„Žiūrėkite, ko turite saugotis, žiūrėkite, ko turite vengti, žiūrėkite, ko turite bijoti. Kartais atsitinka, kad kai kurios žmogaus kūno dalys nupjaunamos – ranka, pirštas, pėda. Argi siela seka paskui amputuotą kūno dalį? Kol buvo kūne, ji buvo gyva; atskirta ji netenka savo gyvybės. Taip ir krikščionis yra katalikas tol, kol gyvena Bažnyčios kūne: nukirstas nuo jo, jis tampa eretiku – dvasinė gyvybė neseka paskui amputuotą narį.“
+ + +
Šv. Augustinas, Sermo CCLXVII, n. 4. PL 38, 1231.

Pijus IX, Syllabus, (Mūsų laikų pagrindinių klaidų sąrašas), 1864 m. gruodžio 8 d.
+ + +
Tarp kitų tuo metu paplitusių klaidų popiežius kaip klaidas įvardijo ir šiuos teiginius:

Bent jau reikia rimtai tikėti, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai.

Kreipimasis „Singulari quadam perfusi“, 1854 m. gruodžio 9 d.
Enciklika „Quanto conficiamur moerore“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.

Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kitokia tos pačios krikščionių religijos forma, kurią praktikuojant galima lygiai taip pat patikti Dievui, kaip ir Katalikų Bažnyčioje.

Enciklika „Nostis et Nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d.

Bažnyčia neturi galios dogmatiškai nustatyti, jog tiktai viena Katalikų Bažnyčios religija yra teisinga.

Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.

Gali būti kuriamos nuo popiežiaus valdžios nepriklausomos visai atskiros tautinės Bažnyčios.

Kreipimasis „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
Kreipimasis „Iamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.
+ + +
https://rebrand.ly/piusix_syllabus

„Tam, kad vyskupai būtų vieningi ir nesusiskaldę, kad dėl artimos dvasininkų tarpusavio vienybės tokia daugybė tikinčiųjų būtų išlaikyti tikėjimo ir bendrystės vienybėje, iškeldamas šv. Petrą virš kitų apaštalų, jo asmenyje jis įtvirtino šios dvigubos vienybės patvarų principą ir regimą pagrindą. Ant jo pastovumo turėjo būti pastatyta amžinoji šventykla ir ant šio tikėjimo tvirtumo turėjo iškilti Bažnyčia, kurios didybė turi siekti dangų.“
+ + +
Vatikano I Susirinkimo dogminė konstitucija „Pastor aeternus“, 1870 m. liepos 18 d.
https://rebrand.ly/baznmok1

„Taigi, Kristaus Bažnyčia yra viena ir ta pati visiems laikams; tie, kurie ją palieka, nesilaiko Kristaus, mūsų Viešpaties, valios ir įsakymo – palikdami išganymo kelią jie pasuka pražūties keliu.“
+ + +
Leono XIII enciklika „Satis Cognitum“, apie Bažnyčios vienybę, 1896 m. birželio 29 d.

 Popiežius šv. Pijus X. Katekizmas, 1910 m.
DEVINTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS
„[Tikiu] Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą“
+ + +

Kodėl sakome, kad Romos Pontifikas yra aukščiausias Bažnyčios Ganytojas?

Todėl, kad Jėzus Kristus sakė šv. Petrui, pirmajam popiežiui - „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ [Mt 16, 18-19]. Ir vėl: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis.“ [Jn 21, 15-17]

Ar daugelis įvairių asmenų bendruomenių, kurie yra pakrikštyti, bet nepripažįsta Romos Pontifiko savo Galva, tokiu būdu nepriklauso Jėzaus Kristaus Bažnyčiai?

Ne, tie, kurie nepripažįsta Romos Pontifiko kaip savo Galvos, nepriklauso Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.

Kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčia gali būti atskirta nuo daugelio bendruomenių ir sektų, kurias įkūrė žmonės, vadinantys save krikščionimis?

Nuo daugelio kitų bendruomenių ir sektų, kurias įkūrė žmonės, save vadinantys krikščionimis, Jėzaus Kristaus Bažnyčia lengvai atskiriama pagal keturias žymes: ji yra viena, šventa, katalikiška ir apaštalinė.

Kodėl Bažnyčia vadinama viena?

Tikroji Bažnyčia vadinama viena, nes jos vaikai, bet kokio amžiaus ir iš bet kokių kraštų yra vienijami to paties tikėjimo, to pačio garbinimo, to paties įstatymo. Jie priima tuos pačius sakramentus, paklūsta tai pačiai regimai Galvai, Romos Pontifikui.

Ar negali būti keleto Bažnyčių?

Ne, negali būti daugiau, nei viena Bažnyčia. Nes kaip yra tik vienas Dievas, vienas tikėjimas ir vienas krikštas, taip gali būti tik viena tikroji Bažnyčia.

Bet ar vienos tautos ar vyskupijos tikintieji nėra taip pat vadinami Bažnyčia?

Vienos tautos ar vyskupijos tikintieji taip pat vadinami Bažnyčia, tačiau jie yra tik neatskiriama Visuotinės Bažnyčios dalis.

Kodėl tikroji Bažnyčia vadinama šventa?

Tikroji Bažnyčia vadinama šventa, nes šventa yra jos Neregimoji Galva, Jėzus Kristus, šventi yra daugelis jos narių, šventas yra jos tikėjimas, jos įstatymai, jos sakramentai. Už Bažnyčios nėra ir negali būti tikro šventumo.

Kodėl Bažnyčia vadinama Katalikų Bažnyčia?

Tikroji Bažnyčia vadinama Katalikų, arba visuotine, nes ji apima visų laikų, visokio amžiaus ir padėties žmones iš viso pasaulio - jai priklausyti pakviesti visi žmonės.

Kodėl Bažnyčia taip pat vadinama apaštališka?

Tikroji Bažnyčia taip pat vadinama apaštališka, nes ji gyvuoja ir veikia nuo pat apaštalų laikų, nes ji tiki ir moko visko, kuo apaštalai tikėjo ir mokė, nes ji yra vedama ir valdoma jų teisėtų įpėdinių.

O kodėl tikroji Bažnyčia vadinama Romos?

Tikroji Bažnyčia vadinama Romos Bažnyčia, nes keturios vienybės, šventumo, katalikiškumo ir apaštališkumo žymės yra randamos tik šioje Bažnyčioje, kuri savo Galva pripažįsta Romos Vyskupą, šv. Petro Įpėdinį.
+ + +
https://rebrand.ly/pijaus_x_katekizmas
https://www.ewtn.com/catholicism/library/catechism-of-st-pius-x-1286

Tokia yra katalikybės prigimtis, kad ji neleidžia nei daugiau, nei mažiau, o tik laikytis visos visumos arba ją visą atmesti: “Toks yra katalikų tikėjimas, ir jei kuris juo ištikimai ir tvirtai netikėtų, negalėtų būti išganytas.” (Atanazo tikėjimo išpažinimas).

+ + +

Popiežius Benediktas XV, enciklika „Ad beatissimi apostolorum“, 1914 m. lapkričio 1 d. https://www.papalencyclicals.net/ben15/b15adbea.htm

Tiesa yra ta, kad tada, kai kalbama apie vienybės tarp visų krikščionių skatinimą, kai kurie protai pernelyg lengvai suvedžiojami gėrio regimybe. Argi neteisinga, kartojama jiems, argi tai nėra netgi visų, besišaukiančių Kristaus vardo, pareiga susilaikyti nuo abipusių kaltinimų ir pagaliau kada nors susivienyti tarpusavio meilės ryšiais? Kas gi išdrįstų teigti, kad myli Kristų, jei iš visų jėgų nesistengia įvykdyti priesako paties Kristaus, prašančio savo Tėvą, kad Jo mokiniai būtų „viena“? Be to, argi Kristus nenorėjo, kad Jo mokiniai būtų paženklinti ir išskirti iš kitų žmonių tuo, kad jie vieni kitus myli: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“? Dievas taip nori, priduria jie, kad visi krikščionys būtų „viena“! Nes dėl vienybės jie būtų daug stipresni tuomet, kai reikia atsilaikyti prieš bedievystės marą, kuris, kasdien vis labiau skverbdamasis ir plisdamas, ruošiasi sunaikinti Evangeliją.

Tokius ir panašius argumentus skleidžia ir plėtoja tie, kuriuos vadiname pankrikščionimis. Ir šitie pankrikščionys ne tik nėra negausūs ir išsisklaidę, bet, priešingai, iš jų išaugo ištisos organizacijos. Jie yra įkūrę plačiai pasklidusias bendrijas, kurioms dažniausiai vadovauja nekatalikai, kad ir kokie būtų jų požiūrių tikėjimo klausimais skirtumai. Be kita ko, savo veiklą jie vykdo taip aktyviai, kad daug kur ji patraukia visų klasių žmones ir netgi daugybę katalikų suvilioja viltimi pasiekti vienybę, lyg ir atitinkančią mūsų Motinos Šventosios Bažnyčios norą. O Bažnyčia tetrokšta vėl pasišaukti ir parsivesti atgal į savo prieglobstį savo paklydusius vaikus. Iš tiesų po šių pasisakymų žavesiu ir patrauklumu slepiasi tikrai labai rimta klaida, iš esmės ardanti katalikų tikėjimo pagrindus.“ [...]

Iš tiesų neleistina skatinti krikščionių susijungimo kitaip, nei raginant atskalūnus sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią, nes kažkada jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė. Mes sakome: grįžkite į vienintelę tikrąją Bažnyčią, kuri aiškiai regima visiems ir kuri savo Įkūrėjo valia turi amžinai išlikti tokia, kokią Jis pats įkūrė visų išganymui. [...]

Tad tegu sūnūs atskalūnai grįžta prie Apaštalų Sosto, pastatyto tame mieste, kurį apaštalų kunigaikščiai Petras ir Paulius pašventino savo krauju, prie Sosto, „Katalikų Bažnyčios šaknies ir motinos“. Tegu jie čia grįžta, žinoma, ne su ta mintimi ir viltimi, kad „gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos šulas ir atrama“ išsižadės tikėjimo vientisumo ir pakęs jų klaidas, bet, priešingai, norėdami pasivesti jos mokymui ir vadovavimui.

Iš tiesų neleistina skatinti krikščionių susijungimo kitaip, nei raginant atskalūnus sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią, nes kažkada jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė.
+ + +
Pijus XI. Enciklika „Mortalium animos“ apie krikščionių vienybę, 1928 m. sausio 6 d.
https://rebrand.ly/mortalium

Todėl nutolsta nuo dieviškosios tiesos tas, kuris vaizduoja Bažnyčią taip, tarsi jos nebūtų galima nei jausti, nei matyti, tarsi ji būtų, kaip tvirtinama, tik kažkas „pneumatiška“, kas daugelį krikščionių bendruomenių, tikėjime viena nuo kitos skirtingų, šiuo nematomu ryšiu jungtų draugėn.
+ + +
Taigi, kaip tikroje tikinčiųjų bendruomenėje yra tik vienas Viešpats ir vienas Krikštas, taip gali būti tik vienas tikėjimas, ir dėl to tą, kuris atsisako priklausyti Bažnyčiai, pagal Viešpaties žodžius reikia laikyti stabmeldžiu ar viešuoju nusidėjėliu[8]. Dėl šios priežasties tie, kurie tikėjimu ar vadovybe yra vienas nuo kito atsiskyrę, negyvena nei šiame Kūne, nei jo dieviškąja Dvasia.
+ + +
Pijus XII, „Mystici Corporis“, 1943 m. birželio 29 d.
https://rebrand.ly/mystici

Todėl turi būti pateikta ir išaiškinta visa katalikiška doktrina: jokiu būdu neleistina tyliai aplenkti ar dviprasmiškais terminais pridengti katalikišką tiesą apie nuteisinimo prigimtį ir būdą, Bažnyčios sandarą, Romos popiežiaus jurisdikcijos primatą ir vienintelę tikrąją vienybę, kuri gali būti pasiekta tik atskalūnams sugrįžus į vieną tikrąją Kristaus Bažnyčią.
+ + +
Šventosios Oficijos instrukcija „Ecclesia Catholica“, apie „ekumeninį“ judėjimą, 1949 m. gruodžio 20 d.