Kokia neįsivaizduojama malonė yra pamaldžiai dalyvauti Šventosiose Mišiose ir kokią neapsakomai didžiulę žalą patiria mūsų siela, kuomet dėl tingumo ar aplaidumo apleidžiame sekmadienio Mišias.

Kodėl Bažnyčia moko, kad reikia išpažinti nuodėmes kunigui? Šis klausimas iškyla daugeliui katalikų ir, deja, jie dažnai į jį atsako atsisakydami išpažinties.

Taigi santuoka sujungia ir susaisto sielas – pirmiau ir tvirčiau sielas nei kūnus, ir tai padaro ne jausmų išsiliejimu ar širdžių prisirišimu, bet laisvu ir tvirtu valių nutarimu. Iš šio sielų susijungimo, taip nustačius Dievui, kyla šventas ir nepažeidžiamas…

O kaip dėl tų žydų, kurie, išgirdę šv. Petro pamokslą po Sekminių, atsivertė ir tapo Kristaus pasekėjais? Ar jie nėra teisėti paveldėtojai žemės, kurią šiandien vadiname Izraeliu? Arba ar Izraelis pažadėtas tiems žmonėms, kurie atmetė Kristų ir jokiu būdu…

Giorgio Vasari apie Fra Angelico rašė, kad „neįmanoma teikti per daug pagarbos šiam šventajam tėvui, kuris buvo toks nuolankus ir kuklus visame, ką tik darė ar sakė, ir kurio kūriniai buvo nutapyti su tokiu lengvumu ir pamaldumu“.