Kultūriniai marksistai teisingai nusprendė, kad norint sugriauti mūsų civilizaciją reikia pradėti nuo šeimos institucijos sunaikinimo. Šeima, kylanti iš santuokos ir tėvystės, yra visuomenės pamatas. Būtent todėl vietoje to, kad skelbtų kruviną revoliuciją, kultūriniai marksistai ir susikoncentruoja į puolimą prieš santuoką, tėvystę ir šeimą.
Jie legalizuoja ir tuomet verčia mokesčių mokėtojus ir darbdavius finansuoti abortus, kontracepciją ir sterilizaciją. Jie įteisina lengvas skyrybas ir tuomet panaudoja pramogų industriją, kad pristatytų tai kaip normalų gyvenimo pasirinkimą. Televizijoje ir kino filmuose jie rodo šeimą kaip priespaudos ir išnaudojimo šaltinį. Jie puola santuokos pirminį tikslą – vaikų pradėjimą ir auginimą, siekdami iš naujo apibrėžti šeimą homoseksualiomis sąvokomis. Pornografija ir lengvesnėmis, „supopsintomis“, jos formomis kultūriniai marksistai mus moko, kad lytinių santykių tikslas nėra reprodukcija ir kad jie nėra ribojami santuokos. Tai idėjos, kurios sunaikina natūralų potraukio vienas kitam ir meilės procesą, vedantį prie santuokos ir šeimos.
Bet kodėl šeima yra tokia svarbi socialinės tvarkos palaikymui? Kodėl negalime gyventi kaip pavienių individų visuomenė, valdoma valdžios? Pirma, kaip tai rodo visos kultūros visuose pasaulio kampeliuose, turinčios daugiau panašumų nei skirtumų, šeima yra žmogaus prigimties išraiška. Bet koks bandymas užgniaužti mūsų žmogiškąją prigimtį yra toks pats mirtinas kaip vertimas tigrą būti vegetaru ar žuvį gyventi ne vandenyje. Be to, šeima yra pirmoji vaiko mokykla ir pradinė bažnyčia, kurioje jis išmoksta paklusnumo autoritetui ir taisyklėms, dalijimosi, sunkaus darbo, padorumo, bendradarbiavimo dorybių bei tradicinių lyčių vaidmenų. Normaliai funkcionuojančioje šeimoje jos nariai aukojasi, atitolina savo troškimų patenkinimą ir atsiduoda tam tikrų konkrečių pareigų vykdymui.
Jeigu vaikai būtų auginami valstybės tik mokyklose ar komunose, valstybė viena neštų atsakomybę įskiepyti visas šias dorybes žmoguje, siekiant palaikyti tvarkingą visuomenę. Bet tokio ugdymo sėkmė priklauso nuo kai ko daugiau nei apmokymas ir reikalauja dalyko, kurio valdžia negali masiškai gaminti ir paskirstyti – meilės. Būtent todėl, kad meilė suveda vyrą ir moterį kartu į santuoką, todėl, kad jų vaikai yra natūrali akto, išreiškiančio santuokinę meilę, pasekmė, jie turi palinkimą mylėti savo vaikus. Kalbant grynai biologiniais terminais, mes mylime savo vaikus, nes jie išpildo mūsų troškimą išlikti perduodant savo genetiką ateities kartoms. Kalbant dvasiniais terminais, mes juos mylime, nes esame įrankis, kuriuo naudodamasis Dievas jiems suteikė egzistenciją. Natūrali kurianti meilė tarp tėvų ir vaikų įgalina socializaciją, kurios reikia kiekvienam žmogui, kad galėtų sėkmingai dalyvauti gerai sutvarkytoje, harmoningoje visuomenėje.
Šeima taip pat rūpinasi neįgaliaisiais ir senyvais žmonėms. Jei nebūtų šeimos, šiais žmonėmis rūpintųsi – o greičiausiai tiesiog jiems įvykdytų eutanaziją – valstybė. Bet šeimos rūpinasi savais, gyvenimo ratas sukasi taip, kad vaikai rūpinasi senstančiais tėvais, kurie kažkada darė tą patį dėl savo vaikų.
Šeima taip pat yra pirma vieta, kurioje vaikas išmoksta savo religijos – kitos institucijos, kurios nekenčia kultūriniai marksistai. Šeimos išmoko vaikus melstis, įsiminti Dievo įsakymus ir dalyvauti ritualuose. Šeimos skatina vaikus tuoktis su tos pačios religijos išpažinėjais ir prisidėti prie religijos palaikymo patarnavimu, pašaukimais ir finansine parama. Organizuota religija, kurią kairieji atmeta kaip priespaudos mechanizmą, negali išlikti be šeimų.
Todėl kultūriniai marksistai yra teisūs manydami, jog Vakarų civilizacija gali būti sugriauta tik pamynus santuoką, tėvystę ir šeimą. Matome, jog smurtas, narkotikų vartojimas ir nusikalstamumas didžiausias tose bendruomenėse, kuriose didžiausias ne santuokoje gimusių vaikų skaičius. Taip pat matome, jog lytinių santykių neribojimas santuoka privedė prie tokios išprievartavimų ir lytiškai plintančių ligų epidemijos, kokios mūsų visuomenė nėra mačiusi.
Kairiesiems pavyko sukurti be tėvų augančių ir bedievių vaikų kartą, kurios panieka autoritetui ir nesugebėjimas kentėti bei apmarinti savo aistras kai kuriose šalyse jau verčia juos dalyvauti riaušėse, deginti savo pačių mokyklas ir žudyti policijos pareigūnus vos kairiajai žiniasklaidai ir politikams paliepus. Trumpai tariant, kultūriniai marksistai teisingai suprato, kad politinis pasikeitimas prasideda kultūrinėje transformacijoje, o kultūra slypi ne ekonomikoje, bet tikėjime ir tradicijoje, perduodamoje ir palaikomoje šeimos.
