Neseniai Ispanija minėjo savo globėją šventąjį Jokūbą, Zebediejaus sūnų. Žinomas pirmiausia kaip evangelisto Jono vyresnysis brolis, daugiau nei tūkstantį metų jis buvo geriau žinomas kaip Santiago Matamoros – šventasis Jokūbas, maurų (t. y. musulmonų) žudikas – ir buvo Ispanijos šventojo karo prieš islamą įkūnijimas.
Prisiminti jo istoriją atrodo ne tik tinkama, bet ir būtina.
Daugiau jokios duoklės
711 m. musulmonai iš Šiaurės Afrikos užplūdo krikščionišką Ispaniją – žemę, kurią, kaip daugelis tiki, pirmame amžiuje evangelizavo pats šv. Jokūbas. Aš jau aprašiau žiaurumus, kuriuos musulmonai padarė šio įsiveržimo metu (žr. Sword and Scimitar 3 ir 6 skyrius), bet mūsų dabartiniam pasakojimui svarbūs du faktai.
Pirma, buvo užkariautas ne visas Ispanijos pusiasalis: krikščionys, atsisakę paklusti musulmonų valdžiai, pasitraukė į kalnuotą Astūrijos regioną šiaurės vakaruose. Antra, musulmonų agresija prieš šią jaunutę krikščionių koloniją tęsėsi iki VIII a. pabaigos, kai buvo sudaryta trapi taika su žeminančia sąlyga, kad Astūrijos krikščionių karalius kasmet siųs 100 nekaltų merginų Kordobos emyrui.
Šis bjaurus susitarimas galiojo dešimtmečius, kol į sostą įžengė karalius Ramiras I (valdė 842–850 m.) ir jį panaikino.
Musulmonų kerštas buvo greitas ir baisus. Ramiro nepaklusnumas buvo vertinamas ne tik kaip politinis maištas, bet ir kaip piktžodžiavimas islamo viršenybei. Atsakydamas į tai, Kordobos emyras į šiaurę išsiuntė didžiulę kariuomenę, kad kartą ir visiems laikams sutriuškintų įžūlius krikščionis.
Dieviškas apsilankymas
Pagal kronikas, musulmonų pajėgas sudarė apie 60 000 arabų ir berberų karių, surinktų iš visos Andalūzijos. Ramiras galėjo surinkti tik 5000 karių – nedidelę Astūrijos ir Galicijos karių armiją, ginkluotą labiau tikėjimu nei plienu. Dvi armijos susitiko netoli Klavijo miestelio, kalvotuose La Rioja kalnuose. Krikščionys pasiruošė neišvengiamai žūčiai. Sutemus karalius Ramiras pasitraukė į savo palapinę ir meldė Dievo pagalbos.
Pagalba atėjo vizijos pavidalu. Karaliui pasirodė šviesus, kardą išsitraukęs, ant balto žirgo sėdintis šv. Jokūbas Didysis – Kristaus apaštalas ir Pirėnų evangelizuotojas. Jis pažadėjo kartu su krikščionių kariuomene žengti į mūšį ir sutriuškinti Kristaus priešus.
Ramiras pabudo visiškai pasikeitęs.
„Už mus kovoja šventasis Jokūbas!“ – girdėjosi jo šūksniai prieš saulėtekį, kai pamažu pradėjo rinktis jo sumišę vyrai. „Tegul Kristaus priešai krenta nuo jo kalavijo!“
Šlovės spindesys
844 m. gegužės 23 d., saulei tekant virš kalvų, krikščionių kariai pranešė matę iš kalnų besileidžiančią akinančią figūrą ant žirgo. Tai buvo Santiago, apsirengęs spindinčiais šarvais ir kaip dieviškas žaibas kertantis musulmonų gretas. Su šūkiu „Šventasis Jokūbai, kovok už Ispaniją!“ krikščionys puolė, padrąsinti savo dangiškojo vado buvimu.
Tai, kas turėjo būti krikščionių žudynės, virto visiška priešingybe. Kordobos armija buvo sutriuškinta ir sumušta. Vėlesni pasakojimai teigia, kad buvo nužudyti visi musulmonų kariai, o jų kraujas pašventino Ispanijos žemę.
Karalius Ramiras išėjo iš mūšio nugalėtoju ir prisiekė amžiną ištikimybę šv. Jokūbui. Jis pažadėjo pastatyti bažnyčias apaštalo garbei, kasmet vykti į piligriminę kelionę prie jo kapo Santjago de Komposteloje ir garbinti jį kaip Ispanijos globėją ir gynėją. 100 nekaltų krikščionių merginų duoklė nublanko atmintyje.
Istorinis herojus
Laikui bėgant, Santiago Matamoros tapo krikščioniškosios Ispanijos dieviškuoju simboliu, įamžintu daugybėje meno kūrinių ir skulptūrų: jis vaizduojamas su aukštai iškeltu kalaviju, savo balto žirgo kanopomis trypiantis musulmonus.
„Vedami Santiago mes sutrypsime pusmėnulį savo žirgų kanopomis“, – praėjus šimtmečiams prieš kitą mūšį skelbė Kastilijos didikas.
Lemiamame mūšyje Las Navas de Tolosa, įvykusiame 1212 m., kitas kronikininkas džiūgavo: „Santiago, maurų naikintojas, nusileido iš dangaus su degančiu kalaviju! Šlovė Dievui, kuris parodė mums savo nugalėtoją!“
Musulmonų kronikininkai taip pat atkreipė dėmesį į šį bauginantį „pasirodymą“ ir jo sukeltą karštą krikščionių atsidavimą. „Frankai šaukiasi mirusio apaštalo“, skundėsi Ibn al-Khatibas po 500 metų, „jų vėliavos žengia į priekį, o mūsų – atsitraukia“.
Žinoma, šiuolaikiniai istorikai – pradedant maždaug 1968 m. – padarė išvadą, kad Klavijo mūšis niekada nevyko ir yra tik pamaldus išgalvotas pasakojimas. Bet kokiu atveju, visiškai aišku, kad daugiau nei tūkstantį metų krikščioniškoji Ispanija tikėjo, kad jis įvyko. Ir tas tikėjimas formavo jos sielą. Rekonkista buvo apgaubta dieviška šviesa: Jokūbas, maurų žudikas, šventasis, keršijantis ir kovojantis su krikščionybę persekiojančiais musulmonais. Tai buvo daugiau nei karas – tai buvo šventas atpildas.
Skaitytojas gali apmąstyti Dom Prosper Guéranger (1805–1875) liturginį įrašą, skirtą šv. Jokūbui, Maurų žudikui:
Beveik aštuoni šimtmečiai, kurie dangaus piliečiams yra tik kaip viena diena, praėjo virš kapo šiaurės Ispanijoje, kur du mokiniai slapta palaidojo apaštalo kūną. Per tą laiką jo paveldėta žemė, kurią jis taip greitai perėjo, buvo užimta... pusmėnulio. Vieną dieną virš apleistos paminklo, padengto erškėčiais, buvo pastebėtos mirgančios šviesos – taip buvo atkreiptas dėmesys į vietą, kuri nuo tada tapo žinoma kaip Kompostela – žvaigždžių laukas. Bet kokie gi čia šūksniai, atskambantys nuo kalnų ir ataidintys slėniais? Kas yra šis nežinomas vadas, telkiantis prieš milžinišką armiją tą mažą, išvargintą būrį, kurio herojiškas narsumas dar vakar negalėjo išgelbėti nuo pralaimėjimo? Greitas kaip žaibas, vienoje rankoje laikydamas baltą vėliavą su raudonu kryžiumi, jis su ištrauktu kalaviju puola panikos apimtą priešą ir savo žirgo kanopas nudažo 70 000 žuvusiųjų krauju. Būk pasveikintas, šventojo karo vade! Šventasis Jokūbas! Šventasis Jokūbas! Pirmyn, Ispanija! [Klavijo mūšis] Tai vėl pasirodė galilėjietis žvejys, kurį Žmogus-Dievas kartą pašaukė iš valties, kurioje jis taisė tinklus; tai vyresnysis griaustinio sūnus, dabar laisvas mėtyti žaibus į šiuos naujuosius samariečius, kurie apsimeta gerbiantys Dievo vienybę, bet laiko Kristų tik pranašu. Nuo šiol šventasis Jokūbas krikščioniškai Ispanijai bus tas pranašo matytas degantis deglas, ryjantis visus žmones aplinkui, dešinėje ir kairėje, kol Jeruzalė vėl bus apgyvendinta savo vietoje (Zach. 12, 5).
Kadaise būtent tai buvo minima liepos 25-osios švente Ispanijoje.
Savo šaknų išdavystė
Tačiau šiandien „progresyvios“ šalies elito atstovai pataikauja islamo jausmams, naikindami simbolius, kurie apibūdino jų civilizaciją, pirmiausia šv. Jokūbą, maurų žudiką, uolų tikėjimo gynėją, kuris šimtmečius buvo gyvas krikščioniško pasipriešinimo įsikūnijimas. „Įtraukties“ ir „įvairovės“ vardu jie perrašo istoriją ir naikina krikščionių aukos atminimą.
Nesuklyskite – tai ne sambūvis, tai išdavystė. Tai šventojo, kuris kadaise įkvėpė tautą išsilaisvinti iš islamo jungo, atstūmimas.
Kartu su elito pastangomis ištrinti šventąjį iš Ispanijos nacionalinės atminties, musulmonų migrantai vėl vykdo žiaurius antikrikščioniškus smurto aktus – išniekina bažnyčias, griauna kryžius ir puola kadaise krikščioniškas bendruomenes, kurių istorija yra sistemingai naikinama.
