Žmogus gali būti ir dažnai yra žiaurus – ypač toks, kuris atmeta Tikrąjį Dievą ir katalikų tikėjimą. Žvelgiant į istoriją tuo galima ne kartą įsitikinti. Pagonys ir musulmonai žudė šimtais tūkstančių teturėdami paprastus šaltuosius ginklus, Prancūzijos revoliucijos vardu vykdytos katalikų žudynės Vandėjoje buvo, turbūt, pirmasis genocido atvejis Europoje. Apšvietos amžius įsibėgėjo ir žudynių mastai tik didėjo – šiame straipsnyje prisimename anglų protestantų XIX a. badu išmarintus 5 mln. katalikų airių, dar vėliau sekė pasauliniai karai ir totalitarinės komunizmo ir nacizmo ideologijos, nusinešusios jau dešimtis milijonų gyvybių visame pasaulyje.
Pažymėtina, kad demokratiškomis save vadinančios šalys visai nenori pasmerkti šių savo protėvių darytų nusikaltimų – greičiausiai todėl, kad save su jais tapatina. Kaip gi neprisiminsi olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos metu Prancūzijoje nešiotos nukirstos karalienės galvos? Komunizmas gimė ne Rusijoje – jis gimė Prancūzijoje ir buvo auginamas Vakarų Europoje.
Visur, kur bepažvelgsi, kažkuriuo istorijos metu liejosi kraujas. Ir šiandien pasaulyje vyksta daugybė konfliktų ir darosi vis neramiau -- ar vėl nepasikartos tai, kas jau ne kartą buvo, tik dar didesniu mastu?
+ + +
Nors frazė „istoriją rašo nugalėtojai“ priskiriama Vinstonui Čerčiliui, ji buvo ištarta keletą kartų įvairiomis kalbomis jau anksčiau. Tiesą sakant, labiausiai pagarsėjęs šios frazės panaudojimas Antrojo pasaulinio karo metu priklauso ne Čerčiliui, o vokiečiui Geringui, kuris, kaip teigiama, Niurnberge pasakė: „Nugalėtojas visada bus teisėjas, o nugalėtasis – kaltinamasis.“ Tai bent jau buvo frazė, kurią ištarė aktorius, vaidinęs Geringą filme „The Report“, ir manoma, kad ji yra istoriškai tiksli.
Nė vienu kitu istorijos atveju ši frazė nėra teisingesnė nei tariamo 1845–1850 m. Airijos Bulvių bado atveju. Nors tiesa, kad tuo metu Airijoje buvo nedidelis bulvių badmetis, didesnė problema yra ta, kas įvyko kartu su juo, o būtent – kad XIX a. viduryje anglai prievarta atėmė beveik visus kitus airiams priklausiusius ūkio produktus. Tai apėmė ne tik vaisius ir daržoves, bet ir gyvulius, pieno produktus bei beveik visas kitas maisto atsargas.
Britų vyriausybė įsakė daugiau nei 100 000 savo karių surinkti airių maistą ir išvežti jį į Angliją. Tai buvo genocidas marinant badu. Vienas iš motyvų buvo tas, kad anglai buvo protestantai, o airiai – katalikai. Iš viso anglai nužudė 5 milijonus airių, o tai sudarė pusę Žaliosios salos gyventojų 1840 m. Kaip pamatysime vėliau, tai gali būti 5 milijonai raudonųjų kankinių Katalikų Bažnyčiai.
Net užaugęs kaip airių kilmės amerikietis, aš nežinojau, kad anglai turėjo ką nors bendra su mano protėvių mirtimi prieš 175 metus. Iš tiesų, dar prieš kelerius metus aš būčiau pavadinęs savo paties antraštę ne kuo kitu, o tik fantastine istorijos sąmokslo teorija.
Bet kai kas mano gyvenime pasikeitė: šių metų pradžioje bandžiau skaityti storą knygą kietu viršeliu apie bulvių badą, pavadintą The Great Hunger (Didysis badas - angl.), kurios autorius yra Cecil Woodham Smith. Papasakojau savo draugui Jackui apie naują knygą, manydamas, kad jis bus sužavėtas. (Jackas yra airis, šiek tiek vyresnis už mane. Jis yra žemės ūkio specialistas iš Teksaso, šiuo metu gyvenantis Misisipėje.)
Džekas nebuvo sužavėtas. Jis man parašė, kad tariamas „bulvių badas“ yra nesenas istorinis melas. Tada jis man atsiuntė ilgą straipsnį Substack, pavadintą „Ireland 1845-1850: The Perfect Holocaust and Who Kept It Perfect“ (Airija 1845–1850 m.: tobulas holokaustas ir kas jį tokiu padarė – angl.). Nors paprastai neskaitau nuorodų, kurias man siunčia žmonės, šį kartą nusprendžiau pabandyti.
Substack straipsnis buvo fenomenalus, ir tai yra trumpesnė versija to paties pavadinimo knygos, „Ireland 1845-1850: The Perfect Holocaust and Who Kept It Perfect“, kurią galima rasti nemokamai čia. Autorius yra ponas Christopheris Fogarty, 90-metis vyras, gimęs Airijoje, ir šiuo metu gyvenantis Čikagoje. Džekas iš tikrųjų pažįsta Krisą ir davė man jo telefono numerį. Tikiuosi vieną dieną savo tinklalaidėje pakalbinti jį būtent šia tema.
Prieš aprašant straipsnio ir knygos esmę, leiskite man pasakyti, kad ponas Fogarty labai išsamiai pagrindė kiekvieną savo kaltinimą anglams. Pirmiau pateiktame straipsnyje aprašomi jo knygoje pateikti išsamūs tyrimai:
Fogarty pateikiami įrodymai primena prokuroro bylos medžiagą. Jis nurodo kiekvieną dalyvavusį britų pulką, sekdamas jų judėjimą per 32 Airijos grafystes remdamasis Nacionalinių archyvų įrašais. Jis identifikuoja generolą serą Edwardą Blakeney kaip vyriausiąjį vadą, kuris organizavo šią operaciją nuo 1845 m. iki 1851 m. – žmogų, kurį karalienė Viktorija 1849 m. apdovanojo Batho ordinu, kai jis artėjo prie savo genocidinės misijos pabaigos.
Knygoje pateikiami „The London Times“ laivybos įrašai, rodantys, kad „ištisi maisto atsargų laivynai nuolat atplaukdavo iš badaujančios šalies į klestinčius uostus“. Labiausiai inkriminuojantys yra patys Britanijos kariuomenės Ordnance Survey žemėlapiai iš 1824–1846 m., kuriuose pažymėti grūdų malūnai, alaus daryklos, degtinės gamyklos ir maisto perdirbimo įmonės visoje Airijoje – tūkstančiai vietų, kurios gamino maistą, o žmonės mirė iš bado tiesiai už jų durų. Lordo Clarendono laiškas ministrui pirmininkui Russellui netyčia viską patvirtina: šalis būtų „rami“, jei ne „varginanti britų kariuomenės pareiga lydėti maisto atsargas“. Tai nebuvo prastas derlius. Tai buvo sistemingas grobstymas, vykdytas 100 000 ginkluotų karių, įskaitant armiją, miliciją, policiją, pakrančių apsaugą ir laivyną.
Taip, Fogarty pateikia kalnus įrodymų, kad anglai XIX a. tyčia badu marino airius. Jis net pasinaudojo Jungtinės Karalystės nacionaliniais archyvais ir „The London Times“ straipsniais, kad tai įrodytų. Straipsnyje toliau pasakojama, kokia istorija iš tiesų įvyko XIX a.:
Nuo 1845 iki 1850 m. Britanijos vyriausybė nužudė maždaug penkis milijonus airių – pusę gyventojų – įtikindama pasaulį, kad tai buvo natūralus badas. Štai kas iš tikrųjų įvyko: pražuvo tik bulvių derlius, o Airija toliau gamino didžiulius kiekius grūdų, galvijų, pieno ir kitų maisto produktų. Tačiau Britanija dislokavo 67 kariuomenės pulkus, iš viso apie 100 000 ginkluotų vyrų, kad ginkluota jėga paimtų visą šį maistą eksportui į Angliją, paliekant gamintojus badauti. Britų vyriausiasis vadas generolas Blakeney iš tikrųjų gavo riterio titulą iš karalienės Viktorijos už šį sėkmingai įvykdytą genocidą. Jie tai nuslėpė kaltindami airius, kad jie buvo „priklausomi nuo vieno derliaus“, ir privertė istorikus 170 metų kartoti šį melą. Įrodymai yra neginčijami – britų kariniai įrašai rodo, kurie pulkai išvežė maistą iš kokių grafysčių, laivybos įrašai dokumentuoja maistą, atplaukusį į Anglijos uostus, o masinės kapavietės yra praktiškai kiekviename Airijos kaime. Tačiau kiekvienoje Airijos istorijos knygoje tai vis dar vadinama „badu“, o ne genocidu. Tai tarsi mokyti apie Holokaustą kaip apie „žydų būsto trūkumą“. Apgaudinėjimas tęsiasi, nes pripažinusi tiesą, Britanija turėtų pripažinti vieną iš didžiausių istorijos nusikaltimų ir iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie kolonializmą.
Kaip jau rašiau anksčiau, keturi mano motinos seneliai buvo kilę iš Airijos. Kaip galėčiau nežinoti tikrosios savo Donnelly ir Kenny klanų istorijos? Perskaitykite dar kartą eilutę, kurią citavau iš Niurnbergo straipsnio pradžioje: „Nugalėtojas visada bus teisėjas, o nugalėtasis – kaltinamasis.“ Anglai visose savo istorijos knygose (įskaitant tas, kurias mes skaitome katalikiškose pradinėse mokyklose čia, JAV) tvirtino, kad tariamas „bulvių badas“ kilo dėl airių kvailumo.
Taip, istorijos knygos, net ta painioji, pavadinta „Didysis badas“, kurios autorius Cecil Woodham Smith (kurią minėjau aukščiau), teigia, kad derlius žlugo apie 1845 m., nes airiai buvo tokie nevykėliai versdamiesi žemdirbyste ir tvarkydami namų ūkį. Tačiau net „Didysis badas“ buvo priverstas paminėti, kad kai kurie britų garnizonai paslaptingai išplukdė daugybę laivų su maisto atsargomis. Mažai kas tai žino. Iš tiesų, šis nesenas istorinis smegenų plovimas yra toks paplitęs, kad kai kurie airiai iš tikrųjų pradėjo tikėti, jog jie yra rasiniu požiūriu menkesni dėl tos priežasties, kad patys sukėlė tariamą maisto badą!
Kaip rašiau šio straipsnio pradžioje, manoma, kad XIX a. anglai nužudė 5 milijonus airių dėl katalikų tikėjimo. Jei perskaitysite minėtą straipsnį ar knygą, galite prieiti prie išvados (kaip ir aš), kad tai būtų kankinystė už Jėzų Kristų ir Katalikų Bažnyčią. Taigi, būtų teisinga pasakyti, kad už tikėjimą mirė milijonai airių pasauliečių šeimų, taip pat tūkstančiai kunigų ir šimtai vyskupų. Tai buvo ne baltoji kankinystė, bet raudonoji kankinystė. Visi šventieji Airijos kankiniai, melskite už mus!
Tačiau dalis katalikų hierarchijos pasidavė anglams, siekdama išsaugoti savo kailį. Silpni Airijos vyskupai vykdė pasibjaurėtiną savisaugos politiką, prisidengdami taikos ir paklusnumo pretekstu. Ar tai neprimena ko nors, kas vyksta dabartinės Bažnyčios krizės metu? Straipsnyje trumpai aprašomi kai kurie Airijos dvasininkų sandėriai su velniu:
Katalikų Bažnyčios hierarchijos vaidmuo buvo sudėtingas ir dažnai susijęs su bendradarbiavimu su britų valdžia, teikiant pirmenybę instituciniam išlikimui, o ne badaujančios kaimenės apsaugai. Daugelis vyskupų ir vyresniųjų dvasininkų aktyviai atkalbinėjo nuo pasipriešinimo maisto konfiskavimui, pamokslaudami apie paklusimą valdžiai ir kančios priėmimą kaip Dievo valią. Jie pasmerkė slaptas draugijas ir fizinį pasipriešinimą, grasindami ekskomunika tiems, kurie rinkosi pasipriešinimą jėga. Hierarchijos pasipriešinimas revoliuciniams judėjimams, tokiems kaip „Jaunieji airiai“ (Young Irelanders) ir „Fenijiečiai“ (Fenians), iš esmės suskaldė ir susilpnino airių pasipriešinimą. Kai atsirado Savivaldos judėjimas, įtakingi laikraščiai, esantys dvasininkų įtakoje, pradėjo skelbti, kad nors Savivalda ir yra teisinga, šiuo metu tam yra „netinkamas laikas“, taip pakenkdami politinėms pastangoms siekti airių apsisprendimo.
Tegul Dievas būna jiems (tiek seniesiems, tiek šiandieniniams kapituliantams) gailestingas, nes istorija bus negailestinga.
