Vienas iš šių turtų yra transcendencija. Kad suprastume transcendenciją, akimirkai pažvelkime į pagoniškąją religiją Vakaruose, kurios privalumas buvo tas, kad ji laukė. Prisiminkime atėniečių nežinomam dievui skirtą statulą (Apd 17, 23), kuri, pasak šv. Pauliaus, iš tikrųjų buvo Kristus; Jis buvo tas, kurio jie ilgėjosi. Dievo gailestingumas pagonims, apdovanojant juos tokiais didžiais šventaisiais kaip Petras ir Paulius, atrodo, rodo (kaip pažymėjo velionis abatas Gerardas Calvetas, O.S.B.), kad Jis nori, jog būtų garbinamas, bet nepažintas (kaip Atėnų nežinomas dievas), o ne pažintas, bet ne garbinamas (tai yra tuo būdu, kuriuo su Juo elgiasi daugelis mūsų visuomenės narių).
Kas yra garbinimas? Pačia plačiausia prasme tai laisvas ir mylintis visos būtybės atsidavimas Dievui. Apreiškimas tai papildo, pataisydamas pagonišką antgamtiškumo sampratą. Vietoj to, kad dieviškumas pasirodytų kaip aukštesnė gamtos jėga, kaip Dzeusas, tikrasis dieviškumas pasirodo kaip be galo pranašesnis už visą gamtą. Ir antgamtiškumas šioje mintyje nereiškia kokio nors banalaus šiuolaikinio atspalvio, reiškiančio nepaaiškinamą ar neįprastą dalyką. Tai reiškia tikrovę, kuri yra be galo aukštesnė už bet kokią natūralią šventumo sampratą, kurią gali turėti žmogus. Žodis sanctus (paprastai verčiamas kaip „šventas“) lotyniškai reiškia „atskirtas“. Mūsų Viešpats apie tai įtaigiai kalbėjo Evangelijose. „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio.“ (Jn 8, 23)
Iš to matome antrąjį apreiškimo (lotyniškas žodis, reiškiantis „atitraukti uždangą“) poveikį, leidžiantį mums pamatyti, kad Dievas yra triskart šventas; triskart atskirtas nuo Jo sukurtos gamtos. Degančio krūmo ant Sinajaus kalno pakako, kad Mozė iškart kristų ant kelių. Tačiau toli gražu nesugniuždęs Mozės savo spindesiu, Dievas atsiskleidė kaip Tėvas ir galiausiai per Krikštą pakylėjo mus iki sūnų orumo. Taigi garbinimas neatmeta švelnumo, todėl liturgijoje yra ir baimę keliantis konsekracijos įkvėpimas, ir Komunijos švelnumas.
Pasaulis nusigręžė nuo Dievo transcendencijos. Ir mes galbūt gyvename didžiosios apostazės, apie kurią kalbama Šventajame Rašte, pradžioje. Vien šioje šalyje [JAV – red. p.] katalikų apostatai (nuo graikiško žodžio, reiškiančio „atsistoti už ribų“) yra antra pagal dydį konfesija po praktikuojančių katalikų. Nesame apsaugoti nuo puolusio pasaulio, kuriame gyvename, ir šio pasaulio būklė yra blogesnė už senąją pagonybę, nes senovės pagonys atmetė Kristų iš nežinojimo, o šiuolaikiniai pagonys atmeta Jį iš paniekos.
Šiuolaikinis žmogus šlovina save, ir šis natūralizmas įsiskverbė net į maldą. Liturgijoje jis pasireiškia kaip naujovių ir adaptacijų alkis; modernių muzikos formų invazija ir lėkšta, vulgari kalba, susimaišiusi su kūrybiškumu, kuris, primestas liturgijai, yra viena subtiliausių puikybės formų. Šiuolaikinis žmogus pasidavė pagundai pritaikyti religiją žmogui, užuot daręs tai, ko visada siekė Bažnyčia: pritaikyti žmogų religijai.
Norint suvokti mūsų liturgiją, svarbu suvokti šią koncepciją. Ji nėra pritaikyta individualiam žmogui. Bėgantys šimtmečiai nuolat šlifavo, tobulino ir pritaikė dalykus (spalvas, gestus, melodijas ir t. t.), atimdama iš jų tiesioginį, vienprasmį vaidmenį, ir suteikdama visuotinį, daugiaprasmį vaidmenį. Liturgija yra ne atskiro individo, bet Katalikų Bažnyčios sudarytos organiškos vienybės kūrinys. Ši gyvybinga formulė visą savo dėmesį sutelkia į kitą gyvenimą, nors naudojasi šio gyvenimo dalykais. Taip per šimtmečius buvo ištobulintas [liturgijos] šventimo stilius; jo šaknys yra žydiškos, pridėjus Bizantijos dvarų, viduramžių ir renesanso Europos dvarų manieras. Jame vartojama klasikinė, nuo kasdienio gyvenimo nutolusi kalba. Tačiau mūsų laikais tai sukelia problemą, kurią labai gerai išreiškė Romano Guardini:
Tačiau negalima paneigti, kad didelių sunkumų kelia liturgijos pritaikymo kiekvienam žmogui, o ypač šiuolaikiniam žmogui, klausimas. Pastarasis maldoje nori rasti – ypač jei jis yra nepriklausomo būdo – tiesioginę savo dvasinės būklės išraišką. Tačiau tikimasi, kad liturgijoje jis kaip savo vidinio gyvenimo išraišką priims idėjų, maldos ir veiksmų sistemą, kuri yra pernelyg apibendrinta ir tarsi nepritaikyta jam. Ji jam atrodo formali ir beveik beprasmė. Tai jis ypač pajunta, kai liturgiją lygina su natūraliais spontaniškos maldos proveržiais. Liturginės formulės, skirtingai nei dvasiškai artimo žmogaus kalba, nėra suprantamos iš karto, be jokių papildomų klausytojo protinių pastangų; liturginiai veiksmai neturi tokio tiesioginio patrauklumo kaip, tarkime, nevalingas supratimas iš žmogaus, kuris dėl aplinkybių ir palankumo yra linkęs pritarti; emociniai liturgijos impulsai ne taip lengvai randa atgarsį kaip spontaniška sielos ištara. Tokios aiškios formulės gali labiau užgauti šiuolaikinį žmogų, kuris taip jautriai reaguoja į viską, kas daro įtaką jo gyvenimo schemai, ir ieško jam tinkančių dalykų. Jis lengvai linkęs liturgijos idiomą laikyti dirbtine, o jos ritualą – grynai formaliu. Todėl jis dažnai griebiasi prastesnių už liturgiją maldos formų, kurios, regis, turi vieną pranašumą prieš pastarąsias – jos yra šiuolaikinės arba bent jau priimtinos šiuolaikiniam būdui.
Savanaudiškumo amžiuje – išdidumo amžiuje – Šventosios Komunijos priėmimas pagal grigališkąjį apeigyną žeidžia šiuolaikinę sielą, nors tai puiki žmogaus prisitaikymo prie religijos, o ne atvirkščiai, išraiška. Sudėtomis rankomis ir nuleistomis akimis arba žiūrėdami į kryžių tikintieji artėja prie Komunijos turėklo, kuris tarsi skiria dangų ir žemę. Jie eina aukštyn, kad priimtų Komuniją, o ne kad ją paimtų. O kai kas nors eina prie ko nors daug už jį didesnio prašyti kokios nors dovanos, visas jo kūnas ir laikysena turėtų išreikšti nuolankumą, todėl jis ir atsiklaupia, nes maldauja.
{convertforms 2}
Tai gali suprasti net labai maži vaikai. Gerokai anksčiau, nei jie turi kokių nors žinių apie transsubstanciaciją, jie mato, kaip suaugusieji 100 procentų savo dėmesio ir atsidavimo skiria Švenčiausiajam Sakramentui. Šie vaikai mokosi. Jie savo akimis mato Šventosios Komunijos tikrovę. Mūsų gerasis Viešpats nelaukia, kol jie studijuos teologiją, kad galėtų Jį suprasti. Jis bendrauja su jų sielomis per liturgiją ir joje dalyvaujančiųjų pagarbą.
Neseniai dalyvavau Šv. Petro brolijos septynių kunigų įšventinimo iškilmingose iškilmėse, kurios vyko Šv. Cecilijos katedroje Omahoje, Nebraskos valstijoje. Sėdėjau chore kartu su kitais dvasininkais ir, vykstant šventimams, pastebėjau porą berniukų ir mergaitę, kurie buvo priėję prie navos galo, kad iš arčiau įsižiūrėtų. Praėjo kelios minutės, ir ten jau buvo devyni ar dešimt vaikų. Po penkių minučių jų buvo apie trisdešimt. Jie įdėmiai, pagarbiai, su nuostaba jaunose akyse stebėjosi. Tai buvo gražu. Jie dalyvavo įšventinime.
Jei nusigręžiame nuo natūralizmo, mūsų liturgijoje randame Krikšto džiaugsmo išraišką, išsiskleidimą, kuris pranoksta akimirkos madas. Ji puikiai pritaikyta tam šventumo instinktui ir garbinimo troškimui, kurį žmogus nešiojasi savyje. Tai, kas niekada nepakyla iki Dievo, niekada nenusileis iki žmogaus. „O kas iš žemės gimė, – žemiškas pats ir žemiškai kalba.“ (Jn 3, 31) Liturgijos kalba (ne tik žodžiai, bet ir tai, į ką tie vaikai žiūrėjo) turi nusileisti iš Dievo, kad galėtume tikėtis, jog ji privers mus pakilti Jo link.
Norėdama pašalinti šį natūralizmo pavojų, Šventoji liturgija ne tik vengia akimirksniu sugalvotų maldų, bet ir pateikia mums altorių, ant kurio Dievas užima centrinę vietą. Altorius kyla į Dievą. Kunigas ir žmonės stovi veidu į altorių. Grigaliaus apeigynas yra skirtas adoracijai. „Kyla pavojus, kai bendruomeniškumas linkęs susirinkimą paversti uždaru ratu. Bendruomenė neturi užmegzti dialogo su savimi; ji yra kolektyvinė jėga, nukreipta į Viešpaties atėjimą“ (kardinolas Ratzingeris).
Šį atsigręžimą į Viešpatį, į triskart-šventą Dievą, simbolizuoja kunigas ir tikintieji, atsigręžę į kryžių, veidu į Viešpatį (idealiu atveju visi atsigręžę į Rytus, iš kur ateis Viešpats). „Kaip labai norėtųsi, kad krikščionybė vėl atrastų šią pirminę Mišių prasmę: visos žmonijos, visos visatos atsigręžimą į jos tikrąjį centrą, kuris yra Dievas; šį visuotinį sugrįžimą, įvykdytą nukryžiuotame ir į dangų įžengusiame Kristuje; šį visų daiktų atsinaujinimą milžiniškame dieviškosios meilės sraute, kuris galiausiai sūniška meile teka atgal į savo šaltinį – Tėvą“ (kun. Louis Bouyer).
Versta iš Rev. James W. Jackson FSSP, Nothing Superfluous, p. 4-8.
