Lenkijos katalikai paskelbė aštrią ir išsamią Vatikano Sinodo dėl sinodalumo baigiamojo dokumento kritiką, pavadindami jį „giliai antikatalikišku“.
Čenstochovos arkivyskupijos „Katalikų akcijos“ pirmininkas dr. Artur Dąbrowski Lenkijos katalikų, kurie yra „rimtai sunerimę“ dėl Sinodo 9-osios darbo grupės ataskaitos, kurioje klaidingai teigiama, kad homoseksualūs santykiai nėra nuodėmė, vardu pateikė atvirą laišką, skirtą kunigams ir sinodo grupės dalyviams.
Laiške konkrečiai aptariamas 2024 m. spalio 26 d. paskelbtas Sinodo dėl sinodalumo baigiamasis dokumentas, kuris apkaltinamas tuo, kad atspindi heterodoksinį vokiečių „Sinodinį kelią“, kurio „tikslas – decentralizuoti ir reliatyvizuoti doktriną“. Lenkijos katalikai teigia, kad ataskaita nueina taip toli, jog pateikia „Bažnyčios naujos tapatybės pagrindus“, kurie „nekintamą tikėjimo paveldą“ pakeičia nauja „įtraukties ideologija“, kuri neveda sielų į išganymą.
Šiame laiške, kaip pabrėžė ir kiti žinovai, atkreipiamas dėmesys į tai, kad sinodinėje ataskaitoje išvadoms pagrįsti naudojamas pavojingas metodas, kuris iš esmės netgi nuomones tų, kurie atmeta Bažnyčios mokymą, išaukština iki Šventosios Dvasios „balso“ statuso.
Laiške pažymima, kad pagal sinodinio „dialogo“ procesą dalyviams skiriamos vos dvi minutės pasisakyti, „be teisės diskutuoti“, todėl „esminis Bažnyčios mokymo gynimas“ tampa neįmanomas. „Šis metodas sąmoningai prilygina balsą tų, kurie ištikimai laikosi Bažnyčios mokymo, balsams tų, kurie jį atvirai ginčija“, – teigia lenkai.
Vietoj to, kad ragintų katalikus morališkai atsiversti – tai yra tikroji šio žodžio prasmė tikėjimo kontekste – dokumentas atsivertimą apibūdina kaip „grynai protinį“ procesą, teigdamas, kad „Bažnyčios naujosios misijos sąlyga yra ‚jausmų, vaizdinių ir minčių, esančių mūsų širdyse, atsivertimas […].‘“ Jame kalbama apie „santykių atsivertimą“, „sprendimų priėmimo procesus“ ir „struktūrų atsivertimą“.
„Ši formuluotė atskleidžia autorių ketinimus: jog tikslas nėra gyvenimo transformacija Evangelijos šviesoje, bet gilus katalikų realybės suvokimo persvarstymas“, – teigiama laiške.
Lenkijos katalikai atkreipia dėmesį į rimtą klaidą dokumento 28-oje pastraipoje, kurioje teigiama, kad sinodalumas yra „konstitucinis Bažnyčios aspektas“. Tai reiškia, kad sinodalumas yra esminė Bažnyčios dalis, „jos egzistavimo sąlyga“. Kitaip tariant, „be sinodalumo – nėra Bažnyčios!“
Laiške teigiama, kad tai ne tik klaidingas teiginys, bet ir bandymas „uzurpuoti“ dieviškąją Bažnyčios konstituciją.
„Reikia primygtinai priminti, kad būtent pats Jėzus Kristus padėjo Bažnyčios pamatus ir apibrėžė jos nekintamą prigimtį: Bažnyčia yra Šventoji, Visuotinė (katalikiška) ir Apaštališkoji. Nė vienas hierarchas, net popiežius, neturi teisės keisti šios konstitucijos“, – skelbiama laiške.
Lenkijos katalikai toliau pateikia pavyzdžių, kaip šis dokumentas smogia katalikų tikėjimui. Jie atkreipia dėmesį, kad 33-ioji pastraipa, atrodo, menkina kunigystės prasmę, teigdama, kad „sinodalumas suteikia tinkamiausią interpretacinį kontekstą pačios hierarchinės kunigystės supratimui“. Tai klaidingai leidžia manyti, kad kunigai yra pavaldūs tam tikram demokratiniam procesui, pagal kurį jie atsiskaito žmonėms.
Kaip teigiama laiške: „Tai akivaizdus tvarkos apvertimas: nebe piemuo saugo bandą, o biurokratinė struktūra tampa piemens teisėju.“
Dar blogiau, dokumente toliau siūloma „desakralizuoti“ pamaldas ir Eucharistiją. Neskelbdamas doktrinos apie Tikrąjį Buvimą ar Šventosios Mišių aukos tikrumą, dokumentas teigia, kad „Eucharistija, visų pirma, parodo, kad Dvasios sukurta harmonija nėra vienodumas ir kad kiekviena bažnytinė dovana skirta visų bendram gėriui“.
Jame taip pat teigiama, kad „yra glaudus ryšys tarp synaxis ir synodos, tarp Eucharistinės bendruomenės ir sinodinio susirinkimo“, darant klaidingą palyginimą ir vėl visiškai ignoruojant tikrąją Mišių esmę: Kristaus nekruvinąją auką Dievui Tėvui.
„Liturgija yra Dievo Žodžio klausymasis ir atsakas į Jo sandoros iniciatyvą“, – teigiama sinodo dokumente, visiškai klaidingai apibūdinant liturgijos esmę. Toliau ši klaidinga interpretacija lyginama su sinodiniu procesu: „Panašiai sinodinis susirinkimas yra to paties Žodžio klausymasis, kuris skamba tiek laikmečio ženkluose, tiek tikinčiųjų širdyse, taip pat susirinkimo, kuris atpažįsta Dievo valią, kad ją įgyvendintų, atsakymas.“
Tada Lenkijos katalikai apgailestauja dėl dokumento „piktnaudžiavimo“ Švenčiausiąja Mergele Marija, sumenkinant jos vaidmenį 29 pastraipoje, kurioje teigiama, kad Ji yra „Bažnyčios veikėja […], kuri klausosi, meldžiasi, apmąsto, užmezga dialogą, lydi, atskiria, sprendžia ir veikia“.
„Marija po kryžiumi yra pavyzdys, kaip reikia dalytis savo Sūnaus aukos kančia, o ne administracinių procedūrų globėja“, – teigiama laiške, atkreipiant dėmesį į tai, kad Švenčiausiosios Motinos vaidmens sumažinimas iki minėto apibūdinimo „galiausiai atima iš Marijos garbinimo jo antgamtinį pobūdį“.
Lenkų nuomone, „pagrindas galutiniam Tiesos dekonstravimui“ šiame dokumente yra tai, kad jame kaip ginklas naudojama Vatikano II Susirinkimo deklaracija, kad „visi tikintieji turi Evangelijos Tiesos jausmą, vadinamą sensus fidei, ir kad jie turi […] gebėjimą intuityviai suvokti tai, kas atitinka Apreiškimo tiesą Bažnyčios bendrystėje“.
Dokumento Lumen Gentium teiginys išimamas iš konteksto, nes jame sakoma, kad „antgamtinė tikėjimo jausena (sensus fidei) pasireiškia tik tada, kai Dievo tauta lieka paklusni Magisteriumui (ir yra jo vadovaujama)[.]“
Taigi Sinodo baigiamajame dokumente klaidingai daroma išvada, kad „todėl Bažnyčia yra įsitikinusi, jog šventoji Dievo tauta negali klysti tikėjime, kai pakrikštytųjų bendruomenė išreiškia bendrą sutarimą tikėjimo ir moralės klausimais“. Ši iškreipta idėja vėliau gali būti panaudota kaip pretekstas pateisinti amoralų elgesį, pavyzdžiui, homoseksualumą, remiantis tuo, kad dauguma save katalikais vadinančių žmonių tokį elgesį priima.
Atvirame laiške pažymėta, kad konkretus šio mąstymo būdo pavojaus pavyzdys jau buvo pademonstruotas sinodinio proceso metu Lenkijoje. Krokuvos metropolitas kardinolas Grzegorz Ryś pakvietė „translytį“ Mareką (dar žinomą kaip „Mariją“) Minakowskį dalyvauti Krokuvos arkivyskupijos Antrajame pastoraciniame sinode, o šis buvo paskirtas Sinodo grupės sekretoriumi. Jis atvirai prisipažino, kad sinodas yra svarbus Bažnyčios keitimo „iš vidaus“ etapas, ir kreipėsi į bendraminčius: „Padėkite tai tęsti (…), kai išspręsime „T“ (translyčių reikalavimų) klausimą, likusi LGBTQIA+ bendruomenė prisijungs savaime.“
Baigiamajame dokumente taip pat skatinamas klaidingas ekumenizmas, teigiant, kad Bažnyčios dialogas su nekrikščioniškomis religijomis siekia „užmegzti draugystę, taiką, harmoniją ir dalytis moralinėmis bei dvasinėmis vertybėmis bei patirtimis Tiesos ir meilės dvasioje“ – bet ne atsivertimą, ne vienybę tiesoje.
„Reliatyvizmo viršūnė yra 41 pastraipoje esantis raginimas kartu su jais melstis vieninteliam Dievui“, – rašo Lenkijos katalikai.
„Pasiūlymas, kad mes melstumeisi tam pačiam Dievui kaip ir tų sistemų, kurios atmeta Kristaus dieviškumą, šalininkai, yra Jėzaus ir Jo išganingosios misijos išdavystė“, – perspėja jie. „Sinodinė Bažnyčia pasauliui nebeskelbia, kad‚ niekas nenueina pas Tėvą, kitaip, kaip tik per Sūnų‘ (Jn 14, 6). Kur yra paklusnumas Dievo Žodžiui: „Eikite tad ir padarykite visų tautų mokinius, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19)?“
„Kokio tikslo siekia Galutinio dokumento autorius?“ – klausia laiško autoriai. Atsakymas, sako jie, glūdi Galutinio dokumento 4-oje pastraipoje: klaidinga „krikščionių“ vienybė, kuri „tyliai bręsta“ Bažnyčios viduje. Sinodinis dokumentas „atrodo, ignoruoja faktą, kad tikroji vienybė nėra derybų vaisius, bet išlieka nepaliesta Katalikų Bažnyčioje, kuri vienintelė išsaugojo sakramentinį vientisumą“, pastebi lenkai.
Jie prognozuoja, kad Vatikano sinodo „galutinis vaisius“, „šios vienybės, lygybės ir brolystės kulminacija – kuri suvienys visų tautų tikėjimus – bus vienos pasaulinės religijos bažnyčia… Tai bažnyčia be Kryžiaus – ir ji vadinasi Babelis“.
„Į šį bandymą Trivienio Dievo Karalystę paversti žemiškuoju rojumi, vadinamu Babeliu, mes, Katalikų Bažnyčios tikintieji, atsakome: NON POSSUMUS!“ (Negalime su tuo sutikti - lot., red. past.)
Autoriai daro išvadą, kad Sinodo dėl sinodalumo baigiamasis dokumentas „savo dvasia primena komunistų manifestą ir yra giliai antikatalikiškas“. Jie ragina savo ganytojus pareikšti „aiškią poziciją“ dėl baigiamojo dokumento, o ne dangstytis „diplomatiniais išsisukinėjimais“.
„Jei leisime, kad Katalikų Bažnyčią pakeistų sinodinė bažnyčia, savo pačių rankomis nukryžiuosime Kristaus Mistinį Kūną ir įkalsime vinį į Jo karstą.“
