Michael Davies   Publikuota iš: Michael Davies, On Communion in the Hand and Similar Frauds, The Remnant Press, St. Paul, 1985. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.
Šv. tėvas Pijus priima Komuniją
Šv. tėvas Pijus priima Komuniją

Komunijos priėmimas į rankas yra turbūt dramatiškiausias palaipsnio Dievo kulto pakeitimo žmogaus kultu simbolis. Iki Vatikano II Susirinkimo pagrindinis Bažnyčios rūpestis buvo Dievo šlovinimas ir jo garbė. Nuo Susirinkimo Bažnyčia atsigręžė į savo vidų, ji ėmėsi viską nustelbiančios ir nesveikos savistabos. Ji mažai rūpinasi Dievu ir dar neevangelizuotomis žmonijos masėmis. Ji švaisto energiją keisdama liturgijos detales, seserų vienuolių abitų siūles, bažnyčių presbiterijas, maldų frazes. Šios savistabos simbolis yra altorių atgręžimas. Iki Vatikano II Susirinkimo kunigas ir tikintieji šventė Mišias kaip vieningas kūnas, atsigręžę veidu į rytus – Kristaus, Teisingumo Saulės simbolį, Prisikėlimo ir Antrojo atėjimo simbolį. Cituojame tėvą Jungmanną, mėgstamą liberalų autorių, nurodantį šį paprotį, tvirtai nustatytą ketvirtajame amžiuje:

„Dabar kunigas stovi prie altoriaus, paprastai pastatyto iš akmens, kaip savo žmonių vadas: žmonės žvelgia į jį ir tuo pačiu metu į altorių, kartu su kunigu jie atsigręžia veidu į rytus. Visa bendruomenė yra kaip didžiulė procesija, vedama kunigo ir judanti į rytus link saulės, link Viešpaties Kristaus.“

Šiandien garbinanti bendruomenė atsisuko į save, pirmininkas ir liaudis kontempliuoja vienas kitą ir atrodo patenkinti tuo, ką mato. Šis savęs kontempliavimo procesas sukelia vis didėjantį susirūpinimą ne Dievo, bet žmonių garbe. Kiekvienas, aš kartoju, kiekvienas tradicinis pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui ženklas dalinant šventąją Komuniją buvo panaikintas. Įsivaizduokime, kokį atsakymą potencialus atsivertėlis į katalikybę būtų gavęs, jei būtų priėjęs prie kunigo prieš Vatikano II Susirinkimą, daugeliu atvejų net keletą metų po jo, ir paklausęs, kokius ypatingus pagarbos ženklus katalikai naudoja, kad išreikštų savo tikėjimą, jog Švenčiausiasis Sakramentas yra Dievas?

Kunigas būtų paaiškinęs, kad Komuniją priimantieji su nuolankia pagarba klūpo, priima Ostiją į burną, tik pašventintos kunigo rankos gali paliesti ją, arba liesti taurę, korporalą, palą bei purifikatorių, kurie prisilietė prie šventųjų pavidalų. (Korporalas, pala ir purifikatorius vienuolių arba pasauliečių galėjo būti plaunami tik po to, kai juos išplaudavo dvasininkas, gavęs aukštesniuosius šventimus, o pirmojo plovimo vanduo turėjo būti išpilamas į sakrariumą – žr. 1306 kanoną.) Nuo konsekracijos momento iki žmonių Komunijos pabaigos kunigas turėjo laikyti abiejų rankų nykštį ir smilių sudėtus kartu, norint užtikrinti, kad nenukristų nė mažiausia Ostijos dalelytė. Po to jis pirštus atskirdavo virš taurės, kai tuo tarpu patarnautojas pildavo ant jų vyną ir vandenį ir taip atlikdavo detaliai nustatytą apiplovimą. Įsivaizduokime bet kurio jūsų iki Vatikano II Susirinkimo pažinoto kunigo reakciją, jei jam būtumėte pasiūlę mintį, kad visi šie pagarbos ženklai turėtų būti ir bus panaikinti – vis dėlto dauguma kunigų, kurie būtų audringai pasipiktinę dėl tokios minties, priėmė pasikeitimus be protesto, jei tik ne su entuziazmu! Ar galima rimtai paneigti, kad Bažnyčioje vykdomas intensyvus smegenų plovimas?

GPM paramos prasymas2

Klūpėjimas. Idėja, kad klūpėjimas reiškia pažeminimą, yra toli gražu ne nauja. Ji buvo svarbi nacių propagandos dalis. Elizabeth Gerstner yra žymi katalikų pasipriešinimo „susirinkiminės Bažnyčios“ tironijai Vokietijoje vadovė. Per karą jos šeima, kaip ir daugelio Europos tradicionalistų, buvo žinoma savo pasipriešinimu nacizmui. Ji pati buvo įkalinta dvidešimt vienerių metų amžiaus. Neseniai man rašytame laiške ji prisiminė mėgstamą nacių propagandos lozungą: Ein Deutscher kniet nicht vor seinem Herrgott, ein Deutscher steht vor seinem Gott („Vokietis nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, vokietis stovi prieš savo Dievą“). Nacionalsocialistinė propaganda mokykloms (N. S. Schulungsbriefe), išleista dr. Goebbelso propagandos ministerijos, šmeižė Katalikų Bažnyčią, esą ji užsikrėtusi „žydišku sugedimu“ (semitische Verseuchung). Vergas klūpo, skelbė dr. Goebbelsas, vokiečiai gi, priešingai, yra freie Menschen – laisvi žmonės. Ką gi, „susirinkiminėje Bažnyčioje“ jis rastų daug dalykų, kuriuos galėtų pagirti.

Faktas, kad Rytų, katalikų ir stačiatikių, ritualuose nėra klūpoma, yra netinkamas svarstant klūpėjimo klausimą lotyniškame rituale. Rytų katalikai turi savitus pagarbos išreiškimo būdus, tokius kaip dažnas žegnojimasis kryžiaus ženklu. Vakaruose tradicinis pagarbos ženklas yra klūpėjimas – šis punktas yra pabrėžiamas neseniai išleistoje knygelių serijoje protestantų vaikams Britanijoje:

„Jei kažką pametei ir manai, kad tai galėtų būti po lova, tu priklaupi, kad galėtum po ja pažiūrėti. Tai nieko nereiškia. Taip daryti natūralu. Bet klaupimasis taip pat gali būti labai ypatingas simbolis. Feodaliniais laikais žmogus klaupdavosi prieš savo valdovą. Jis įdėdavo savo rankas tarp savo valdovo rankų ir atlikdavo priesaiką, žadėdamas ištikimai bei atsidavęs jam tarnauti. Tai vadinama feodaline priesaika. Tai daroma dar ir šiandien prieš karalių ar karalienę. Kai Anglijos karalienė buvo karūnuota 1953 m., kiekvienas karalystės lordas klaupėsi prieš ją, dėjo savo rankas tarp jos rankų ir pažadėjo būti ištikimas bei lojalus pavaldinys.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Klaupimasis prieš kitą asmenį visada yra pagarbos kažkam aukštesniam ženklas. Aukščiausia pagarbos rūšis vadinama garbinimu. Štai dėl ko žmonės turi labai seną paprotį klauptis prieš Dievą ir garbinti jį. Musulmonai, arabų pranašo, vardu Muhamedas, sekėjai, ne tiktai klaupiasi, jie dargi paliečia žemę kakta, kai garbina Dievą, kurį vadina Alachu.“

Daug klaupimosi adoruojant pavyzdžių yra Biblijoje – tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. 94 psalmėje skaitome:

„Juk Viešpats – didis Dievas, galingas Karalius...
Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją!“

Koks galėtų būti tinkamesnis elgesys, jei ne sekti psalmininko pavyzdžiu, kai pats mūsų Dievas yra duodamas mums šventojoje Komunijoje pašventintomis jo kunigo rankomis, kunigo, kuris ką tik paaukojo jį kaip Auką?

Klaupdamiesi prieš mūsų Dievą ir leisdami, kad jis būtų padėtas ant mūsų liežuvio pašventintomis kunigo rankomis, mes esame geroje draugijoje. Mes turime paguodą, kad priimame jį taip, kaip tai darė šv. Tomas Akvinietis, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šv. Jonas Boskas, šv. Teresė Avilietė, šv. Bernadeta, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, šv. Marija Goreti, šv. Tomas Moras, keturiasdešimt Anglijos ir Velso kankinių, Fatimos vaikai – sąrašas begalinis! Mes galime susivienyti su šia šventųjų armija, su nesuskaičiuojama kariauna gerų bei ištikimų katalikų, kurie daugiau nei tūkstantmetį priimdavo Komuniją tradiciniu būdu. Priešingu atveju, mes galime prisijungti prie katalikų, kurie „tapo pilnamečiais“, kurie yra „subrendę“ ir „suaugę“, kurie stovi priešais kunigą, laiko ištiesę savo rankas ir sako:

„Susirinkiminis katalikas nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, susirinkiminis katalikas stovi prieš savo Dievą“. Tačiau tiesa yra ta, kad „susirinkiminis katalikas“ neturi kito Dievo, išskyrus save.

Dietrichas von Hildebrandas buvo kitas nepalaužiamas nacių priešininkas. Fašistai ir komunistai nemėgsta žmonių, kurie uždavinėja klausimus. Jiems labiau patinka tie, kurie pasiduoda partijos diktatui. Dietrichas von Hildebrandas nuolatos užduodavo klausimus, kol mirtis neatėmė iš mūsų šio didžiausio pasauliečio tikėjimo gynėjo angliškai (ir vokiškai) kalbančiose šalyse. Knygoje „Nusiaubtas vynuogynas“ (p. 67–68) jis klausia:

„Kodėl gi, klausi savęs, klūpėjimas buvo pakeistas stovėjimu? Argi klūpėjimas nėra klasikinė garbinimo išraiška? Jis jokiu būdu nėra vien kilni prašymo, maldavimo išraiška, jis taip pat yra tipiškas nuolankiai pagarbaus atsidavimo, valdžios sau pripažinimo, žvelgimo aukštyn ženklas. Jis geriausiai išreiškia nuolankią laikyseną absoliutaus Viešpaties atžvilgiu – adoraciją. Chestertonas yra sakęs, kad žmogus net nesuvokia, koks jis yra didis, kai klūpo. Kam gi pakeisti tai stovėjimu? Galbūt klūpėjimą reikėtų uždrausti, nes jis sukelia asociacijas su feodaliniais laikais, nes jis nebetinka „demokratiškam“ moderniajam žmogui? Argi religinis atsinaujinimas reiškia kentėjimą nuo sunkios stadijos „sociologinės ligos“, kuri absurdiškai bando kildinti fundamentalius žmogiškus reiškinius iš konkrečios epochos ir jos mąstymo pobūdžio? Kodėl gi tikintieji negali klūpoti vienas šalia kito prie Komunijos stalo? Juk galų gale tai yra didi žmogiškumo išraiška. Kodėl jie turi žingsniuoti prie altoriaus žąsele? O gal įsivaizduojama, kad tai geriau negu klūpėjimas kartu susikaupus atitinka šventosios Komunijos kaip valgio pobūdį (kuris taip dažnai pabrėžiamas)?“

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Silvija scerbinskiene · 11:32 14/10/2022
    Labai gražus sakyčiau pamokslas,man labai labai patiko
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Birutė · 08:33 15/10/2022
    Viskas išsakyta  teisingai. Bet viskas gyvenime keičiasi. Daugumoje bažnyčių  jau nėra grotelių, prie kurio būdavo priimama Šv. Komunija, dauguma pagyvenusių žmonių sunku atsiklaupti, pandemija pakoregavo Šv. Komunijos priėmimą į ranką.
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      Sensus Fideliujm · 08:51 15/10/2022
      @Birutė Gyvenimas keičiasi ne savaime - gyvenimą keičiame mes. Juk jei paskaityti ir apsidairyti, tai suprasime, kad vyksta masinė apostazė, kai tikėjimo apskritai atsisakoma. Tad nepagarba šv. Komunijai kyla tiesiogiai iš tikėjimo silpnėjimo. O kelias atgal, į didesnę pagarbą Dievui, yra tik vienas - kad ganytojai savo ganomoms avims dažniau primintų antgamtinius, o ne šios žemės dalykus.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Danutė · 08:35 17/10/2022
     Ačiū .Tokių straipsnių niekada nebus per daug…

  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Foreste · 23:25 07/04/2023
    Mūsų bažnyčioje komunija dalijama atsiklaupusiems.Žinoma,yra tokių ,kuriems keliai nelinksta,yra ir tokių,kurie iš tikro negali atsiklaupti,tai jie stovėdami priima.Prieš šį kleboną buvęs kitas,tai jis pats nenorėjo komunijos dalint atsiklaupusiems.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.