Neseniai sužinojau apie aštuonmetį, turintį priklausomybę nuo pornografijos. Pasikartosiu: aštuonmetis, turintis priklausomybę nuo pornografijos. Verčiau pakartosiu tai ir dar kartą, nes nerimauju, kad mes tapome tokie nejautrūs, jog šis teiginys nesukels tokio šoko ir siaubo, kokį turėtų sukelti. Neseniai man papasakojo apie aštuonmetį, mažą vaiką, kuris dar net nesulaukė lytinio brendimo, priklausomą nuo sunkios pornografijos – žinote, tos tikrai bjaurios, kuri prašosi dangaus keršto.
Išgirdau šią žinią ir man pasidarė bloga. Beveik verkiau. Tiesą sakant, rašydamas apie tai sunkiai galiu susilaikyti nepravirkęs. Tas vargšas vaikas! Jo vargšė siela. Išbandymai, su kuriais jam teks susidurti bręstant, bus nepaprasti. Jam 8 metai, o jis jau yra priklausomas. Jis jau tiek daug laiko praleidžia prie telefono – taip, tėvai jam davė išmanųjį telefoną, kai jam buvo 8 metai, – kad jam išsivystė priklausomybė.
Kai augau ir girdėdavau apie priklausomybes turinčius žmones, galvodavau apie vargšus, kuriuos matydavau miesto centre ir kurie tapo priklausomi nuo narkotikų. Arba galvodavau apie filme ar televizijos laidoje matytą personažą, kuris negalėjo nustoti švaistyti pinigų prie „Dvidešimt vieno“ stalo ar lošimo automatų. Bet kokiu atveju, maniau, kad priklausomi asmenys visada yra suaugusieji, nes žmonės, kurie tapdavo priklausomi, tapdavo priklausomi nuo nuodėmingų dalykų, kurių vaikai tiesiog niekada nebūtų galėję daryti.
Vis dėlto dabar gyvename laikais, kai vaikai, gal net jaunesni nei 8 metų, yra priklausomi nuo pačių bjauriausių vaizdų ir vaizdo įrašų, ir ši priklausomybė atsiranda naudojantis telefonu.
Su žiniasklaida susijusios priklausomybės supratimas
Nežinau, kiek laiko reikia, kad išsivystytų priklausomybė klinikine prasme, bet įsivaizduoju, kad tai neįvyksta per vieną naktį. Galiausiai priklausomybė yra tarsi kompulsyvus blogas įprotis, kuris susiformuoja laikui bėgant pakartotinai darant tai, kas sukelia malonų atsaką. Malonumas pats savaime yra gėris. Tai yra geras dalykas, nes jis reiškia kažką panašaus į pasitenkinimą. Po gero valgio galime būti patenkinti, nes esame sotūs; arba po sunkios darbo dienos galime būti labai patenkinti tinkamai atliktu darbu.
Tačiau yra malonumų, kurie, galima sakyti, mus apgaudinėja. Turiu omenyje tai, kad mes patiriame pasitenkinimo ar malonumo jausmą, bet nenatūraliai arba bent jau nesaikingai ar nesubalansuotai. Be to, atsižvelgiant į mūsų puolusią prigimtį, dažnai patiriame malonumą dėl dalykų, kurie yra amoralūs. Bet kuris tėvas tai žino, nes jau 18 mėnesių amžiaus vaikai su dideliu malonumu pliaukšteli juos supykdžiusiam broliui ar seseriai. Malonumą teikia ne pats pliaukštelėjimas, bet jausmas, kad pavyksta atkeršyti.
Maži vaikai neturi savikontrolės, kaip ir daugelis suaugusiųjų, todėl jie negali tinkamai reaguoti į tai, kas suvokiama kaip neteisybė, ir netinkamai keršija. Nepaisant to, impulsas siekti teisingumo yra geras dalykas, nes teisingumas yra gėris, tačiau vaikas paprasčiausiai nesiekia teisingumo tinkamu būdu, todėl daro tai, ko neturėtų daryti.
Kas dabar palengvintų mažo vaiko priklausomybę nuo tokio nedoro dalyko kaip pornografija?
Na, pirmiausia, dar prieš išsivystant minėtai priklausomybei, jis jau bus susiejęs prietaiso naudojimą su impulso patenkinimu. Ir laikui bėgant to impulso patenkinimas taps priverstinis: nuo spontaniško ar reto troškimo ar ilgesio patenkinimo jis pereis prie priklausomybės, kuriai nebegali atsispirti.
Ir kas gi telefonuose ir planšetiniuose kompiuteriuose taip jaudina vaikus, o kartu ir suaugusiuosius? Na, mūsų prietaisų ekranai yra objektyviai malonūs žiūrėti ir naudoti. Jų ekranai yra nuostabių spalvų ir jie sujungia daugybę pojūčių – lytėjimo, regos ir klausos, – kurie skatina malonumą. Be to, jie yra portalai į žadamas nesibaigiančias pramogas, o tai reiškia nesibaigiantį malonumą. Tuo jos taip skiriasi nuo tradicinių ar senesnių žiniasklaidos formų.
Pavyzdžiui, knygos – tai portalas į malonumų pasaulį, nesvarbu, ar tai būtų grožinė, ar negrožinė literatūra, tačiau jos yra analoginės ir ribotos. Knyga turi tik tai, ką turi knyga, ji negali būti susieta su kitomis knygomis, vaizdo įrašais ar muzika. Kai skaitome knygą, turime pasitelkti savo vaizduotę ir „pasistengti“, kad susikurtume savo mintinį vaizdą arba įsivaizduotume aprašomus garsus. Naudojimasis knyga yra taktilinis antrine prasme, nes knygą laikome rankose, tačiau dėl to, kaip ją liečiame, nedaug kas vyksta. Mes verčiame puslapį, kad galėtume tęsti skaitymą, bet nejudiname daiktų ir nesukeliame, kad žodžiai virstų judančiais paveikslėliais.
Radijas – dar viena technologija, suteikusi mums didelį malonumą, tačiau ji taip pat yra ribota. Dėl radijo, kaip ir knygų, ribotumo reikia kurti tam tikro stiliaus programas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama klausos pojūčiui, ir, kaip ir knygose, norint sukurti stebuklą, reikia pasitelkti vaizduotę.
Televizija ir (arba) kinas buvo bene didžiausias technologinis šuolis, kalbant apie pasakojimą ir dalijimąsi informacija, nes jis įtraukia daugybę pojūčių. Vis dėlto į veiklą įtraukiami tik klausos ir regos gebėjimai, ir čia nėra nieko aktyvaus ar taktilinio. Taigi, vis dar yra apribotas visų pojūčių dalyvavimas.
Kai veikla vykdoma ekrane, įjungiami ne visi pojūčiai, o lytėjimo, regos ir klausos pojūčiai, kurių neįmanoma įjungti naudojant kitų rūšių žiniasklaidos pramogas. Be to, nesakant grubiai, ekranų naudojimas pornografijai vartoti taip pat susijęs su neteisėta kūno veikla, kuri sukelia daugybę kitų pojūčių, neatsiejamai susijusių su malonumais, kuriuos gali suteikti įrenginys.
Galiausiai lytėjimo ekranų prietaisai galbūt yra pernelyg malonūs arba, galima sakyti, malonūs dirbtiniu ir nesubalansuotu būdu. Be to, kadangi nereikia atlikti jokio darbo, kaip kad knygų ar radijo atveju, malonumas yra lengviau pasiekiamas ir žada didesnį ir labiau įtraukiantį atlygį.
Taip, žiūrėdami filmus ir televizorių neįjungiame vaizduotės, kaip tai darome su radiju ir knygomis, bet taip pat aktyviai nedalyvaujame veikloje lytėjimo pojūčiu, kaip tai darome su ekrano įrenginiais, leidžiančiais be vargo manipuliuoti vaizdais, todėl kažkokio pasyvaus dalyko, pavyzdžiui, televizoriaus ar filmų, žiūrėjimo patirtis nesuteikia tokio visapusiško įsitraukimo, kaip žiūrint dalykus ar žaidžiant su dalykais įrenginiuose, kurie įtraukia daugiau mūsų pojūčių. Nepaisant to, iš senesnių žiniasklaidos technologijų televizija dažnai gali kelti daugiausiai problemų, net jei ji nėra tokia bloga kaip naujesnės technologijos.
Turime būti sąžiningi sau: esame puolę, todėl dažnai ieškome mažiausio pasipriešinimo kelio, jei jo gale yra pažadėtoji morka. Ar yra koks nors lengvesnis kelias į juslinį malonumą nei tas, kurį siūlo išmanusis telefonas ar planšetinis kompiuteris? Mums nereikia keltis, bet vis tiek galime dalyvauti fiziškai; mums nereikia naudotis vaizduote, bet prieš mus vis tiek rutuliojasi istorijos su paveikslėliais; mums nereikia daryti nieko sudėtingo, bet, žaidžiant vaizdo žaidimus šiuose įrenginiuose, galime tariamai įvykdyti didelius didvyriškumo ar drąsos žygdarbius; mums nereikia bendrauti su kitu gyvu žmogumi, bet tų žmonių atvaizdai ir veikla gali būti naudojami kaip įkvėpimo šaltinis autoerotiniam malonumui, ir, regis, tai nesukelia jokių pasekmių.
Tarianš tiesiai šviesiai, tiesioginė prieiga prie įtraukiančio, juslinio malonumo yra tiesiog pavojinga ir beprotiškai viliojanti, kai kalbama apie ekrano įrenginius.
Net nesvarstėme, koks poveikis smegenims pasireiškia dėl pakartotinių dopamino smūgių ir kaip, norint pasiekti nuolatinį dopamino poreikio patenkinimą, tokiu būdu malonumo ieškančių asmenų dalyvavimas turi tapti vis ekstremalesnis ir intensyvesnis, kad peržengtų paprasto poreikio patenkinimo ribas ir pereitų prie aukštesnio malonumo titravimo.
Dauguma suaugusiųjų negali susidoroti su šia pagunda, todėl tiek daug suaugusiųjų yra priklausomi nuo ekrano malonumų. Todėl negalime tikėtis, kad vaikai kada nors turės šansų.
Kaip tėvai nuvilia savo vaikus
Kaip minėjau pradžioje, sužinojau apie mažą vaiką, kuris buvo visiškai priklausomas nuo pornografijos ekrane. Taigi, tikrasis klausimas yra toks: kaip vaikas gali pasiekti tokį lygį?
Iliustracijai pateiksiu trumpą anekdotą.
Prieš daugelį metų, kai mano žmona laukėsi mūsų pirmojo vaiko – septintasis gims po kelių mėnesių – mes buvome restorane su keliais draugais ir tų draugų draugais. Ten buvo jauna pora, kuri turėjo mažylį – mielą mergaitę. Tėvai buvo malonūs žmonės, ir jie mums paaiškino, kad yra labai atsargūs duodami dukrai bet ką, kas pagaminta su cukrumi. Mums pasakojo, kad jų dukra niekada nevalgė saldumynų; artimiausias dalykas, kurį ji valgė, buvo vaisiai.
Jie tuo labai didžiavosi, ir aš nesmerkiu tėvų, kurie yra tokie pat atsargūs, nors vargu ar galiu įsivaizduoti ką nors brangesnio už mažą kūdikį, kurio veidas išteptas glajumi po to, kai jis sudaužė savo pirmojo gimtadienio tortą. Bet kuriuo atveju jie aiškiai norėjo apsaugoti savo vaiką nuo fizinės ligos, taigi jų motyvai buvo geri. Tačiau pastebėjome, kad valgydama daržoves ir braškes mažylė visą vakarienę praleido prie „iPad“.
Tėvai nevengė mums girti vaiko, valandų valandas praleidžiančio prie „iPad“, tariamo gėrio. Jie mums sakė, kad tai padėjo jai mokytis ir lavinti vikrumą. Konkrečiai prisimenu, kad mergaitei patiko žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose išpakuojami žaislai, ir, matyt, yra vaikams skirtų grojaraščių. Bet kuriuo atveju nežinau, kas nutiko tai mergaitei, nes tai buvo prieš 10 metų, tačiau žinau, kad jos suklaidinti tėvai sukūrė priklausomybę. Dabar jai būtų apie 12 metų, todėl įsivaizduoju, kad ji turi savo telefoną ir visą dieną praleidžia socialiniuose tinkluose, arba dar blogiau, nors galbūt ji vis dar nevalgo cukraus.
Šių tėvų klaidos rodo racionalistinį ir klaidingą žmogaus prigimties supratimą, kuris tam tikra prasme kamuoja mus visus. Jie buvo teisūs, kad iPad naudojimas gali padėti lavinti vikrumą, nes viskas, kas susiję su lietimu, rodymu ir pirštų judinimu liečiant daiktus, gali padėti lavinti vikrumą. Jie taip pat buvo teisūs, kad iš esmės nėra nieko blogo, kai vaikas stebi, kaip kas nors atidaro žaislų dėžutę, net jei tai daryti dėl malonumo yra šiek tiek vartotojiška ir materialistiška.
Bet jie nesuvokė, kad tame vaike sukuria galimą monstrą, kuris užaugęs išsiugdys prikausomybę, kurią reikės maitinti vis didesniu ir didesniu susijaudinimu; priklausomybę, kuri galiausiai pražudo bet kurį žmogų, kaip Mido nevaržoma meilė auksui atėmė iš jo visą džiaugsmą, kurį jis turėjo pasaulyje.
Geriausia, kas galėtų nutikti taip auklėjamam vaikui – jei turės tvirtą moralę ir švaistys laiką tik moraliai neutraliam turiniui. Tačiau tokia tikimybė labai maža, net jei tėvai oficialiai protestuoja prieš tokius dalykus, kaip pornografija ir kitas gašlus vaizdo įrašų turinys. Kartą susiformavus įpročiui, greičiausiai nepavyks sustabdyti tokio įpročio reikalaujamos loginės eigos, kuri reikš nuolatines paieškas, kaip gauti daugiau dopamino. Norint rasti šio dopamino, galiausiai reikės imtis moralinės rizikos, nepaklusti įsakymams ir slapstytis. Taip auklėjami vaikai neturi nė menkiausio šanso dvasiškai išgyventi.
Nuo pornografijos priklausomas aštuonmetis greičiausiai buvo auklėjamas kaip ta mergaitė, kuri mėgo braškes ir iPad.
Kodėl tėvai taip elgiasi?
Nereikia būti mokslininku, kad visa tai suprastum, tad kodėl tėvai tiesiog duoda vaikams ekranus, kad juos nuramintų? Na, priežasčių gali būti daugybė, tačiau dažniausia priežastis yra ta, kad patys tėvai taip pat yra priklausomi nuo ekranų.
Pagalvokite apie tai. Kodėl mažieji nusivilia? Jie pyksta, nes yra alkani, pavargę, serga arba juos reikia perrengti. Iš esmės, kai nepatenkinami pagrindiniai jų poreikiai – maisto, miego, švaraus užpakaliuko – jie tampa nelaimingi. Taigi, kai kūdikis verkia, bet kuris patyręs tėvas pažiūrės, ar jis nori žįsti arba paimti buteliuką, pažiūrės, ar sauskelnės šlapios arba smirdančios, o jei tai nepadeda, patikrins vaiko temperatūrą arba pažiūrės, ar dygsta dantukai.
Absoliučių poreikių hierarchija yra labai ribota, nes iš tikrųjų mums reikia tik tokių dalykų kaip maistas ir pastogė, kad išgyventume. Tačiau mūsų santykiniai poreikiai yra platesni.
Mūsų darbui atlikti reikalingos tam tikros mašinos ar prietaisai; mūsų mitybos įpročiams reikia tam tikrų maisto produktų; mūsų santykiniams poilsio poreikiams reikia tam tikrų veiklos rūšių ir pan. Jei tėvui „reikia“, kad jo prietaisas padarytų jį laimingu, tikėtina, kad jis perduos šį suvokiamą poreikį vaikui. Nesvarbu, ar jis tai žino, ar ne, bet jei jo atsipalaidavimo forma – tai sėdėjimas ant sofos su telefonu ar planšetiniu kompiuteriu, kai jis žiūri rungtynes, naršo socialinę žiniasklaidą ir atlieka sporto statymus, jis tapo priklausomas nuo laiko, praleidžiamo prie ekrano, kad „atsipalaiduotų“.
Tačiau taip elgdamasis jis tikrai neatsipalaiduoja, ar ne? Jis dirba įtemptą darbą, nes daugelis darbų kelia stresą, todėl grįžęs namo nori rasti būdą, kaip atsipalaiduoti, todėl susiranda savo prietaisą ir „išsikrauna“. Problema ta, kad tai, ką jis suvokia kaip „išsijungimą“, iš tikrųjų yra kažkas priešingo. Matote, stresą patiriame todėl, kad patiriame daugybę dirgiklių, kurie perkrauna mūsų pojūčius ir protą. Elektroniniai laiškai, vaizdo skambučiai, irzlūs bendradarbiai – visi šie dalykai kelia mums stresą. Jei esame stresą keliančioje aplinkoje, o tai reiškia, kad aplinka labai stimuliuojanti, turėtume norėti išvengti dirgiklių, kad tikrai atsipalaiduotume.
Vis dėlto mes esame įpročio būtybės ir dažnai patys sau esame didžiausi priešai. Taigi, kai stresas tampa norma, mums sunku atsipalaiduoti. Todėl daugelis iš mūsų tai, ką suvokiame kaip nepageidaujamą stresą, iškeičia į tai, ką suvokiame kaip malonumą, padedantį atsipalaiduoti. Tačiau iš tikrųjų mes pereiname nuo streso prie streso, nes pereiname nuo vieno didelio stimuliavimo prie kito. Taip elgdamiesi esame panašūs į narkomanus, kurie nuo vieno narkotiko dozės pereina prie kitos. Taip elgiamės, nes būti blaiviems yra per sunku.
Blaivumas reiškia gebėjimą tinkamai naudotis proto gebėjimais, ir mes žinome, kad esame tikrai apsvaigę, kai prarandame šį gebėjimą. Apsvaigimas iš esmės išjungia mūsų smegenis, todėl mums nereikia per daug mąstyti ar rūpintis daugeliu dalykų. Taigi, kai laikai sunkūs, kyla pagunda padėti smegenims išsijungti išgeriant pintą viskio.
Problema ta, kad kai apsvaigimas praeina, patiriame „pagirias“, kurios yra labai nemalonios. Tokio dalyko, kaip alkoholis, atveju tai fiziškai nemalonu, nes gali būti susiję su galvos skausmu, drebuliu ir pykinimu. Tokio dalyko, kaip apsinuodijimas dirgikliais, atveju tai nemalonu dėl kitos priežasties: dėl to, kad vėl patenkame į visavertę tikrovę, kurioje negalime manipuliuoti paveikslėliais ir skaitmeniniais asmenimis, kad jie vykdytų mūsų malonius nurodymus.
Tikrojoje tikrovėje žmonės turi laisvą valią; skaitmeninėje tikrovėje mes esame tarsi dievai, verčiantys juos daryti tai, ką norime. Tikrojoje tikrovėje turime girdėti savo sąžinės balsą, šaukiantį mus liautis nusidėti; skaitmeninėje tikrovėje sąžinės nėra, nes skaitmeniniai žmonės neturi sielų.
Taigi, kaip ir girtuokliai, daugelis šiuolaikinių žmonių iš darbo aplinkos streso pereina į skaitmeninių pramogų aplinką, kurioje patiria stresą ir malonumą, kaip „Drąsaus naujo pasaulio“ veikėjai, kurie iš technokratinės materialistinės darbo aplinkos pereina į ilgus sapnų peizažus, kuriuos sukelia apsvaigimas nuo somos.
Negalime tikėtis, kad tėvai, nuolat apsvaigę nuo somos, neperduos šios priklausomybės savo vaikams.
Taip besielgiantys tėvai, nesvarbu, ar jie tai žino, ar ne, siunčia savo vaikus į pragarą, ir patys ten lauks jų atvykstančių.
Žodis apie vaizdo žaidimus
Baigdamas norėčiau tarti trumpą žodį apie vaizdo žaidimus. Vaizdo žaidimai nėra savaime blogi, tačiau per pastaruosius dešimtmečius jie labai pasikeitė ir beveik nepanašūs į tai, ką tūkstantmečio vaikai, tokie kaip aš, žaisdavo su „Nintendo“ ar „Sega Genesis“. Žinoma, žiūrėti, kaip Mario šokinėja per liepsnas ir bedugnes, buvo smagu, bet tai nesukėlė priklausomybės, nes nebuvo pakankamai malonu, kad sukeltų priklausomybę. Vaikinui, analoginiu valdikliu žaidžiančiam Soniko nuotykius, tikrai buvo smagu, bet kai prie durų pasirodydavo jo draugas ir sakydavo: „Ar gali Džimis išeiti pažaisti?“, jis išjungdavo sistemą ir eidavo žaisti gatvės ledo ritulio.
Laikui bėgant vaizdo žaidimai tapo žymiai labiau patrauklesni, nes pasikeitė grafika ir vaizdo žaidimų sistemų galia. Tai prasidėjo nuo galingų kompiuterinių sistemų, kurios buvo sujungtos į tinklus vaizdo žaidimų kavinėse, kur nieko neveikiantys paaugliai visą naktį gerdavo „Mountain Dew“ ir virtualiai šaudydavo vieni į kitus. Paskui įsijungė internetas, ir viskas tapo daugelio žaidėjų patirtimi. Dabar vaizdo žaidimai užima didžiulę vietą daugelio žmonių gyvenime, juos galima žaisti telefonais, nešiojamaisiais kompiuteriais ir didžiuliais televizoriais. Bėgant metams sustiprėjo atlygio sistemos, ir dabar jie yra pinigų kalyklos arba vietos, kur žaidėjai mėto skaitmenines monetas kaip narkomanai prie lošimo automatų.
Teigiu, kad daugelis tėvų nesupranta, kokią riziką kelia leidimas savo vaikams žaisti žaidimus, net ir tokius iš pažiūros nekaltus, kaip „Minecraft“. Tai nereiškia, kad „Minecraft“ yra amoralus, nes taip nėra, tačiau vaikas, valandų valandas žaidžiantis „Minecraft“ su iPad, išsiugdys tokią pačią skaitmeninę priklausomybę, kokią išsiugdo mažylis, žiūrintis, kaip „YouTube“ svetainėje išpakuojami žaislai. Sukuriamas tas pats žvėris, kuris augdamas turės maitintis egzotiškesniu maistu.
Taip, daugelis tėvų turi proto apriboti laiką prie ekrano arba nustatyti tėvų leidžiamą laiką. Tačiau kokia tikimybė, kad šių apribojimų bus nuolat laikomasi arba kad vaikai nesugalvos, kaip apeiti slaptažodžius ir t. t.?
Jei jūsų sūnus dabar savo kambaryje žaidžia vaizdo žaidimus, net ir nekaltus, tikiuosi, kad suprantate, jog tikimybė, kad jis bus priklausomas nuo pornografijos, jei dar toks nėra, yra labai didelė.
Jūs negalite stebėti visko, ką jis daro ekrane, nes esate pernelyg užsiėmę žiūrėdami į savąjį.
O kodėl vaikai negali tiesiog nežaisti vaizdo žaidimų? Argi ekranų jau nepakanka? Juos naudojame žemėlapiams automobiliuose, mokomiesiems ir pramoginiams filmams, mokykloje ir net užsisakydami maistą. Argi negalime jų tiesiog išjungti, kai mums nusibosta?
Jei ekrano laiko reguliavimo klausimas, susijęs su vaizdo žaidimais, tapo nuolatine jūsų ir sutuoktinio pokalbio tema, su visa pagarba, galbūt jūs jau sukūrėte pabaisą, bet tikiuosi, kad dar ne per vėlu.
Jei išjungiate žaidimą, o vaikui prasideda pykčio priepuolis, tai yra jūsų kaltė. Jei vaikas negali sėdėti ir mėgautis audioknyga arba spalvinimo puslapiu, – tai yra jūsų kaltė.
Galiausiai jie mėgdžioja jūsų elgesį. Taigi, jei norite, kad vaikai nepatektų į skaitmeninį pragarą, pirmiausia turite iš jo pabėgti patys.
