Šventinis sezonas sparčiai artėja, arba, galima sakyti, neoficialiai jau prasidėjo, nes visą gruodį vyksta kalėdiniai vakarėliai darbe ir Kalėdų Senelio paradai. Kartu su visu tuo linksmumu ir jauduliu, kuris lydi šį sezoną, kai kurių žmonių gyvenime visada yra liūdesio ar melancholijos elementas; o gal jo yra šiek tiek kiekviename iš mūsų, tik daugiau ar mažiau aštraus.
Taip buvo visada. Todėl nuo Dikenso iki Dr. Siusso kūriniuose matome temą apie besikankinančias sielas, kovojančias su kartėliu ir liūdesiu. Įdomu, kad, turint omenyje, jog tai pats laimingiausias metų laikas, visi galime susidurti su giliu vidiniu sutrikimu, kuris gali mus kamuoti, kai visas pasaulis, regis, džiaugiasi.
Tačiau tai visiškai natūralu, jei atsižvelgsime į tai, ką atneša šis sezonas. Šeimos susibūrimai ir šventės – tai palaiminimai ir progos pasidžiaugti, tačiau tai gali būti ir pirmas kartas, kai šeima susirenka po to, kai mirė mylimas žmogus, arba mes žinome, kad ši šventė su seneliu bus paskutinė prieš seneliui išeinant į amžinybę. Taip pat turime kovoti su tuo, kad Kalėdos ateina pačioje metų pabaigoje, kai galime suprasti, kad mūsų metų ketinimai nebuvo iki galo įgyvendinti arba kad kiti metai gali atnešti skaudžių pokyčių. Žinoma, finansiniu požiūriu Kalėdos gali kelti sunkumų dėl visiems akivaizdžių priežasčių.
Bet kokiu atveju visi žinome, kodėl šis sezonas gali atrodyti tamsesnis, nei turėtų būti, kai namai apšviesti labiau nei paprastai. Tačiau melancholija pasireiškia ir dėl gilesnių priežasčių.
Kalėdos yra persekiojantis metas tiek tuo požiūriu, kad jos yra persekiojančiai gražios, tiek ir tuo, kad labai laukiama kažko, kas tikrovę perskelia į dvi dalis.
Jis yra persekiojančiai gražus taip pat, kaip persekiojančiai gražus yra snieguotas miškas. Gaivaus balto sniego grožio ir žiemos saulės atšaldytos šviesos pakanka, kad pradėtume rašyti poeziją. Tačiau snieguotas miškas miega, o tai reiškia, kad jis yra negyvas ir tylus, o negyva miško tyla yra ir rami, ir šiurpi. Jis toks tylus, kad po paltu girdi savo širdies plakimą, ir supranti, kad tavo širdis plaka gyvame kūne, kuris vaikšto negyvoje vietoje; pasivaikščiojimas po gražų negyvą mišką primena, kad vieną dieną žiema apgaubs ir tave.
Kai vaikštome tokioje aplinkoje, kur viskas ramu, o kiekviena ne balta figūra matoma aiškiau, nei būtų matoma, jei fonas būtų žalias, kartais mūsų akys ima mus kone apgaudinėti. Negalime susilaikyti nepasukę galvos kiekvieno mūsų dėmesį patraukusio garso kryptimi, nors ir neįsivaizduojame, ką tikimės pamatyti.
Kalėdos ateina su didžiausiais lūkesčiais; laukiame Kūdikio, kuris atėjo vidury nakties, šaltoje oloje, ir kuris padarė tokią didelę įtaką visam pasauliui, kad padalijo patį laiką.
Gyvename laiko epochoje, kuri atėjo po Jo, tačiau laukdami Jo atėjimo kasmet persikeliame į laukimo epochą, kuri buvo prieš Jį. Kasmet Jo laukdavome, ir neturėtume stebėtis; tačiau kasmet gruodžio 24 d. guldydami galvas ilsimės, žinodami, kad išaušus rytui atsidursime tarsi naujame pasaulyje. Kalėdų diena nuo pat pirmųjų Kalėdų niekada nebuvo ir negali būti įprasta diena. Neįmanoma tą dieną atsibusti nežinant, kad pabudai į kažką naujo, tarsi pabudai į pažadėtąjį laiką.
Tačiau Kalėdų šviesa, kuri mus visus pasitinka Kalėdų rytą, kai kuriems gali greitai išblėsti. Be minėtų priežasčių, yra ir gilesnis liūdesys, kurį sukelia jie patys, o ne išoriniai veiksniai ar įvykiai.
Didžiausią liūdesį per Kalėdas sukelia tuščias jų šventimas, kai klystančios sielos geria tik dėl gėrimo, puotauja tik dėl puotavimo ir dovanas išpakuoja tik dėl išpakavimo. Tiek daug žmonių atmetė Kristų arba pamiršo Jį taip, kad nebeprisimena, kaip Jį atmetė. Tačiau metai iš metų jie kemša kalakutus, puošia medžius ir ruošia eglišakius, laukdami nuostabiausio metų laiko, bet jis taip ir neateina.
Taip yra todėl, kad sielos, gyvenančios toli nuo Kristaus, keliauja per žiemos mišką, nesitikėdamos vasaros ir netikėdamos saule. Kai jos galvoja apie mylimuosius, kurie kadaise sėdėjo prie stalo – kaip ir mes visi, – jos gali liūdėti tik jausmais, bet be malonės, teikiamos krikščionims, turintiems amžinojo gyvenimo viltį. Jie pasakoja istorijas apie seniai, labai seniai praėjusias Kalėdas, bet negali laukti Amžinojo pokylio, kuriam kiekviena Kalėdų šventė yra generalinė repeticija.
Tokioje aplinkoje neišvengiama, kad daugelį šventinių susitikimų temdo nesantaika ir kartėlis. Tai Skrudžo namai, kuriuose su amžiumi ir gyvenimo be Dievo patirtimi širdys tampa užkietėjusios. Jokios dovanos po eglute, gėrimai Karibų jūros paplūdimyje ar kalėdiniai sausainiai negali užpildyti tos tuštumos, kuri lieka sieloje su giliausia gelme, kai Kalėdos švenčiamos be Kristaus.
Kristaus atėjimas ne tik padalina laiką į dvi dalis – į laiką prieš Jį ir po Jo, bet ir padalina pačią tikrovę, ir mes pasirenkame, kurioje pusėje būti. Vienoje pusėje turėsime Jį, o kitoje – save ir nieko daugiau.
Kristaus pusėje vis dar turėsime sunkumų, ir mūsų Kalėdų dieną gali kamuoti tam tikras liūdesys, bet žinosime, kad tas liūdesys bus ištirpdytas, nes Sūnus atėjo, kad galėtų prisikelti ir žiemą paversti vasara.
