Viena iš katalikiško socialinio mokymo sąlygų yra bendruomenės, žmonių grupės, kurios susibūrusios siekia bendrojo gėrio arba naudojasi gėriu, kuris geriausiai pasiekiamas tik tada, kai esame grupėse, ypač jei mus vienija giminystė, draugystė, bendra meilė arba Dievo garbinimas. O vienas akivaizdžiausių šiuolaikinio gyvenimo bruožų yra tas, kad jis griauna bendruomenes.
Naudojama daug socialinės destrukcijos ginklų. Vienas iš jų – individualizmas, pasireiškiantis kaip turto, ambicijų ar valdžios siekimas arba kaip seksualiniai veiksmai, neatsižvelgiant į santuoką ir vaikų gerovę.
Kolektyvizmas, brolis dvynys, kurį individualizmas apsimeta niekinantis, yra kitas ginklas, ir jis naudojamas, kuomet valstybė bando sušvelninti socialinę dezintegraciją, kurią ji pati padėjo sukelti, naudodama priemones, kurios tepamos ant žaizdos, bet tik gilina ir pratęsia ligą. Neilgai trukus žmonės nebeprisimena, kiek daug ir įvairių dalykų jie anksčiau darydavo dėl savęs, savo giminių, kaimynų ir parapijiečių. O šeima, kuri yra ir pamatinė žmogiška bendruomenė, ir pagrindinis tikslas, dėl kurio mes steigiame daugelį kitų mūsų bendruomenių, pasiligoja ir nusilpsta.
Bažnyčios mokymas apie lytiškumą ir santuoką neatsiejamas nuo jos socialinio mokymo apskritai, kaip galite įsitikinti patys perskaitę, pavyzdžiui, popiežiaus Leono XIII enciklikas. Pristatinėti save kaip Bažnyčios socialinio mokymo šalininką, tuo pat metu neigiant ar menkinant tai, ką ji sako apie ištvirkavimą, svetimavimą, homoseksualumą, abortus ir skyrybas, reiškia pardavinėti vitaminus su arseno priemaiša. Vitaminai yra geri, bet arsenas pasirūpins, kad būtų mažiau kūnų, kuriuos vitaminai galėtų stiprinti. Arba tai tas pats, kas statyti namą be pamatų: jis sugrius per kitą audrą.
Tačiau čia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad nyksta socialinis gyvenimas kaip toks. Šis nykimas, ištikęs ir Bažnyčią, tęsiasi jau ilgai. Kaip pavyzdį paimkime mano vaikystės parapiją Archbalde, Pensilvanijos valstijoje. 1967 m., kai man buvo devyneri, kaip tik tuo metu, kai tamsūs debesys jau buvo užgriuvę, o kitur siaubingos audros jau buvo praūžusios, neilga gatvelė, vadinama Bažnyčios gatve, nuo rugsėjo iki birželio pradžios buvo tarsi bičių avilys.
Kiekvieną rytą turėjome Mišias – mažiausiai dvejas, o tai reiškė, kad ministrantas, kuomet ateidavo jo eilė patarnauti, turėdavo į bažnyčią atvykti prieš 6.45 val. Tačiau tai nebuvo problema; parapijos mokykla buvo kitoje gatvės pusėje; ir bažnyčia, ir mokykla buvo pačiame tankiausiai apgyvendinto rajono centre, tačiau ne pagrindinės gatvės spūstyje.
Iki aštuntos valandos ryto keturi šimtai vaikų, po 50 kiekvienoje iš aštuonių klasių, susirinkdavo bažnyčioje arba sukiojosi „žaidimų aikštelėje“, juodomis trinkelėmis išklotoje teritorijoje šalia mokyklos. Jie čia nebuvo vieninteliai jauni žmonės. Rajono vidurinė mokykla stovėjo greta parapijos mokyklos – tuo metu trijų rajonų konsoliduota mokyklų apygarda dar nebuvo sunaikinusi mažos mokyklos ir pastačiusi naujo komplekso toli nuo beveik visų.
Bažnyčia, parapijos mokykla, valstybinė vidurinė mokykla. Beje, mokyklos nebuvo priešiškos viena kitai. Trečiajame aukšte turėjome krepšinio aikštelę, kuria naudojosi valstybinės mokyklos mokiniai, o valstybinės mokyklos mokytojai rūpinosi, kad jų mokiniai katalikai kartą per savaitę po pamokų ateitų į parapijos mokyklą, kur vyko tikybos pamokos. Tačiau tai dar ne viskas. Kitoje aikštelės pusėje buvo įsikūręs nedidelis Kolumbo riterių ordino pastatas, kuriame buvo galima nusipirkti saldainių ar limonado. Ir tie 500 jaunuolių nebuvo visą laiką uždaryti pastatuose, o paskui autobusais vežami namo. Mes turėjome visą valandą pietums, o dauguma mūsų į mokyklą ir iš jos ėjo pėsčiomis.
Tai reiškė, kad 500 jaunų žmonių penkias dienas per savaitę, devynis mėnesius per metus, vaikščiodavo šen ir ten, nusipirkdavo sumuštinį pietų restorane (kurio jau nebėra), užsukdavo į vieną iš dviejų vaistinių (kurių jau nebėra) nusipirkti skanėstų ar komiksų knygų, užsukdavo į vieną iš dviejų kirpyklų (kurių jau nebėra) nusikirpti plaukų; apskritai, jie būdavo savimi, mažais žmonėmis ir nariais šeimos [bendruomenės] kuri galbūt niekada nesusirinktų draugėn, jeigu ne tie maži žmonės; ir čia jau nekalbu apie neformalius žaidimus, kuriuos jie žaisdavo tik vieni su kitais ir kurie yra nemenka sveiko vaiko gyvenimo dalis ir nemenkas tikros bendruomenės bruožas.
Parapijos mokyklą savivaldybė išpirko po to, kai staiga sumažėjo mokinių, o mokyklai vadovavęs religinių seserų ordinas (Nekaltosios Marijos Širdies seserys) išseko, pasigavęs savirealizacijos bacilą. Mokykla turėjo imti mokestį už mokslą, o sugadinti parapijiečiai nenorėjo mokėti, be to, jų mokesčiai buvo padidinti, kad būtų galima sumokėti už naują valstybinę mokyklą. O vaikų ir taip buvo mažiau, nes kam reikia vaikų, kai gali turėti...ką tik nori?
Taigi dabar Šventojo Tomo Akviniečio mokykla yra savivaldybės pastatas, o valdžia ant priekinių ir šoninių durų priklijavo ryškius užrašus, kartu su skambia iškaba, be jokios ironijos skelbiančia, kad čia įsikūrusi Archbaldo istorijos draugija. Kolumbo riterių pastatas buvo nugriautas, kad būtų išplėsta automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje anksčiau buvo žaidimų aikštelė. Valstybinė vidurinė mokykla, gražus pastatas, seniai nugriauta, o jos vietą žymi nedidelis sodas su savotišku antkapiu.
Veiklaus avilio nebėra. Ne todėl, kad jis persikėlė kur nors kitur. Niekur mieste nerasite nė šešėlio bendruomeninio gyvenimo, kuris kadaise klestėjo tik dėl natūralaus vaikų ir jų tėvų susibūrimo aplink tas vietas, kurios jiems buvo svarbiausios.
Atrodo, kad beveik kiekviena socialinė naujovė mano laikais turėjo tokį pat naikinantį poveikį. Už kelių šimtų metrų nuo mūsų namų esančioje gaisrinėje vykdavo šokiai, kuriuose muziką grodavo vietinės roko grupės. Tai jau buvo sugedimas to, kas vyko anksčiau: nes dėl triukšmo, tokiam koncertui būdingos tamsos ir keisto pikto daugelio dainų geismo tapo neįsivaizduojama, kad ten rinktųsi įvairaus amžiaus žmonės. Nes kai seksas atrodo lengvas ir nemokamas, jis nepaprastai brangiai kainuoja daugeliui sveikų žmogaus užsiėmimų; šie tampa pavojingi, o pavojus tada juos pavergia, ir netrukus ateina mirtis.
Mūsų miestelyje buvo automobilių kino teatras, bet maždaug nuo 1965 m. filmai smarkiai nutolo nuo to, ką galėtų žiūrėti visa šeima; o jaunų žmonių elgesys automobiliuose nebebuvo nei padorus, nei linksmas. Kai kurie kino teatrai, norėdami išlaikyti verslą, ėmė rodyti pornografiją, o tai buvo tas pats, kas vartoti opiumą gydantis nuo alkoholizmo. Netrukus jie taip pat nugrimzo į užmarštį.
Mano apygardoje užaugusios Jane Jacobs knygoje „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ (1961 m.) teigiama, kad vaikai, esantys lauke, tiesiogiai nekontroliuojami suaugusiųjų, bet jų bendrai ir neformaliai prižiūrimi, yra būtini klestinčiam miesto gyvenimui. Ten, kur nėra vaikų – nes niekas jų neturi, arba valstybė atima vis daugiau ir daugiau jų laiko, arba viešoji erdvė yra kupina rimtų moralinių pavojų – galite kiek norite kalbėti apie katalikišką socialinį mokymą, bet nebus tikros bendruomenės, kuriai jis galėtų būti taikomas. Tai neturėtų būti sunku suprasti.
