Novus Ordo tiek bendrai, tiek ir atskiruose punktuose smarkiai nukrypsta nuo katalikų Mišių teologijos.
– Kardinolai Ottaviani ir Bacci, Vatikano II Susirinkimo tėvai, „Trumpas kritinis Naujosios Mišių tvarkos įvertinimas“, 1969 m. rugsėjo 25 d.
Mišios organiškai vystėsi nuo Paskutinės Vakarienės nakties iki 1962 m., kai buvo išleistas paskutinis Mišiolas pagal senąjį apeigų ritą, nors šis teiginys neturi užgožti fakto, kad tai, kas įvyko tą naktį, jau turėjo labai seną ritualinę istoriją. Per šiuos du tūkstantmečius vykę itin laipsniški pokyčiai buvo leidžiami tik tuomet, jei jie visiškai atitiko sukauptą Bažnyčios mokymą – tikėjimo lobį, kuris pats savaime organiškai vystėsi.
Svarbiausia, kad Bažnyčios mokymo ir, atitinkamai, pačių Mišių raida griežtai laikėsi neprieštaravimo principo, kitaip tariant, negalėjo būti pridėta jokių naujų mokymų ar ritualo elementų, kurie prieštarautų ankstesniam mokymui.
Taigi Mišios neturi būti vertinamos kaip tam tikras Bažnyčios mokymo priedas: jos ir yra Bažnyčios mokymas, teologija veiksme. Protestantai dabar linkę mąstyti apie savo Šventąją Komuniją taip, kaip pulkininkas galėtų žiūrėti į pulko paradą: svarbu, jaudinama, atmintina, netgi įspūdinga, bet ne tikroji karo dalis. Tai nėra katalikų požiūris: Mišios yra karas.
Protestantų reformatoriai tai suprato (kaip ir šiuolaikiniai reformatoriai, pavyzdžiui, kardinolas Roche). Bažnyčios mokymo ir jos ritualų visiškas suderinamumas buvo labai įspūdingas ir visuotinai pripažįstamas. Todėl, kai jie ėmė skleisti savo naujas idėjas, jiems buvo akivaizdu, kad jų programa reikalauja liturgijos pertvarkymo ir performavimo, kad ji atitiktų jų skelbiamą naują doktriną. Svarbiausia, netgi naujoji [protestantų - vert. past.] liturgija, kuri pakeitė Mišias, buvo atsieta nuo įprasto protestantų krikščionių dvasinio gyvenimo dėl labai svarių priežasčių: Mišios buvo tvirtas pamatas ir švyturys tų dėjų, kurias jie laikė tokiomis nepriimtinomis.
Svarbiausios katalikų idėjos, kurias (apskritai) protestantai laikė ir tebelaiko įžeidžiančiomis, yra:
- Tai, kad kunigas turi galių, kurių neturi pasaulietis.
- Transsubstanciacija, nes ją atlieka tik kunigas.
- Mišios yra auka. Akivaizdu, kad jei nėra transsubstanciacijos, tai Eucharistijos apeigos yra grynai atminimo pobūdžio, nes nėra ką aukoti.
- Skaistykla, nes tai reiškia, kad būtina išpažintis ir kunigo išrišimas.
- Šventųjų, įskaitant Mariją, užtarimas, nes tai reiškia, kad vien tik asmens tikėjimo nepakanka.
Anglikonų ir liuteronų liturgijos buvo sukurtos atsižvelgiant būtent į šiuos prieštaravimus. Tačiau jie pamatė, kad pagrindines dalis – „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus“, „Benedictus“, „Pater Noster“ ir „Agnus Dei“ – galima išlaikyti be pakeitimų, nes jose nėra nieko, kas akivaizdžiai prieštarautų jų naujoms idėjoms.
1960-aisiais Vatikano II Susirinkimas turėjo didingą siekį suvienyti krikščioniją. Šis naujas ekumenizmas buvo sutelktas į bendrų sąlyčio taškų su pagrindinėmis protestantų kryptimis, ypač liuteronais ir anglikonais, paiešką. Natūraliai tai vedė prie noro sukurti liturgiją, kuri, iš tikrųjų neprieštaraudama ankstesniam katalikų mokymui, kiek tik įmanoma, neturėtų nieko, kas akivaizdžiai įžeistų šias protestantų denominacijas.
Siekiant šio tikslo, buvo įsteigtas 50 narių Konsiliumas, sudarytas daugiausiai iš vyskupų, tačiau neturinčių beveik jokios liturginės patirties, ir faktiškai vadovaujamas kunigo (vėliau arkivyskupo) Bugnini. Jo posėdžiai buvo chaotiški. Nariams aptariami dokumentai retai būdavo pateikiami vos prieš kelias valandas, o tada jie būdavo kviečiami balsuoti rankų pakėlimu. Jiems niekada nebuvo pasakoma, ar pakeitimai turi būti patvirtinti paprasta ar dviejų trečdalių balsų dauguma.
Nebuvo vedama balsavimo apskaita ir nebuvo rašomi protokolai. Šis chaotiškas modus operandi suteikė kunigui Bugnini beveik visišką laisvę kurti naujas Mišias pagal savo asmeninį skonį.
Jis rėmėsi katalikams ir protestantams bendra liturgine struktūra, nes joje buvo naudojamos minėtos pastovios Mišių dalys, kurios buvo priimtinos abiem pusėms. Tai buvo lengviausia dalis. Taip pat nebuvo sunku įvesti pakeitimų, kurie, nors ir neturėjo aiškios doktrininės reikšmės, vis dėlto suteikė liturgijai labiau protestantams priimtiną išvaizdą, akivaizdžiausias pavyzdys – vietinių pasaulietinių kalbų įvedimas, kunigo atsigręžimas į tikinčiuosius, altoriaus grotelių ir sakyklų bei kitų elementų, primenančių skirtumą tarp ganytojo ir kaimenės, pašalinimas. Sudėtingesnės buvo detalės, ypač Kanonas, kuris yra pačių Mišių DNR, ir jį pradedančios įžangos, kuriose yra grynai katalikiška doktrina. Be pastoviųjų dalių, buvo nuodugniai peržiūrėti ir propriumai (t. y. kasdien besikeičiančios maldos ir prefacijos), taip pat Biblijos skaitiniai. Pasiteisinant, kad į liturgiją įtraukiama daugiau Šventojo Rašto – o tai savaime yra nuolaida sola scriptura protestantizmui – Šventojo Rašto skaitinių atranka dabar buvo atitolinta nuo pagrindinių katalikų doktrinų.
Naujasis mišiolas, pasirodęs 1969 m., buvo patvirtintas popiežiaus Pauliaus VI dokumentu, kurį jis pasirašė neskaitęs. Galų gale per kelerius metus įvyko šimtai, jei ne tūkstančiai, didelių ir mažų pokyčių, kurie pakeitė per šimtmečius susiformavusias Mišias. Todėl toliau pateikiama tik dalis dabartinių skirtumų tarp dviejų Romos apeigų formų, kurios gali būti naudingos tiems, kurie nėra susipažinę su šia tema, ypač galbūt lentelė šio straipsnio pabaigoje.
1. Šventumo pajauta
Anglų kalbos žodis „Holy“ ir jo lotynų (sanctus), graikų (hagios) bei hebrajų (kadosh) atitikmenys visi turi tą pačią esminę prasmę. Šio žodžio šaknis reiškia „atskirtas“. Dievas yra šventas, nes, kaip sakoma Jono evangelijos pradžioje, „Šviesa šviečia tamsoje“, o tamsa jos neužgožia.
Šis atskirtumas taikomas bet kokiam asmeniui ar daiktui, kuris yra laikomas šventu. Taigi bažnyčios altorius buvo pastatytas atskiroje vietoje – šventovėje, atskirtoje altoriaus užtvaru, kurios dureles buvo galima uždaryti. Nuo pat pradžių buvo vartojama formali, o ne kasdienė kalba, taip sukuriant žodinį atskyrimą – taip buvo net pačios Paskutinės vakarienės metu, kai Jėzus laikėsi formalizmo, kuris tuomet, kaip ir dabar, siejamas su Velykomis. Šv. Mato paminėta giesmė, kurią Jėzus ir apaštalai giedojo po Paskutinės vakarienės, buvo Hallel – psalmių rinkinys, giedamas ne vietine aramėjų kalba, o klasikinė hebrajų arba graikų kalba baigus valgyti. Laikui bėgant Mišių kalba natūraliai tapo labiau išskirtinė, nes vietinė kalba palaipsniui nutolo nuo liturgijos kalbos, kuri išliko nepakitusi.
Tai parodo ir liturginiai drabužiai. Tradicinėse Mišiose kunigas apsirengia šešiais atskirais drabužiais (humerolas, alba, cingulas, manipulas, stula ir arnotas) kuriuos jis užsivelka kalbėdamas maldas, atskleidžiančias jų prasmę ir primenančiomis jam apie asmeninio šventumo būtinybę, o tai vėlgi sukuria atskirtį tarp jo kasdienio gyvenimo ir veiklos Mišiose.
Galiausiai, tradicinėse Mišioje tik kunigas geria Brangųjį Kraują, o tai dramatiškai atskiria jo vaidmenį nuo pasauliečių vaidmens.
2. Kontempliacija ir tyla
Vatikano II Susirinkimas ragino pasauliečius dalyvauti „actuosa participatio“. Ši lotyniška frazė reiškia „įsitraukimą“ ir nurodo, kad tikintieji turėtų visa širdimi įsitraukti į tai, kas vyksta. Tai nereiškia, kad jų dalyvavimas turėtų būti „aktyvus“ – tai lotyniškai reiškia „activa“. Jei ši frazė yra interpretuojama teisingai, tradicinės Mišios daug labiau atitinka Susirinkimo ketinimus nei vėlesnės Mišios. Tai pastebima daugeliu atvejų, kai pasauliečiai atlieka tylius gestus, kurių buvo atsisakyta Naujosiose Mišiose, ir kurie yra bežodžiai pagalbininkai kontempliatyviam garbinimui ir maldai. Žmonės tyliai priklaupia, kai Tikėjimo išpažinime skamba žodžiai „ir įsikūnijo…“ – pagrindinė krikščioniškojo tikėjimo paslaptis. Jie tyliai nuleidžia galvas kiekvieną kartą, kai paminimas Jėzus (tuomet pamokslo metu kunigas pakelia savo biretą). Jie mušasi į krūtinę, kai išpažintyje skamba žodžiai „mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė“ ir triskart kartojant prašymus Agnus Dei bei Domine non sum dignus. Svarbiausia, jie tylėdami atsiklaupia (nesako „amen“) priimdami Šventąją Ostiją ant liežuvio iš kunigo rankų, kurios yra pašventintos, o jų – ne. Tokiu būdu žmonės gali patys tapti šventais, atsiriboję nuo savo asmeninių interesų ir pomėgių, visiškai skirtingai nei idėja, kad Mišios turėtų būti pramoginės ir atitinkančios naujausias madas.
Tyla yra paties Kanono ypatybė, kurį kunigas sako taip tyliai, kad jį gali išgirsti tik patarnautojas. Net Šventosios Ostijos ir taurės pakėlimą Mišių Kanone tikintieji tik mato ir tai pažymima varpeliu, tačiau pašventinimo žodžių jie negirdi. Ir ši tyla parodo, kad vietinė kalba nėra būtina, bei paaiškina, kodėl didiesiems pasaulio misionieriams taip sekėsi laikant Mišias lotynų kalba visų šešių žemynų vietinėms tautoms. Žodžių prasmė yra svarbi, tačiau nebūtina, kad žmonės juos suprastų, jei tik savo širdyse suvokia, kas vyksta. Tokiu būdu jie yra vieningi, net jei nesupranta lotynų kalbos ar, šiame kelionių amžiuje, netgi vieni kitų. Jiems nereikia kalbėti lotynų kalba, nes patarnautojas atsako jų vardu, leidžiant tikintiesiems laisvai sutelkti savo širdis į tai, kas vyksta.
Tyla yra visai kas kita: tai dar vienas dalykas, kuris atskiria kunigą nuo žmonių, kitaip tariant, tai dar vienas šventumo pasireiškimas.
3. Transsubstanciacija
Anglikonai ir liuteronai tikrai tiki tikruoju Jėzaus buvimu komunijoje, tačiau jie mano, kad tai priklauso nuo jų pačių subjektyvaus tikėjimo, o ne nuo objektyvių kunigo veiksmų. Jiems, nesant tikinčiųjų, duona yra ne kas kita, kaip tik duona, todėl, išskyrus tam tikrus katalikizuotus judėjimus, jie jos nesaugo tabernakulyje. Siekiant neįžeisti „atsiskyrusių brolių“, po Vatikano II Susirinkimo tabernakuliai buvo pašalinti nuo pagrindinio altoriaus. Tai turi įtakos liturgijai: tai reiškia, kad kunigas gali stovėti veidu į žmones, nes jis neatsuka nugaros Kristaus Kūnui, be to, jam nereikia nusilenkti prieš tabernakulį maldų pradžioje, kaip tai daroma tradicinėse Mišiose.
Transsubstanciacijos teologija yra daug akivaizdesnė tradicinių Mišių žodžiuose ir veiksmuose nei Naujojoje Tvarkoje (Novus Ordo vertimas iš lot. kalbos, vert. past). Teologiškai Jėzaus Kristaus kūnas, kraujas, siela ir dievystė yra visiškai esantys kiekvienoje konsekruotos duonos ir vyno dalelėje. Todėl tikintiesiems nebūtina priimti Komuniją abiem pavidalais. Komunija vienu pavidalu yra transsubstanciacijos doktrinos išraiška ir leidžia išvengti požiūrio, kad Mišios galėtų būti tik (kaip tiki atskilę broliai) dramatiškas, bet simbolinis Paskutinės Vakarienės atkartojimas.
Tradicinės Mišios yra persmelktos transsubstanciacijos suvokimu. Pašventinęs ostiją, kunigas sujungia rodomąjį pirštą ir nykštį, kad net mažiausia dalelė nenukristų ant grindų. Dėl tos pačios priežasties jis duoda Komuniją tiesiai tikintiesiems ant liežuvio.
Tradicinėse Mišioje transsubstanciacijos paslaptis skelbiama žodžiais Mysterium Fidei, Tikėjimo paslaptis. Jie ištariami konsekracijos metu, kai kunigas virš taurės sako Jėzaus žodžius: „Nes tai yra Taurė mano Kraujo, naujosios ir amžinosios Sandoros...“ Gali būti, kad šiuos žodžius iš pradžių žmonėms skelbdavo diakonas, o kunigas tęsdavo: „kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti.“ Tačiau tais laikais kunigai Mišias aukojo kasdien, dažnai vieni, todėl šie žodžiai tapo jų pačių. Ir štai jie čia, skelbiantys pagrindinę Mišių paslaptį. Tačiau Novus Ordo tvarkoje žodžiai „Tikėjimo paslaptis“ buvo perkelti po konsekracijos, o žmonės suteikia jiems naują prasmę, patvirtindami tiesą, kurią priima ir protestantai: „Mes skelbiame Tavo mirtį, Viešpatie, ir išpažįstame Tavo Prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Graži tiesa, bet ji nėra pagrindinė Mišių paslaptis.
4. Auka ir šventyklos teologija
Transsubstanciacijos doktrina nemoko, kad Jėzus čia yra tik dvasine prasme: ji moko, kad Jo kūnas, kraujas, siela ir dievystė yra ant altoriaus ir ten yra aukojami. Liuteris ir kiti reformatoriai klausė, kaip tai gali būti įmanoma, jei Jis Golgotoje aukojo „vienintelę auką už nuodėmes“ ir „vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.“ (Žyd 10)? Anglikonų Bendrosios maldos knygos XXXI straipsnis glaustai išdėsto tai, kuo iki šiol tiki visi pagrindinės krypties protestantai, kad „Kristaus auka, kartą aukota (t. y. padaryta vieną kartą), yra tobulas atpirkimas, sutaikinimas ir atlygis už visas pasaulio nuodėmes, tiek gimtąsias, tiek tikrąsias, ir nėra jokio kito atlygio už nuodėmes, išskyrus vien tik tą. Todėl Mišių aukos, kuriose, kaip buvo įprasta sakyti, kunigai aukojo Kristų už gyvuosius ir mirusiuosius, kad jie gautų skausmo ar kaltės atleidimą, buvo šventvagiškos pasakos ir pavojingos apgaulės.“
Katalikų atsakymas yra toks, kad Mišių auka nėra pakartojimas, bet nuolatinė auka ant Kryžiaus, nes Dievas egzistuoja už laiko ribų. Kiekviena Mišių auka yra suvienyta su visomis kitomis Mišių aukomis, kurios pačios yra suvienytos su auka ant Kalvarijos ir iš tiesų su auka, vykstančia Danguje, kaip buvo apreikšta šv. Jonui jo Apreiškimo knygoje. Du kartus per dieną aukojamos Šventyklos aukos, kurias Jėzus matė savo gyvenimo metu, buvo deginamos ant aukuro taip, kad aukos kvapas niekada nepranyktų. Jos pranašavo auką ant Kryžiaus, ir šis faktas aiškiai iliustruojamas tradicinių Mišių kalboje ir struktūroje, nors dabartinėse Novus Ordo tai vos matoma. Verta išsamiau aptarti šį punktą.
Šventyklos išplanavimas nurodė kosminę Dievo buvimo joje reikšmę ir ten vykstančią nesibaigiančią auką Jam. Pirmoji šventykla buvo nukopijuota pagal Mozės Sinajaus kalne pastatytos Padangtės išplanavimą, kuri buvo statoma šešias dienas (Išėjimo 40), pradedant pirmojo mėnesio pirmąją diena, o kiekvienas jos statybos etapas simbolizavo vieną kūrinijos dieną. Tabernakulio uždanga, kuri buvo atkartota tiek Saliamono, tiek Erodo šventyklose, simbolizavo tvirtovę, atskiriančią viską, kas buvo sukurta pirmąją dieną, nuo visko, kas buvo sukurta vėliau. Taigi viskas už uždangos simbolizavo tai, kas buvo už matomojo pasaulio ir už laiko ribų.
Šventyklos išplanavimas buvo sudarytas taip, kad prie Šventų Švenčiausiosios galėtų priartėti vis siauresnė grupė. Už jos ribų, žinoma, buvo visas pasaulis. Kiekvienas, norėjęs priartėti prie Šventyklos, turėjo užkopti į „Šventąjį kalną“. Pasiekęs viršūnę, lankytojas susidurdavo su keletu uždarų erdvių. Išorinis, atviras visiems, buvo pagonių kiemas – atvira erdvė, apsupta kolonados, vadinamos Saliamono portiku. Būtent čia dirbo pinigų keitėjai, leidžiantys užsienio žydams įsigyti vietinių pinigų, reikalingų duoklei Šventyklai sumokėti arba aukoms nupirkti.
Didieji vartai į pagonių kiemą buvo Šventyklos kalno rytinėje pusėje. Įžengus šiuo keliu, per Gražiuosius vartus patekdavote į Moterų kiemą, atvirą tik žydams, įskaitant moteris. Būtent čia Marija ir Juozapas paaukojo Jėzų šventykloje ir čia jie rado jį mokantį tarp mokytojų. Iš čia Nikanoro vartai vedė į Vyrų kiemą, tada į Kunigų kiemą, kur stovėjo aukuras, ir galiausiai, už uždangos, į Šventų Švenčiausiąją.
Altorius buvo milžiniškas, ir ant jo aukos degė be perstojo dieną ir naktį. Du kartus per dieną buvo aukojami ėriukai; tačiau buvo aukojami ir kiti gyvuliai, taip pat miltai ir vynas, vieni – visiškai sudeginami, kiti – suvalgomi kunigų ir tikinčiųjų. Paschos metu per vieną dieną buvo paaukojami tūkstančiai ėriukų. Degančios mėsos kvapas tvyrojo virš Jeruzalės kaip nuolatinis buvimas – „malonus kvapas Visagaliui“.
Tradicinių Mišių teologija išsaugo šį senovinį Šventyklos kultą tiek bažnyčios išplanavime, tiek liturgijos struktūroje ir detalėse. Kiekvienas, nepriklausomai nuo tikėjimo, gali įeiti į bažnyčią, kaip anksčiau galėjo įeiti į pagonių kiemą. Apribojimas moterų kiemu anksčiau buvo vaizduojamas liturginiu, o ne erdviniu būdu katechumenų Mišiomis, kurios baigiasi prieš kanoną. Tuo metu nekrikštyti tikintieji turėjo išeiti, o durys buvo užrakinamos, kad būtų galima atlikti švenčiausią apeigų dalį. Vyrų kiemas erdvės prasme atitinka šventovę, į kurią liturgijos metu gali įeiti tik kunigai ir vyrai patarnautojai. Kunigo kiemas vėlgi labiau atspindimas liturgijoje, o ne erdvėje – per Kanoną, kuris įvykdo auką, pakeitusią Šventyklos auką, ir kurią gali atlikti tik jis. Prieš jį, kaip ir Šventykloje, stovi tai, kas vis dar vadinama Tabernakuliu, kuriame gyvena gyvasis Dievas.
Visa tai naujojoje tvarkoje yra panaikinta. Šventovė nebėra atskiriama nuo likusios bažnyčios dalies, nes nėra komunijos tvorelės. Iš tiesų, altorius dažnai pastatomas taip, kad žmonės galėtų sėdėti aplink jį. Entuziastingi savanoriai – vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės – plūsta į vietą, kuri anksčiau buvo laikoma tinkama tik pasišventusiems tarnams ir diakonams. Tabernakulis retai kada yra netoli altoriaus – paprastai jis stovi šoninėje koplyčioje. Ir visa tai padaryta tam, kad atsiskyrę broliai galėtų toliau tikėti, jog Mišios nėra ta pati Kalvarijos auka.
5. Šventųjų bendravimas
Protestantų požiūriu, visi tikintieji yra šventieji ir mirę patenka tiesiai į Dangų. Ten atsidūrę, jie nežino, kas vyksta žemėje. Galbūt jie meldžiasi už mus, tačiau kreiptis į juos yra beprasmiška, nes jie mūsų negirdi, o garbinti juos gali būti laikoma šventvagyste. Dėl šios priežasties naujosios liturgijos kūrėjai siekė kuo labiau sumažinti nuorodas į šventuosius, tačiau nepamiršdami, kad visiškai panaikinę tokias nuorodas jie atstumtų katalikus. Vis dėlto naujieji reformatoriai sėkmingai pašalino nuorodas į šventuosius iš Tėve mūsų priedo, žinomo kaip „Libera nos“ embolija, einanti po Pater Noster. Jie panaikino maldą Šventajai Trejybei šventųjų garbei. Jie taip pat sumažino nuorodas į šventuosius arba padarė jas neprivalomomis Išpažinime, maldoje Nobis quoque ir maldoje Communicantes, kuri eina iškart prieš Konsekraciją.
6. Kunigystės galios ir šventumas
Dauguma protestantų pripažįsta, kad dvasininkai įšventinimo metu gauna ypatingą malonę, bet ne ypatingas galias. Šiuo požiūriu (apskritai) nėra nieko, ko jie negalėtų padaryti, ko negalėtų padaryti bet kuris kitas ištikimas krikščionis. Šis mąstymas turi esminių pasekmių Mišioms, o kunigas Bugnini labai norėjo, kad skirtumai tarp kunigo ir būtų kuo mažiau pastebimi. Paprastumo vardan daugybė kunigo liturginių drabužių buvo sujungti į vieną patogų drabužį, kurį galima apsirengti be ceremonijos.
Siekiant erdvės požiūriu sukurti jausmą, kad kunigas yra tik vienas tarp lygių „visų tikinčiųjų kunigystėje“, dalyvaujančioje bendrame projekte, jis buvo pastatytas už altoriaus, dabar dažnai vadinamo „stalu“, veidu į žmones. Tradicinių Mišių akimirka, kai jis fiziškai atsisuka tardamas žodžius „orate fratres“, dramatiškai iliustruoja skirtumą tarp jo ir jo kaimenės – ne taip yra Novus Ordo! Komunija abiem pavidalais nebėra skirta vien kunigui, o skaitinius, išskyrus pačią Evangeliją, gali skaityti bet kas. Sakyklos pašalintos, kad pamokslas labiau primintų draugišką pokalbį tarp lygių.
Įspūdinga tai, kad dabar kunigas išpažįsta nuodėmes kartu su žmonėmis ir, vietoj to, kad jas atleistų, aukoja pamaldžią maldą už atleidimą visiems susirinkusiems – tą pačią maldą, kurią Tridento Mišiose už jį aukoja patarnautojas. Mišios nebėra pradedamos simboliniu atsitraukimu nuo prie altoriaus pėdos ir vėliau link paties altoriaus. Jo fiziniai veiksmai, susiję su konsekracija, yra sumažinti nuo 25 kryžiaus ženklų iki vieno, nuo daugkartinių atsiklaupimų iki vieno.
Be to, kadangi liturginių reformų pasekmės apima viską, ką daro Bažnyčia, kunigai, kai neaukoja Mišių, vis dažniau rengiasi kaip pasauliečiai. Sutanos tapo tokios retos, kad jas dėvintys kunigai sulaukia papeikimų už „klerikalizmą“. Tačiau net ir moderni kunigiška apranga matoma vis rečiau, todėl kunigai gali būti tarp pasauliečių tarsi nebūtų kunigai. Tai niekaip nepadeda jiems vykdyti pareigos gyventi skaisčiai ir blaiviai. Kunigo kaip sacerdos in aeternum samprata nyksta, o vis dažniau skamba raginimai leisti kunigams tuoktis, net iš kai kurių konservatorių, kuriuos neramina homoseksualumo apraiškos dvasininkų tarpe. Tai reiškia ignoruoti šventumo svarbą kunigystei, atskirtai nuo pasauliečių gyvenimo, nes santuoka neišvengiamai reiškia pasimatymus, flirtą ir visa kita, kas gali prie to privesti.
Visa tai mus sugrąžina prie ryšio tarp atskirties ir šventumo pajautimo. 167 m. pr. Kr. graikas Antiochas IV nutraukė du kartus per dieną aukojamas aukas Šventykloje ir pakeitė jas tuo, kas, jo manymu, buvo priimtina kosmopolitinei kultūrai, iš kurios jis buvo kilęs. Sukrėstas pranašas Danielius sušuko: „Štai nuniokojimo pabaisa stovi ten, kur neturėtų stovėti.“ Ne kiekvienas Novus Ordo Mišias galima apibūdinti šitaip, bet kai kurias neabejotinai galima, nes durys buvo paliktos atviros. Priešingai, tradicinėse lotyniškose Mišiose durys į Šventų Švenčiausiąją lieka tvirtai užrakintos prieš bedieviškas praktikas. Tradicinės Mišios yra apsauga ir draudimo polisas, garantuojantis, kad Mišios bus atpažįstamos, vienodos, orios ir galiojančios. Jos perkeičia širdis – būtent šios Mišios, nevartojančios vietinės kalbos, įtraukė pasaulio tautas į Bažnyčią. Jų nykimas sutapo su didžiausiu Bažnyčios lankomumo nuosmukiu istorijoje.
TRADICINIŲ IR ŠIUOLAIKINIŲ MIŠIŲ PAGRINDINIŲ SKIRTUMŲ LENTELĖ
Nepakitęs. Tačiau šv. Liudviko IX įvestas paprotys klauptis per Incarnatus buvo pakeistas nusilenkimu, o paprotys nusilenkti, kai minimas Jėzus ir garbinimas, išnyko.
Prefacijos skiriasi. Naujosios Tvarkos prefacijose dažnai akcentuojami ekumeninio pobūdžio klausimai.
Šiuolaikinės postkomunijos maldos buvo pritaikytos atsižvelgiant į ekumeninius aspektus.
| MIŠIŲ DALIS | TRADICINĖS MIŠIOS | NAUJOJI MIŠIŲ TVARKA |
| MALDOS PRIE ALTORIAUS LAIPTŲ | 42 psalmė, Judica | Visos maldos prie altoriaus laiptų yra panaikintos, siekiant išvengti įspūdžio, kad viena Bažnyčios dalis yra šventesnė už kitą. Judica protestantams buvo nepriimtina dėl joje esančios nuorodos į Dievo altorių. Ji pakeista sveikinimu, kai kunigas eina tiesiai prie altoriaus ir jį pabučiuoja. |
| Kunigo išpažintis (tapati žemiau pateiktai žmonių išpažinčiai, išskyrus tai, kad „jūs, mano broliai“ pakeista į „jūs, Tėve“) | Panaikinta, siekiant išvengti įspūdžio, kad kunigas skiriasi nuo žmonių | |
| Žmonių malda už atleidimą kunigui | Panaikinta, siekiant išvengti įspūdžio, kad kunigas turi būti šventesnis. Vietoj to kunigas pats meldžiasi šia malda už save ir už visus. | |
| Žmonių išpažintis Dievui, Marijai, Mykolui, Jonui Krikštytojui, Petrui, Pauliui, visiems šventiesiems ir kunigui | Kunigas prisijungia prie žmonių. Išpažintis atliekama Dievui ir vieni kitiems, o ne Marijai, Mykolui, Jonui Krikštytojui, Petrui, Pauliui, šventiesiems ar kunigui, siekiant neįžeisti protestantų. Marijos, angelų ir šventųjų prašoma tik užtarti. | |
| Kunigo malda už atleidimą žmonėms | Panaikinta, siekiant išvengti įspūdžio apie kunigo galias | |
| Absoliucija | Panaikinta dėl tos pačios priežasties | |
| Maldų užbaigimas prie altoriaus laiptų | Panaikinta | |
| KUNIGAS ŽENGIA PRIE ALTORIAUS (aufer a nobis) | Malda aufer a nobis, prašanti suteikti vertumą įeiti į Šventų Švenčiausiąją | Panaikinta, nes šventų vietų sampratos jau yra atsisakyta, o malda susijusi su kunigo, kaip aukojančiojo, vaidmeniu |
| Oramus te Domine | Kunigas pabučiuoja altorių ir kreipiasi į šventuosius, kurių relikvijos jame saugomos | Ši tradicija panaikinta, nes dažnai relikvijų ten nėra |
| KYRIE | 3 kartus po 3 invokacijas. Kartu šios 9 maldos simboliškai susiejamos su 9 dangaus chorais 2 kartus po 3 maldas | Protestantams nepriimtina vienybės su dangiškąja kariuomene simbolika prarandama |
| GLORIA | Niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad gestai (nusilenkimas, kai minimas garbinimas, Jėzus, malda, ir kryžiaus ženklas pabaigoje) buvo panaikinti. | |
| KOLEKTA | Kolektos susiformavo per šimtmečius | Jos buvo sušvelnintos, kad niekas nesijaustų įžeistas |
| SKAITINIAI | Laikui bėgant laiškų rinkinys natūraliai išsiplėtė, atspindėdamas Bažnyčios išmintį | Buvo atrinkti laiškai, kuriuose mažiau akcentuojami griežti teiginiai apie teismą, auką, nuodėmę, pragarą ir išgelbėjimą per Bažnyčią. |
| EVANGELIJA | Kunigas meldžiasi prašydamas vertumo skaityti Evangeliją. Kol Evangelija skaitymui pernešama į šiaurę, skamba gradualas – tai simbolizuoja šviesą, spindinčią tamsoje | Sutrumpintos kunigo maldos prašančios vertumo. Evangelija skaitoma nuo pakylos arba skaityklos (ambonos), todėl gradualas negiedamas |
| PAMOKSLAS | Jei yra sakykla, kunigas prieš pamokslą nusiima manipulą, o paprastai – dar ir arnotą | Sakykla buvo pašalinta, siekiant ištrinti ribą tarp kunigo ir tikinčiųjų, o vietoj jos naudojama ambona. Kunigas ir taip nenešioja manipulo, o arnotą nusivelka retai, jei iš viso nusivelka. |
| TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS | Nepakitęs. Tačiau šv. Liudviko IX įvestas paprotys klauptis per Incarnatus buvo pakeistas nusilenkimu, o paprotys nusilenkti, kai minimas Jėzus ir garbinimas, išnyko. | |
| OFERTORIUMAS Ostijos atnašavimas |
Suscipe, Sancte Pater, kuriuo nurodoma į „nesuteptą Ostiją“, kurią kunigas aukoja už save ir už tikinčiuosius – tiek gyvuosius, tiek mirusius Deus, qui humanae | „Žemės vaisius ir žmogaus rankų darbas“ nepaaiškinamu būdu tampa „gyvenimo duona“. |
| Taurės atnašavimas | Offerimus tibi, Domine, nuoroda į „Išganymo taurę“ In spiritu humilitatis Veni, sanctificator | „Vynmedžio vaisius ir žmogaus rankų darbas“ nepaaiškinamu būdu tampa „dvasiniu gėrimu“. |
| LAVABO | Ilga malda prašant vertumo ir tyrumo | Pakeista į: „Nuplauk mane, Viešpatie, nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės.“ |
| MALDA Į ŠVČ. TREJYBĘ | Kunigas aukoja Šventajai Trejybei atnašą Marijos, Jono Krikštytojo, Petro ir Pauliaus bei visų šventųjų garbei | Panaikinta, nes tai įžeidžia protestantus |
| ORATE FRATRES | Žmonių atliepe Mišios vadinamos auka. | Nepakeista. Pasiūlymas panaikinti tiek Orate Fratres, tiek tikinčiųjų atsakymą buvo atšauktas po pasipriešinimo 1967 m. Sinode |
| SEKRETA | Sekretos skiriasi. Ten, kur jose yra aukojimo kalbos elementų, Naujojoje Tvarkoje jos buvo sušvelnintos | |
| PREFACIJA | Prefacijos skiriasi. Naujosios Tvarkos prefacijose dažnai akcentuojami ekumeninio pobūdžio klausimai. | |
| SANCTUS ir BENEDICTUS | Nepakito, išskyrus kryžiaus ženklo atlikimo paprotį per Benedictus | |
KANONAS |
Pradžia | Nepakitęs, bet senasis kanonas yra tik vienas iš keturių variantų |
| Gyvųjų paminėjimas | Nepakitęs | |
| Communicantes | Nepakitęs, tačiau dauguma šventųjų yra neprivalomi | |
| Hanc Igitur, varpeliu skambinama vieną kartą | Nepakitęs, varpeliu neskambinama | |
| Quam Oblationem | Tai nėra akivaizdus konsekracijos veiksmas. Žodžiai „pašventinta“ ir „tobula“ pakeisti žodžiais „pripažinta“ ir „dvasinė“. Penki kryžiaus ženklai praleisti. | |
| Ostijos konsekravimas | Nepakeistas | |
| Vyno konsekravimas | Žodžiai „Kiek kartų tai darysite“ prieš „darykite tai mano atminimui“ yra praleisti. Tai padaryta siekiant pabrėžti konsekracijos atminimo pobūdį. Žodžiai „Tikėjimo paslaptis“ įterpiami po konsekracijos žodžių, o ne tariami jų metu, kur jie tiesiogiai nurodė transsubstanciacijos paslaptį, ir vietoj to paaiškinami nauja fraze, pavyzdžiui, „Mes skelbiame Tavo mirtį, Viešpatie, ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. | |
| Mirusių paminėjimas | Nepakeista | |
| Nobis quoque peccatoribus (ištariama garsiai) | Viskas sakoma garsiai. Šventieji, gyvenę po apaštalų laikų, nėra privalomi | |
| PATER NOSTER su Libera nos | Tai sako tik kunigas, išskyrus paskutinę frazę | Tai sakoma visų drauge, siekiant pabrėžti visų tikinčiųjų kunigystę. Libera nos dalyje praleidžiami kreipimaisi į Mariją, Petrą, Paulių, Andriejų ir visus šventuosius. Taip daroma todėl, kad protestantai šiuos kreipimusis įtraukia į tai, ką jie laiko Tėve mūsų maldos dalimi, todėl čia kreipimaisi į šventuosius juos gali įžeisti dar labiau nei kitur. |
| PAX | Trumpas apsikeitimas žodžiais | Po žodinio palinkėjimo kunigas paragina visus susirinkusiuosius palinkėti vieni kitiems ramybėms, o po to – paspausti vieni kitiems rankas arba apsikabinti. |
| KŪNO ir KRAUJO SUJUNGIMAS | Haec commixtio malda | Palikta be žodžio „pašventintas“ |
| AGNUS DEI | Po to einančios maldos yra sutrumpintos, jose praleistos dvi nuorodos į Švenčiausiąją Trejybę | |
| KOMUNIJA |
Pirmiausia kunigas priima Šventąją Komuniją, kartu sukalbėdamas keletą atsiprašymo maldų už savo nevertumą | Viena iš trijų sakoma garsiai, Domine Iesu Christe paliktas, trečioji panaikinta |
| Ecce Agnus Dei | Atsakymas „Viešpatie, nesu vertas“ ištariamas tik vieną kartą, todėl trigubas mušimasis į krūtinę natūraliai išnyko. Kunigas suvalgo Ostiją ir tuoj pat ją teikia žmonėms. | |
| Tikintieji priima Komuniją klūpėdami, ant liežuvio ir tik Ostiją. Kunigas meldžiasi, kad Ostija išsaugotų tikinčiojo sielą amžinajam gyvenimui, ir sako „Amen“, o tikintieji tyli. | (Paprastai) Komunija priimama stovint, į rankas (siekiant ištrinti skirtumą tarp kunigo ir tikinčiųjų); pirmiausia priimama Ostija, po to – Taurė. Kunigas be jokių paaiškinimų sako „Kristaus Kūnas“, o tikintieji atsako „Amen“, taip išreiškdami savo tikėjimo bendradarbiavimą – tai gestas, atspindintis liuteronų sampratą apie konsubstanciaciją. | |
| ABLIUCIJA (indų išvalymas) | Malda Quod ore nurodo į Tikrąjį Buvimą | Ji buvo panaikinta, bet vėl atkurta, nes nepažeidžia protestantų konsubstanciacijos doktrinos |
| KOMUNIJOS VERSIKULAS | Panaikinta arba pakeista psalmės eilute | |
| POSTKOMUNIJOS MALDA | Šiuolaikinės postkomunijos maldos buvo pritaikytos atsižvelgiant į ekumeninius aspektus. | |
| PLACEAT TIBI | Panaikinta. Protestantams tai visiškai nepriimtina, nes tai aiškiai apibūdina Mišias kaip auką | |
| PALAIMINIMAS IR IŠSIUNTIMAS | Pirmiausia – Ite Missa est, po to – palaiminimas. | Pirmiausia – palaiminimas, tada – „Eikite, Mišios baigtos“ |
| PABAIGOS EVANGELIJA | Evangelija pagal Joną, 1 skyrius | Panaikinta. Buvo manoma, kad Jono evangelijos Įsikūnijimo pasakojimo susiejimas su Mišiomis kelia nepatogumų protestantams, nes taip Mišioms suteikiama kosminė, o ne atminimo prasmė. |
| MALDOS PO TYLIŲJŲ MIŠIŲ | Ave Maria Salve Regina, Sancte Michael, Cor Jesu | Panaikintos |
