Toliau skelbiame Wilhelmo Hunermmano knygos Liepsnojanti ugnis apie šv. Pijų X ištraukas. Knygos apžvalgą rasite čia. Ankstesnę knygos ištrauką rasite čia.
Vieną šaltą žiemos dieną kun. Sartas sėdėjo nekūrentame kambaryje ir skaitė buvusio savo lotynų kalbos mokinio Pijaus Antonelio laišką. Buvo taip baisiai šalta, kad net rankos, laikančios popierių, drebėjo. Buvo matyti iš burnos einantis garas.
– Ar negalėčiau nors truputį pakurti krosnies? – paklausė Rožė, įėjusi į kambarį ir susirūpinusi žiūrėdama į brolį.
– Tik pamanyk, mergyte, kaip džiugu, – apsimesdamas negirdįs klausimo tarė Džuzepė. – Šiandien Pijus bus įšventintas kunigu, o sekmadienį Tombole laikys primicijas.
– Nebūčiau patikėjusi tą išdykėlį būsiant kunigu, – atsakė Rožė. – Kai per atostogas buvo pas tave, tai nesitvėrė savo kailyje.
– Patys išdykiausi vaikėzai esti labai geri klebonai, – nusijuokė Sartas. – Beje, atrodo, kad jis truputį pradeda pajausti kunigo gyvenimo rimtumą. Trevize žmonės vis dar šiaušiasi prieš vyskupą. Minia vėl išdaužė jo namų langus, o diakonus, grįžtančius į seminariją po šventimų, gatvėje viešai išjuokė ir apdrabstė purvais. Pijus taip rašo.
– Ir kas dedasi, – atsiduso sesuo. – Nesinori net tikėti. Salzano žmonės vis dėlto kitokie.
– Kas žino, kas dar gali būti. Sunkūs laikai. Derlius niekados nebuvo toks blogas. Gali ir čia žmonės sumišti.
– Ačiū Dievui, kad mes nors kukurūzų užtektinai turime. Bent sriubai jų užteks.
– O našlaičių namuose vaikai badauja. Blogai ir senelių prieglaudoje. Mes negalime galvoti tik apie save.
– Tai ar pakurti krosnį? – vėl paklausė Rožė.
– Ne, nereikia. Malkų mums reikia virtuvei. Aš tik parašysiu vieną laišką, o paskui eisiu pas parapijiečius.
– Kaip sau nori, broleli. Tai bent apsisiausk antklode.
– Tada aš nebegalėsiu rašyti.
– Apsiklok kojas, juk ne jomis rašai. Kodėl tiek daug malkų vis išdaliji? Jų prisikaupiame kiek reikia, bet žiemą niekados jų neužtenkame, – skundėsi sesuo, paduodama klebonui vilnonį apklotą.
– Jomis pasišildo kiti, kuriems labiau to reikia.
Kai sesuo išėjo iš kambario, Sartas pasiėmė plunksnakotį ir ėmė rašyti:
Mano mielas Pijau,
noriu atsakyti į tavo laišką, nes rožės, kurios vainikuoja gražiausią Tavo gyvenimo dieną, tuoj įdurs Tau aštriais dygliais. Kadangi gerai Tave pažįstu, tai džiaugiuosi su Tavimi, kad nuo tos dienos Tu pradėjai eiti Kalvarijos keliu, vedančiu į Taborą, ir kad nuo tos dienos Tu pradedi jausti, kad kunigo gyvenimas yra auka.
Mūsų laikais kunigai nekenčiami ir persekiojami. Tačiau mes turime ir paguodos versmę. Iš jos trykšta tokia tvirtybė ir stiprybė, kad dėl to blykšta iš nuostabos nesuprantantys šios paslapties. Ir Tu pats stebėsies, kol viso to nepatirsi.
Pirmųjų savo šventų Mišių dieną prisimink ir mane. Primink be galo geram Jėzui tą, kuriam taip labai reikia paramos, ir mudviejų maldos susitiks prie altoriaus.
Siunčiu linkėjimų Tavo tėtei, mamai ir visiems tiems, kurie susirinks tą šventės dieną. Nuoširdžiai sveikinu Tave ir tikiuosi greit pasimatyti.
Tavo jaunystės draugas kun. Džuzepė Sartas
Salzanas, 1873 02 18
Giliai susimąstęs, kunigas pabarstė ant popieriaus smėlio ir dar kartą perskaitė, ką parašęs. Jam beveik ėmė rodytis, kad laiškas galįs būti per skaudus primicijantui, tačiau gal to ir reikią? Visame pasaulyje kunigai taip spaudžiami, kaip nebuvo spaudžiami nuo katakombų laikų. Austrija jau nesirūpino konkordatu. Iš Ispanijos paskutinėmis dienomis buvo išvarytas karalius, o jauna respublika paniekino Bažnyčios teises. Prūsijoje siautė „kulturkampfas“, Romai ištikimi vyskupai ir kunigai šalinami iš savo vietų ir kišami į kalėjimus.
O Roma? Pats sunkiausias kryžius guli ant šventojo Tėvo pečių. Senose pranašystėse Pijus IX vadinamas „Crux de cruce“ (kryžiaus kryžius – lot.). Iš tikrųjų, nebuvo galima taikliau pavadinti šio Vatikano kankinio.
Kiek buvo pridaryta piktadarybių, kaip išniekinta šventa vieta! Ar reikėjo stebėtis Dievo bausmėmis? Per kraštą šliaužė bado šmėkla įdubusiomis akimis. Bet ar kas klaupėsi, kad malda ir atgaila nukreiptų Dievo rykštę? Ar ir vėl ji plaks, gal net skaudžiau, kaip jau ne kartą?
– „Domine, parce, parce populo tuo“, – pusbalsiai meldėsi kunigas. – Pasigailėk, Viešpatie, pasigailėk savo tautos, – tautos, kurią tu atpirkai savo brangiuoju krauju.
Įėjo laiškanešys Džakomas Kusinatis.
– Atėjau dėl rinkliavos, – tarė žmogelis, – burmistro siųstas. Užeinu pas turtingesnius. Kiekvienas duoda, kiek gali. Mat būkštaujama, kad mieste nekiltų neramumų. Baisus badas, kunige Sartai.
– Tai tu, Džakomai, manai, kad tavo klebonas yra turtuolis? – šyptelėjo kun. Sartas.
– Nors ir nesate turtingas, bet netinka praeiti pro jūsų namų duris. Ir aš, ir burmistras gerai žinome, kiek gero darote. Štai turiu popieriaus lapą, kur kiekvienas įrašo, kiek manąs paaukoti.
Kun. Sartas pagriebė popierių ir ėmė skaityti. Romaninas Jacuras pažadėjo duoti nemažą pinigų sumą. Paolas Botačinas užrašė maišą grūdų, pirklys Sogaras du maišus, o kiti buvo pažadėję aukoti po truputį pupų, kviečių ar lašinių. Buvo susirašę daugybė žmonių, kiek nors galinčių aukoti bendram vargui švelninti. Klebonas pasiėmė plunksną ir kažką įrašė. Po to jis sulankstė lapą ir padavė laiškanešiui.
– Ar galima pažiūrėti? – pasmalsavo Kusinatis. – Kun. Sartas... Ką parašėte? 20 maišų kukurūzų? Jūs turbūt suklydote.
– Nesuklydau. Teisingai užrašiau.
– Tai kiek tų grūdų turite?
– Lygiai 20 maišų. Be to, yra dar truputis pupų. Ar ir jas?..
– Ne, ne, kunige Sartai, – susijaudinęs sumikčiojo žmogelis. – Dar pats numirsite iš bado. Jau ir taip gana blogai atrodote. Na, koks aš asilas!
– Štai tau!..
– Žinoma. Pas jus turėjau užeiti iš pat pradžios, o ne pabaigoje. Tada ir kiti būtų po daugiau pažadėję. Mes su burmistru turėjome apie tai pagalvoti.
Daug kartų nusilenkęs, pasiuntinys išėjo. Po keleto dienų prie klebonijos privažiavo vežimas pasiimti pažadėtų grūdų.
– O kaip mes gyvensime? – laužydama rankas klausinėjo Rožė, matydama, kaip vieną po kito neša iš namų maišus.
– Mes dar turime pupų, – guodė ją Džuzepė. – Pagaliau Dievas padės.
Kad ir pasitikint Dievo Apvaizda, netrukus klebonijoje buvo tikrai labai riesta.
– Šitos pupos paskutinės, – pasakė Rožė vieną dieną kovo pradžioje, patiekusi menkus pietus.
– Ar žinai, kad Tombolo klebonas sunkiai serga? – paklausė Sartas, apsimesdamas negirdįs sesers užuominos. – Ryt anksti rytą važiuosiu jo aplankyti.
– Aš sakau, kad nebėra pupų, ir mes nebeturėsime ko valgyti, – vėl priminė Rožė, o Lučija tuo tarpu susimąsčiusi tylėjo.
– Vargšas Konstantinis. Kiek jis prisikentėjo.
– Ir man jo gaila. Tačiau aš kalbėjau apie pupas...
– Pirklys Sogaras man paskolins vežimą. Ryt anksti išvažiuosiu.
– Aš sakau, kad mes nebeturime pupų, – vis kartojo sesuo.
– Šiandien paskutines išviriau.
– Štai kaip, tu apie pupas kalbėjai? – pagaliau susigriebė klebonas. – Rimtai sakant, tu, sesyt, nesirūpink kasdiene mūsų duona. Ar jau užmiršai Šventąjį Raštą? Ar nežinai, kas ten rašoma apie dangaus paukščius ir laukų lelijas?
– Bet tu gi ne žvirblis, o aš ne lelija, – pyko Rožė.
– Tikrai to nepasakysi, Rožyte.
– Tu nesukalbamas.
– Va, su Dievu reikia susikalbėti. Kreiptis j Jį, – rimtai atsakė Džuzepė. – Aš einu pas Sogarą paprašyti vežimo. Kitą dieną tuoj po šv. Mišių kun. Sartas išvažiavo. Prie Tombolo išgirdo duslų varpų skambėjimą.
– Pasivėlinome, Bernardai, – kreipėsi jis j Sogaro sūnų. – Gerasis kunigas Konstantinis baigė savo kančias. Labai norėjau dar nors kartą jį pamatyti, bet žiūrėti į jį mirusį aš negaliu. Suk atgal, Bernardai, grįžkime į Salzaną.
Tuo tarpu klebonijoje abi seserys tarėsi, ką reikėtų daryli.
– Liepė kreiptis į Dievą, – karčiai pasakė Rožė. – Dievas žino, kad aš Jo neužmiršau ir dažnai prašau Jo pagalbos. Bet mums nėra ko laukti stebuklo.
– Dievas mums padės, – pasitikėdama atsakė Lučija, bet ir mes pačios turime suktis. Pasikalbėsiu su Luidžiu Boskinu. Jis tikras gudruolis, gal ką nors patars.
– Turbūt dažnai klausinėji zakristijono patarimo? – nusijuokė Rožė.
– Tu gi žinai, kad aš jam padedu skalbti bažnytinius drabužius, – atsakė nuraudusi Lučija.
– Aš dar negirdėjau, kad koks klebonas būtų numiręs iš bado, – atsakė Luidžis, linksmas ir gyvas vaikinas, turįs miklų liežuvį, – bet pasižiūrėjęs į tavo brolį beveik noriu tikėti, kad vieną kartą gali taip atsitikti.
– Tikras vargas, – dūsavo Lučija. – Gal tu ką nors patartum?
– Palik man šį rūpestį, – paguodė ją Luidžis.
Vakarop jis atitempė į kleboniją vežimėlį ir iš jo iškrovė maišą kukurūzų, truputį kviečių ir keletą kilogramų pupų.
– Kaži, kiek laiko jūs išsiversite su šitiek? – juokėsi jis, tempdamas į namus savo naštą.
– O kur juos gavai? – klausinėjo stebėdamasi Rožė.
– Padariau privačią rinkliavėlę. Buvau pas Sogarą, pas Botačiną ir dar pas porą ūkininkų.
– Tik broliui, šiukštu, nesakykime, – suzgribo Rožė.
– Niekas jums nė neliepia lįsti jam j akis, – nusijuokė Luidžis.
– O kai vėl nebeturėsite, atsiųskite pas mane panelę Lučiją. Aš jai nieko negaliu atsakyti.
Nusiminęs grįžo namo Sartas ir papasakojo, kad buvusio savo klebono neberadęs gyvo.
– Eik, broleli, valgyti. Turbūt labai išalkai, – paragino jį Rožė.
– Teisybė, – pritarė Džuzepė ir atsisėdo prie stalo. Jis nė nepasiteiravo, iš kur jos taip greit praturtėjo, – jau seniai buvo užmiršęs sesers aimanavimus, kad ji nebeturinti ko virti.
– Tiek jam ir rūpi, – pasakė Rožė savo seseriai. – O tas Luidžis Boskinas tikrai apsukrus vaikinas.
