First Things redaktorius Markas Bauerleinas rugsėjo 12 d. Belmonto namuose Vašingtone kalbėjo apie savo naujausią knygą „The Dumbest Generation Grows Up“ („Kvailiausia karta užauga“), kuri yra 2008 m. išleistos knygos „Kvailiausia karta“ tęsinys. Abiejose knygose kalbama apie pasekmes, kurias sukelia tai, kad ištisa karta užaugo prie ekranų. Ankstesnėje knygoje buvo įspėjama apie galimus padarinius, o naujausioje knygoje nagrinėjama, kas nutinka, kai ši karta peržengia ribą, kuri turėtų būti chronologinė pilnametystė.
Skaitytojai gali pasinerti į Bauerleino knygas ir susipažinti su visomis problemomis, su kuriomis susiduria ekranų karta. Aš apsiribosiu trimis.
Pirma, priklausomybė nuo ekrano sumažino skaitymo, taigi ir žinių įgūdžius. Iš pradžių buvo skelbiama, kad mokymasis per ekraną padės pritaikyti ugdymą prie individualių vaiko interesų ir lygio, tačiau, ypač po Kovido apribojimų, tapo akivaizdu, kad pasaulio bibliotekos, kurias galima pasiekti vienu mygtuko paspaudimu, nepadidino jaunimo raštingumo ar kultūrinio lygio.
Kai popiežius Pranciškus neseniai kalbėjo apie tai, kad žmonės (ypač seminaristai) turėtų skaityti literatūrą, iš dalies tam, kad atsitrauktų nuo ekranų, teigiau, kad popiežiaus pasiūlyme neatsižvelgta į tai, kaip ekranai keičia žmonių požiūrį į skaitymą. Tai ne tik „skirtingi skaitymo būdai“. Jie iš esmės skiriasi savo prieiga prie fiksuoto teksto, taip pat tuo, kaip sąlygoja to teksto rašymą. Tarkime, Jamesas Fenimore'as Cooperis nebūtų padaręs „Tweet“ rašytojo karjeros.
Antra, remdamasis ankstesniu argumentu, Bauerleinas kritikuoja ekranus dėl to, kad jie įkalina jaunus žmones jaunimo kultūroje. Knygos bent retkarčiais priverčia jaunus žmones įsitraukti į tai, kas kadaise buvo vadinama „aukštesniąja kultūra“, t. y. į tai, kuo šiuolaikinis paauglys ar jaunuolis nesidomi. Daugeliu atžvilgių tai yra „antiintelektuali“ kultūra. Socialinė žiniasklaida sustiprina šiuos į jaunimą orientuotus akcentus savo „draugystės“ mechanizmais, kurie stiprina daugiausia jaunimo pasaulį ir etosą jos naudotojams. Bauerleinas teigia, kad socialinė žiniasklaida, orientuota į jaunimą, vietoj to, kad apjungtų skirtingų kartų atstovus, uždaro jaunimą į jaunimo getą, su visais tokio uždarumo padariniais. Tai toli gražu nėra „įvairialypis“ ar „įtraukiantis“ pasaulis, bet pasaulis, kuris kartų (ir kultūrų) požiūriu yra vienspalvis ir nepripažįsta kitų pasaulėžiūrų.
Trečias – ir, mano nuomone, svarbiausias Bauerleino argumentas – yra ekranų imanentizuojantis poveikis. Šį argumentą Bauerleinas trumpai palietė savo pastabų pabaigoje, bet jis, ko gero, yra svarbiausias iš jų: ekranų orientacija į čia ir dabar, į jaunimą, į laiką nepalieka vietos transcendencijai. Kaip transcendencijai įsiveržti į socialinę žiniasklaidą?
Ir jei transcendentinis matmuo neranda vietos socialinėje žiniasklaidoje, tai kur tada dėti Dievą ar kitus „egzistencinius klausimus“? Ar jie apskritai tampa klausimais? Ar jie apskritai svarstomi? Bauerleinas nemano, kad tai atsitiktinumas (aš taip pat nemanau), kad, socialinei žiniasklaidai užvaldžius kelias kartas, šiose kartose atsirado ir religiškai niekur savęs nepriskiriančių asmenų.
Ekrano kultūra ir etosas yra plokšti ir laikini, labai imanentiški, tam tikra prasme labai efemeriški. Nė viena iš šių savybių nėra palanki atvirumui transcendencijai. Iš tikrųjų jos skatina abejingumą transcendentinei tikrovei ar net susvetimėjimą su ja.
Tačiau rezultatas nėra tik religinis atsiskyrimas. Tai, be abejo, susiję ir su kitais reiškiniais, pavyzdžiui, didesniu depresijos ir psichikos ligų paplitimu tarp jaunimo, socialiniu disfunkcionalumu ir net savižudybėmis. Tai ypač paplitę paauglystėje, ypač tarp paauglių mergaičių, kurios, stengdamosi susikurti savo tapatybės jausmą, kenčia dėl to, kad pasineria į bendraamžių kultūrą, kuri dažnai yra negatyvi, nepasitikinti savimi. Tokia yra imanentiškumo kaina.
Prieš daugelį metų Jacques'as Maritainas kitame kontekste kritikavo šiuolaikinį pasinėrimą į čia ir dabar, išstumiant transcendenciją. Jis tai pavadino „imanentiškumo minotauru“. Daugeliu atžvilgių jis buvo įžvalgus mūsų dabartinių dilemų atžvilgiu.
Minotauras buvo hibridas, „neatitinkantis reikalavimų“, pusiau žmogus, pusiau gyvūnas, gimęs iš zoofilijos. Jis buvo įkalintas Kretos labirinte, į kurį reguliariai buvo siunčiami keturiolika Atėnų jaunuolių – septyni vyrai ir septynios merginos, kad Minotauras juos prarytų. Galiausiai jį nužudė tik Tesėjas (jam pavyko grįžti iš labirinto virvės dėka).
Dabartinis Minotauras iš Imanentės gal ir nėra pusiau bulius, pusiau žmogus, bet jis ir toliau ryja jaunuolius, kurie yra pačiame jaunystės žydėjime. Jis praryja juos ne suvalgydamas gyvus, bet suvalgydamas jų natūralų atvirumą kažkam (ir Kažkam) didesniam ir esančiam už jų pačių ribų. Jis juos pripildo šio pasaulio plokštuma, apakindamas juos nuo nuotykių, patiriamų išplaukiant į gyvenimo gelmes su Dievu kaip pilotu.
Bauerleinas pataikė į tai, kas žlugdo mūsų evangelizacijos ir „jaunimo sielovados“ pastangas.
Kur šiandien yra Tesėjas?
