktarui ir lotyniškojo Biblijos vertimo autoriui šv. Jeronimui. Jis dėvi tradicinę, kad ir istoriškai netikslią, kardinolo kepuraitę ir laiko žymiąją Vulgatą. Pačioje šios eilės pabaigoje matome šv. Tomą Akvinietį, apsirengusį dominikonišku abitu ir laikantį atverstą savo darbą Summa Theologica. Žemiausioje eilėje po šv. Jeronimu lengvai galime atpažinti šv. Paulių Atsiskyrėlį, dėvintį rūbus iš palmių lapų. Už jo regime įvairių religinių ordinų šventuosius.

Aukščiausia eilė Kristaus kairėje yra užimta Senojo Testamento patriarchų ir pranašų, arčiausiai Kristaus esant Adomui, kurio jaunėlis sūnus Abelis vaizduojamas šalia tėvo, o už jų regime Nojų, laikantį arką. Ypatinga vieta šioje eilėje skirta Mozei ir Dovydui. Pirmasis vaizduojamas apsisiautęs mėlynu apsiaustu, abejose rankose laikantis Dešimties Dievo Įsakymų lenteles, kuriose įžiūrime lotynišką tekstą, ir žvelgiantis į žiūrovą. Šeštas nuo jo yra Dovydas, kurio vardas parašytas, tačiau jis taip pat atpažįstamas ir iš savo arfos. Netoli Dovydo matome šv. Joną Krikštytoją, lengvai atskiriamą iš savo kupranugario vilnos apdaro ir ilgo kryžiaus. 

23391 1635517522 p

Visi šventieji antrojoje eilėje laiko tradicinį kankinių ženklą – palmės šakelę. Jų priekyje – šv. Steponas, pirmasis kankinys. Atpažinti jį galime iš jam būdingo žalio diakono drabužio, vadinamo dalmatika. 

Už jo regime popiežius Klemensą ir Kiprijoną, kiek tolėliau – žymius diakonus šv. Vincentą ir šv. Lauryną. Pastarasis laiko ranką ant grotelių, ant kurių jis buvo sudegintas.

Trečiojoje eilėje matome šventąsias moteris. Nors dauguma jų laiko kankinių palmių šakeles, mažuma iš jų turi specifinius atributus, tad jų identifikavimas yra kiek problematiškas. Lengviausiai atpažįstama šventoji Agnietė, kuri įprastai vaizduojama su avinėliu. Trečia nuo jos – šventoji Cecilija, ne kaip paprastai turinti rankose muzikinį instrumentą, tačiau su kitu savo atributu – raudonų ir baltų rožių vainiku. Antra nuo šv. Cecilijos yra šv. Kotryna su turbūt geriausiai atpažįstamu šventojo atributu – ratu, susijusiu su jos kankinyste. Toliau į dešinę regime šv. Eleną, kuriai priskiriamas tikrojo Kristaus Kryžiaus atradimas, vaizduojamą su Kryžiumi ir imperatoriška karūna, nurodant ją kaip imperatoriaus Konstantino motiną. Galime spėti, kad antroji šventoji į dešinę nuo šv. Elenos yra šv. Scholastika, vilkinti juodai ir baltai bei laikanti knygą. Ji buvo šv. Benedikto sesuo ir moterų benediktinių įkūrėja. Šv. Scholastikos dešinėje regime šv. Klarą, kuri buvo pranciškonų moterų ordino įkūrėja. Šv. Klara laiko abatės lazdą, ant kurios viršaus matome palmės šakelę, tačiau ne todėl, kad ji mirė kankinės mirtimi, o dėl to, kad davė įžadus Verbų sekmadienį.

Dviejuose likusiuose išoriniuose paveiksluose regime dominikonų ordino narius, kurie yra paskelbti palaimintaisiais. Dauguma jų turi savo specifinius, jiems priskiriamus daiktus, ir yra įvardyti vardais.

81907 1635517521 p

Fra Angelico, jau gyvas būdamas garsėjęs savo šventumu, popiežiaus Jono Pauliaus II 1982-aisiais buvo paskelbtas palaimintuoju, tad iš tiesų galėtų užimti savo vietą prie kitų palaimintųjų dominikonų. Taip pat 1984-aisiais Popiežius paskelbė jį katalikiško meno globėju.

Paveikslas turėjo didžiausią paveikumą ir geriausiai atliko savo paskirtį, kai tikintieji buvo arčiausiai jo klaupdamiesi prie Dievo Stalo ir priimdami šv. Komuniją. Fra Angelico kompozicija sukelia šventųjų gausybės įspūdį, ir nors galima identifikuoti daug atskirų šventųjų, kompozicijos pagrindinis tikslas buvo ne atkreipti dėmesį į atskirus šventuosius, o į susivienijusių tikinčiųjų būrį, kartu atiduodančių garbę prisikėlusiam Kristui. Tuomet tikintieji, žiūrėdami į šventųjų būrius priešais save, su kuriais jie tikėjosi po mirties susijungti, sąmoningai jau dabar jungėsi su dangiškuoju būriu Mišių aukoje. Tuo pačiu tikintiesiems buvo primenama apie Visų Šventųjų dieną ir greitą Advento pradžią, kai liturginiai metai vėl prasidės iš naujo.

Paremkite musu veikla

{ampz:AMPZ_mygtukai}

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias