I punktas. Tikėkis susilauksiąs pagundos ir būk pasirengęs ją sutikti. Pagundos negalima išvengti šiame gyvenime. Kaip Jėzus buvo nuvestas į tyrus, kad velnias Jį gundytų, taip kiekvienas žmogus ateina į pasaulį, kad būtų pagundomis išmėgintas ir, griežtai su jomis kovodamas, pagarbintų Viešpatį. Žmogaus gyvenimas žemėje yra kova, ir didi yra čia neprietelių daugybė; bet smarkiausieji priešai yra pačiame žmoguje; tie priešai tai – įgimtieji geiduliai, kurie traukte traukia žmogų į bloga. Moka tais geiduliais naudotis suktasis žmonių išganymo priešas. Jis rūpestingai tyrinėja kiekvieno žmogaus kūno ir dvasios kryptį ir įvairiems žmonėms įvairius spąstus spendžia. Taip jisai tyrinėjo ir Išganytoją; regėdamas, jog Jėzus per 40 dienų nevalgė ir negėrė, naudojasi Jo badu ir nuovargiu ir sako: „Jeigu esi Dievo Sūnus, liepk, kad tie akmenys duona pavirstų.“ Matai, kaip gudriai nori Jį apgauti, pataikaudamas! Esi Dievo Sūnus, tad turi galią ir teisę daryti stebuklą; alpsti nuo bado, tad privalai tą stebuklą padaryti!
Tokį turėdamas neprietelį, nelauk ramybės, bet tikėkis, jog visur ir visados užpildinės tave visokios pagundos. Jeigu tau viskas sekasi, jeigu žmonės tave gerbia ir brangina, bijokis, nes Liuciferis pasinaudos tąja proga įtraukti tave į puikybės nuodėmę. Jeigu turi žemiškų reikalų, bijokis, kad tavęs nepaveiktų kita pagunda – kad neprisirištumei per daug prie žemės daiktų ir neužmirštumei Dievo. Jeigu gyveni atsiskyręs nuo žmonių, ir tai dar bijokis, nes ir vienumoj susitiksi su velniu. Bet už vis labiau bijokis naminių pagundų, tai yra tų, kurios užpuola tylomis ir nežymiai. Retą kurį žmogų velnias gundo garsiai ir atvirai; dažniausiai pagundoms pasirenka valandą, kurioj žmogus mažiausiai jų tikisi; kantriai laukia progos; iš anksto parengia žabangas, paskiau tinkamu laiku pakiša neva užtenkamų priežasčių, kuriomis juo lengviau apgauna neatsargiuosius, kad parenka jų pagal kiekvieno žmogaus silpnumą ir geidulius: vieniems paprastame pašnekesy ir kasdieniuose santykiuose paduoda nežymiai užmušamųjų sielai nuodų; kitus išviršiniu uolumu atitraukia nuo dvasiškojo gyvenimo, žadina juose maldos nenorą ir naudojasi tuo, kad turintieji būdą greitą ir karštą ir trokštantieji pagarsėti nemoka prideramai valdyti savo įgimtojo uolumo. Tuo būdu piktasis gudriai įtraukia sielas į nuodėmes, ir daugelis žmonių amžinai žūna, kadangi neatmena Šv. Rašto perspėjimo: „Sūnau, jei tu eini tarnauti Dievui, tvirtai stovėk teisybėje ir baimėje, ir renk savo sielą į gundymą.“ (Ekl 2, 1) Jausk ir būk pasirengęs, nes kare tuokart neprietelis lengviausiai paveikia, kada užpuola iš pasalų. Gundytojo užpuolimai, jeigu jiems iš anksto pasirengsi, jau tau nebekenks.
II punktas. Neieškok tyčia pagundų. Pasakyta Evangelijoje, jog ta pati Šv. Dvasia, kuri regimai nusileido ant Išganytojo, kada Jis priėmė krikštą, paskui tuoj nuvedė Jį į tyrus, kad būtų velnio gundomas. Ir tu per šv. krikštą gavai tą pačią Šv. Dvasią ir dar Ją gauni po kiekvieno sakramento, kurį priimi. Jeigu tos Dvasios klausai, o ne savo geidulių, jeigu iš artimo meilės ir su nekaltu noru eini pasitikti pagundos, nebijok, nes Dievas bus su tavimi ir duos tau jėgų, kad įveiktumei pagundą! Bet, priešingai, nesitikėk pagundoj Dievo pagalbos, jeigu be tikro reikalo eisi pas tą neprietelį, kuris moka apgauti net ir atsargius žmones, kurie nuo jo bėga šalin. Jeigu eisi į pavojų be Dievo pagalbos, žūsi. Kad šoktumei į audringą jūrą nuo aukšto kranto, nors ir manytumei, kad Dievas tave išgelbėsiąs, nesulauktumei Jo pagalbos, o tavo tas pasitikėjimas būtų tik Dievo gundymas!
Palygink šv. Petro išsigynimą su šv. Pauliaus drąsiu išpažinimu ir atrasi tame dvejopame atsitikime esant patvirtintą aną tiesą. Ir šv. Petras, ir šv. Paulius, nors ne vienu laiku, abudu nukako į Jeruzalę, kur abudu turėjo ginti Jėzaus vardą prieš Jo neprietelius ir abudu negalėjo kitaip pasielgti, tik arba išsiginti Kristaus, arba Jį išpažinti. Abu buvo regimai tvirti: ir Petras daug kartų buvo sakęsis Viešpačiui, kad niekad Jo neišsiginsiąs ir esąs pasiryžęs net mirti už Jį; ir Paulius taipogi kalbėjo: „Esu pasiryžęs ne tik būti surištas, bet ir mirti dėl Viešpaties Jėzaus vardo.“ (Apd 21, 13) Bet kas išėjo? Petras nusidėjo, o Paulius nugalėjo. Kodėl? Petras pats ieškojo nelaimės: kam jam reikėjo eiti į Kajafo namus ir šnekėti su ana gauja tarnų! O Paulius ne pats nuėjo į kunigų susirinkimą ir į seniūno teismą, bet Šv. Dvasia jį ten nuvedė (Apd 20). Kad Petras būtų laikęsis to atsargumo, kurį jam Mokytojas buvo įsakęs, malonė būtų jį išgelbėjusi nuo nuopolio; ir, priešingai, nebūtų ta pati malonė padėjusi Pauliui, jeigu jis būtų savo valia ėjęs nelaimėn.
