Bažnyčios krizė

Šv. Pijaus X kunigų brolijos pozicijos nepaklusnumo popiežiui įšventinant vyskupus apologija.

Tai yra katalikiškosios liturgijos, kuri dabar yra sudraskyta į gabalus, pertvarkymo, panaikinant dieviškąjį šlovinimą, pradžios taškas.

Vokietijos sinodinis kelias, kuris kelia schizmos grėsmę siūlydamas doktrinos ir disciplinos pakeitimus, nesugebėjo pristabdyti žmonių pasitraukimo iš Bažnyčios mastų.

Vertinant Bažnyčios po Vatikano II Susirinkimo pasirinktos evangelizavimo strategijos sėkmę, dažnai kaip didelis šio Susirinkimo laimėjimas pateikiamas katalikybės augimo Afrikoje pavyzdys.

2022 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad katalikų skaičius visoje šalyje nenumaldomai mažėja.

Šiomis dienomis (2020-11-15) „Krikščioniškų filmų“ Youtube kanale pasirodė Alfa kursų vaizdo įrašai, kuriuose atvirai prieštaraujama visų laikų Katalikų Bažnyčios mokymui apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigtą Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią.

Tai, apie ką jau seniai vis garsiau kalbama katalikiškame pasaulyje, ligi šiolei, rodėsi, aplenkdavo Lietuvą. Tačiau ir čia pastaruoju metu prabilta apie tai, kad Katalikų Bažnyčioje buriasi „opozicija“ popiežiui Pranciškui.

Harlemo-Amsterdamo (Nyderlandai) katalikų vyskupija paskelbė, kad per ateinančius penkerius metus dėl mažėjančio bažnyčios lankytojų, savanorių ir pajamų skaičiaus reikės uždaryti 60 proc. bažnyčių.

Trikdyti taiką, kai viešpatauja tiesa, yra toks pat nusikaltimas, kaip ir saugoti taiką, kai tiesa yra pažeidžiama.

Sakoma, kad „ateis atkritimas, ir pasirodys nedorybės žmogus“. Kitaip tariant, Nuodėmės Žmogus gimsta iš apostazės arba bent jau ateina į valdžią per apostazę, arba prieš tai įvyksta apostazė, arba jo nebūtų, jei ne apostazė.

Visiems tradicionalistams yra gerai pažįstamas modernistų hierarchų naudojamas išsireiškimas apie „tikinčiuosius, prisirišusius prie senojo rito“. Juo pripažįstama, kad Bažnyčioje egzistuoja realybė, kai dalis tikinčiųjų renkasi dalyvauti vadinamosiose Vetus Ordo(senosios tvarkos) Mišiose, dažniausiai celebruojamose pagal 1962 m. Mišiolą, vietoje Novus Ordo(naujosios tvarkos) Mišių, celebruojamų pagal 1969 m. pop. Pauliaus VI patvirtintą ritą. Taip pat šis „prisirišimo“ terminas lyg ir duoda suprasti, kad iš principo tai nėra kažkas esminio: juk nėra didelio skirtumo tarp to, ką geriate pusryčiams – kavą ar arbatą, valgote dribsnius ar sumuštinius – ir viena, ir kita yra pasirinkimo reikalas ir skirta pasisotinti.

Šis terminas kartojamas gana dažnai ir yra skirtas tiems, kurie nelabai gilinasi į liturgines peripetijas, bet jau kažką viena ausimi yra girdėję apie tradicinės liturgijos ir tradicionalistų egzistavimą.

Nes iš tiesų jį kartojantys hierarchai puikiai supranta, kad kalba eina visiškai ne apie nekaltą „prisirišimą“ prie senųjų lotyniškų Mišių, bet apie esminius, nesutaikomus Vetus Ordo ir Novus Ordo doktrininius, t.y. – šiais ritais išreiškiamus tikėjimo, skirtumus. Ir tai kelia didelių problemų, nes Bažnyčia gyvena pagal lex orandi, lex credendi, lex vivendiprincipą –maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą, nustatantį gyvenimo įstatymą.

Trumpai tariant – kaip tiki, taip gyveni. 

Ir šių dviejų ritų skelbiamos doktrinos yra prieštaraujančios viena kitai. Viena yra sudabartinta Kalvarijos auka – Viešpaties pažeminimas, nuplakimas, nukryžiavimas, apraudojimas ir atgaila už savo nuodėmes, kita – protestantiškas džiaugsmas, kad esi išganytas (nes Viešpats vieną kartą numirė ant kryžiaus visiems laikams) ir dabar jau galima linksmintis.

Senasis ritas yra konkretus ir griežtas, romėniškai vyriškas ir paprastas, antrajame netrūksta visų rūšių pramogų – tai ir klonų Mišios, ir Mišios ant baidarės, ir Mišios su LGBT šalikais, ir vaikučiai, pakylėjantys Viešpaties taurę, jose skraidoma dronais, važinėjama dviračiais ir motociklais, šokama apsinuoginus ar apsirengus karo rūbais ir pagoniškomis kaukėmis, po jų dažnai koncertuojama (nes iš tikrųjų juk Mišios gan nuobodus dalykas, ar ne?). 

Čia prisimenu šv. Liudviko Grinjono de Monforo žodžius:

7. Štai, mano brangieji Broliai, štai dvi partijos, kurios sutinkamos kasdien: Jėzaus Kristaus ir pasaulio.

Mūsų mylimojo Išganytojo partija yra dešinėje (Mt 25, 33), ji kopia siauru keliu ir mažėja nuo pasaulio sugedimo labiau  nei bet kada. Šis gerasis Mokytojas žengia pirmas, basomis  kojomis, su erškėčių vainiku, kruvinu kūnu ir nešdamas sunkų  Kryžių. Jo palyda – tik saujelė žmonių, bet tai patys drąsiausi, nes daugelis negirdi jo švelnaus balso pasaulio triukšme,  nedrįsta jį sekti, matydami jo neturtą, jo kančias, jo pažeminimus ir kitus jo kryžius, kuriuos jam tarnaujant būtinai reikia  nešti kiekvieną gyvenimo dieną.

8. Kairėje yra pasaulio, arba demono partija, kuri yra gausiausia, nuostabiausia ir labiausiai spindinti, bent išoriškai. Patys  gražiausi žmonės veržiasi į ją, susidaro spūstys, nors keliai yra  platūs (Mt 7, 13), nors jie vis labiau platėja dėl minios, kuri jais  plūsta lyg upė. Keliai nukloti gėlėmis, supami malonumų ir žaidimų, padengti auksu ir sidabru.

9. Dešinėje, mažojoje kaimenėje, kuri seka Jėzų Kristų (Mt 25, 33), kalbama tik apie ašaras, atgailą, maldas ir pasaulio neapykantą; girdisi, kad šie žodžiai nuolat pertraukiami raudų  (Jn 16, 20): „Kentėkime, verkime, pasninkaukime, melskimės,  slėpkimės, nusižeminkime, tapkime neturtingais, marinkimės!“ Juk tas, kas neturi Jėzaus Kristaus dvasios, kuri yra Kryžiaus  dvasia, nepriklauso jam (Rom 8, 9).

Manau, kad šv. Liudvikas turėjo Kristaus dvasios, nes jo žodžių yra „sunku klausytis“.

Taigi, neįmanoma vienu metu eiti dviem keliais, nes vienas veda į kairę, kitas į dešinę. Bėda ta, kad kryžkelėje stovi ne Bažnyčia ir pasaulis, o pati Bažnyčia. Pasirinkimas, kuriuo keliu eiti, kelia įtampą ir kentėjimą, ypač dėl to, kad aukščiausia Bažnyčios hierarchija nori sukti plačiuoju keliu ir reikalauja iš tų, kurie, gal ir nebūdami drąsuoliais, vis dėlto renkasi siaurąjį kelią, eiti kartu – sinodiniu žingsniu.

Rezultatas yra toks, kad jie supranta, jog tai, ką jie laikė katalikybe, nebėra katalikybė. Jie supranta, kad Mišiose jie nebeturi skirti laiko dėkojimui. Tada jie supranta, kad pačiose Mišiose nebėra pamaldumo, nukreipto į altorių

Nuo pat liturginės reformos pradžios, 1970 m. paskelbus Novus ordo missae, Bažnyčios Tradicijos gynėjai įspėjo apie šios naujos liturgijos keliamą pavojų.

Kelią, kuriuo reikia eiti, nurodo ne Šventojo Pijaus X Brolija, bet dviejų tūkstančių metų Bažnyčios Tradicija, kurią per amžius ištikimai saugojo ir perdavė Apaštališkasis Sostas, ir kurią dabar daugelis praktiškai laiko pasenusia realybe, veikiama nuolatinio kitimo.

Ar spalio mėnesį Leono XIV inicijuotas susirinkimas dar kartą patvirtins Amoris Laetitia klaidas ir dviprasmybes, ar jis sieks iš naujo aiškinti popiežiaus Pranciškaus dokumentą ortodoksine prasme, dar kartą patvirtindamas, kad tie, kurie atsiduria objektyvioje sunkios nuodėmės situacijoje, negali priimti Eucharistijos be atgailos, sakramentinio atleidimo ir pasiryžimo pakeisti savo gyvenimą?

Interviu su Šv. Pijaus X kunigų brolijos generaliniu vyresniuoju apie „sinodinį procesą“.

Dvylika problemų, nemalonios tiesos ir katalikiškas kelias pirmyn

Vyskupas Robas Mutsaertsas

's-Hertogenboscho pagalbinis vyskupas, Nyderlandai

2026 m. rugsėjo 16 d.

Turiu jums gerų ir blogų naujienų. Blogos naujienos yra tos, kad Katalikų Bažnyčia patiria krizę. Geros naujienos yra tos, kad ji jau yra tai patyrusi. Iš tiesų, bet kas, net ir paviršutiniškai susipažinęs su Bažnyčios istorija, kartais susidaro įspūdį, kad krizė yra viena iš nedaugelio tikrai ilgalaikių katalikiškų tradicijų. Turėjome korumpuotų popiežių, pasaulietiškų vyskupų, erezijų, schizmų, revoliucijų, persekiojimų ir liturginių komitetų. Ir vis dėlto mes vis dar esame čia.

Šis paskutinis faktas man atrodo kaip svarbiausias Bažnyčios dieviškos kilmės įrodymas. Grynai žmogiška organizacija, valdoma taip, kaip kartais buvo valdoma Bažnyčia, tikriausiai būtų žlugusi apie IV amžių. Ir vis dėlto padėtis yra rimta. Ne todėl, kad Bažnyčia nėra pakankamai populiari. Ne todėl, kad mažėja jos rinkos dalis. Ne todėl, kad jai nepavyksta tinkamai užmegzti ryšio su šiuolaikiniu vartotoju.

Krizė yra rimta, nes Bažnyčios viduje vyrauja neaiškumas būtent dėl tų dalykų, dėl kurių ji turėtų suteikti tikrumą: kas yra tiesa? Kas yra nuodėmė? Kas yra santuoka? Kas yra kunigystė? Kas yra liturgija? Kas yra paklusnumas? Ką reiškia gailestingumas? Ką Kristus iš tikrųjų patikėjo savo Bažnyčiai? Ir galbūt dar svarbesnis klausimas: ar mes tikrai vis dar tikime, kad Bažnyčia gavo iš Kristaus kažką, ko ji pati negali keisti? Štai kas yra esmė.

1. Pirmoji būtina reforma: nustokime apsimetinėti, kad viską reikia reformuoti

Mes gyvename kultūroje, kurioje pokyčiai beveik automatiškai prilyginami tobulėjimui. 2019 metų telefonas yra senas. 2012 metų kompiuteris – antikvarinis daiktas. Todėl kartais nesąmoningai manome, kad 325 metų doktrininė formuluotė skubiai reikalauja programinės įrangos atnaujinimo. Tačiau apreiškimas nėra iPhone'as. Krikščionybė nėra produktas, kuriam kasmet reikalingas naujas modelis. Bažnyčios užduotis nėra reguliariais intervalais kurti naują religiją. Jos užduotis yra priimti, išsaugoti, gilinti ir skelbti tai, ką ji gavo iš Kristaus.
Tai nereiškia, kad niekas niekada negali pasikeisti. Pastoraciniai metodai gali keistis. Kanoninės taisyklės gali keistis. Valdymo formos gali keistis. Liturginės taisyklės gali keistis. Bet tiesa negali būti tiesa šiandien ir melas rytoj.

Kiekvienos bažnytinės naujovės atveju vyskupas turėtų sau užduoti vieną paprastą klausimą: ar tai padeda mano tikintiesiems tapti šventesniais? Bet ne: „Ar tai novatoriška?“ Ne: „Ar tai suformuluota įtraukiai?“ Ne: „Ar galime šiam klausimui suformuoti darbo grupę?“ Bet: ar tai priartina žmones prie Kristaus, sakramentų ir amžinojo gyvenimo? Tai galėtų sutrumpinti nemažai susirinkimų. O tai savaime galėtų būti nedidelė bažnytinė reforma.

2. Sinodalumas: naudinga priemonė, netinkama kryptis

Sinoduose nėra nieko nekatalikiško. Bažnyčia juos pažįsta jau šimtmečius. Rizika atsiranda tada, kai sinodalumas iš metodo virsta beveik savarankišku teologiniu idealu. Krikščionybė neprasidėjo nuo žodžių: „Ten, kur du ar trys susirenka dialogui, tiesa paaiškės savaime.“ Apaštalams buvo patikėtas tikėjimas. Po to jiems buvo leista jį apsvarstyti. Ši tvarka yra svarbi.Klausytis – puiku, bet katalikai kartais turi drįsti užduoti nemandagų klausimą: klausytis ko? Kultūros? Nuomonės apklausų? Interesų grupių? Pačių savęs? Ar Kristaus? Nes kai Bažnyčios klausymosi proceso rezultatas tampa nuspėjamai identiškas šiuolaikinės pasaulietinės kultūros norams, galima bent jau paklausti, ar mes tikrai klausėmės Šventosios Dvasios, ar galbūt – daugiausia tik laikmečio dvasios.Šventoji Dvasia turi vieną ypatingą bruožą: ji kalba tęsdama tai, ką sakė per pastaruosius dvidešimt amžių, ir tai daro nepaprastai dažnai. Maža pastaba mano broliams vyskupams: naudokitės sinodalumu, bet būkite vyskupais. Vyskupas buvo išrinktas ne tam, kad nuolat moderuotų grupinius procesus. Jis yra apaštalų įpėdinis. Tai reiškia: mokyti, pašventinti, valdyti ir kartais pasakyti: „Ne. To mes negalime pakeisti.“ Žodis „ne“ šiais laikais turi prastą reputaciją. Tačiau tėvai žino: jei niekada nesakai savo vaikams „ne“, nereiškia, kad juos labiau myli.

3. Atkurti skirtumą tarp gailestingumo ir pritarimo

Niekam nereikia šiurkščios Bažnyčios. Tačiau niekam taip pat nereikia Bažnyčios, kuri drįsta įvardyti nuodėmę tik istoriniuose dokumentuose. Kristus buvo be galo gailestingas. Tačiau jo gailestingumas niekada nereiškė, kad atsivertimas būtų laikomas nereikalingu. Nusidėjėliui Kristus sako: „Ateik.“ Bet taip pat: „Sek paskui mane.“ O sekimas neišvengiamai reiškia, kad neliekame ten, kur buvome.

Tai atrodo paprasta. Tačiau šiandien tai yra revoliucinga. Kartais kyla tokia pastoracinė pagunda: nenorime nieko įžeisti, tad nebekalbėkime apie nuodėmę. Problema ta, kad tuomet ir atleidimas tampa beprasmis. Tam, kuris niekada neserga, nereikia gydytojo. Tam, kuris niekada nenusideda, nereikia Išganytojo. Ir staiga suprantame, kodėl tokioje teologinėje sistemoje Kristui lieka vis mažiau ir mažiau ką veikti.

Žodis mano broliams kunigams: vėl pamokslaukite apie nuodėmę, malonę, dangų, pragarą, išpažintį, dorybę, skaistumą, maldą, auką ir atsivertimą. Ne apie viską iš karto kiekvieną sekmadienį – tikintieji turi spėti grįžti namo pietums. Bet tegul žmonės žino, kad krikščionybėje yra turinys.

4. Išgelbėkime liturgiją tiek nuo eksperimentų, tiek nuo ideologijos

Liturgija yra vienas jautriausių klausimų Bažnyčioje. Tai suprantama. Lex orandi, lex credendi. Kaip meldžiamės, taip ir mokomės tikėti. Todėl kova dėl liturgijos niekada nėra vien estetinė. Galiausiai ji susijusi su Dievu.

Katalikų Mišios nėra pirmiausia susibūrimas, kuriame bendruomenė švenčia savo vienybės jausmą. Tai sakramentiškai įkūnijama Kristaus auka. Tai ne valgis, pateiktas kaip auka, bet auka, pateikta kaip valgis. Tai viską keičia. Kai tuo tikrai tikima, tai, kas seka, yra natūralu: pagarba, klūpėjimas, tyla, grožis, rūpestis, sakralinė muzika ir kunigas, kuris nemano, kad liturgiją pagerina spontaniškai įterptas juokingas anekdotas. Šventoji Dvasia turi daug dovanų. Improvizacinis teatras prie altoriaus, kiek žinau, į tą septynetą nepatenka.

Keletas žodžių mano broliams vyskupams: nelaikykite automatiškai prisirišimo prie tradicinės liturgijos psichine liga. Ne kiekvienas lotynų kalbą mėgstantis jaunas katalikas yra slaptasis agentas iš 1957 metų. Kai jaunimą traukia grigališkasis choralas, tyla, smilkalai, klūpėjimas, garbinimas ad orientem ir klasikinis dvasingumas, iš karto neklauskite: „Kas čia negerai?“ Verčiau paklauskite: „Ko jie čia ieško, ko negali rasti kitur?“

Ir žodis tradiciniams katalikams – nes ir jiems reikia sutikti, kad jiems kas nors būtų pasakyta. Tradicinė liturgija gali šventinti. Tačiau senovinis apeigų būdas savaime nepadaro žmogaus šventu. Galima dalyvauti pačiose garbingiausiose Mišiose, o po to automobilių stovėjimo aikštelėje prakeikti tris vyskupus ir visą Vatikaną. Liturginiu požiūriu tai gali būti tradiciška; dvasiškai tai šiek tiek mažiau patartina. Tradicija be meilės tampa archeologija su blogu charakteriu.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Prenumeruoti

Phone

5. Nustokite elgtis su jaunais tikinčiaisiais taip, tarsi jie būtų religinis porcelianas

Remiantis tam tikrais pastoraciniais modeliais, jauniems žmonėms pirmiausia reikia: žemo slenksčio, nedaug reikalavimų, trumpų pamaldų, suprantamų tekstų, gausios informacijos ir, svarbiausia, nieko, kas skambėtų kaip prievolė. Yra tik viena problema. Tas modelis, atrodo, nelabai gerai veikia. Daugelis jaunų žmonių, atradusių tikėjimą, ieško būtent priešingų dalykų: tiesos, tvarkos, asketizmo, tapatybės, išpažinties, adoracijos, sakramentų, intelektualinės gelmės ir bendruomenės, kuri iš tikrųjų ko nors iš jų reikalauja.

Mes nuvertinome jaunimą. Mes siūlėme jiems vaisių sultis, kai jie ieškojo vyno. Mes davėme jiems šūkius, kai jie norėjo skaityti Tomą Akvinietį. Mes manėme, kad grigališkasis giedojimas juos atbaidys. Dabar kai kurie iš jų savanoriškai jį siunčiasi iš Spotify.

Keletas žodžių mano broliams kunigams: turėkite drąsos elgtis su jaunimu kaip su suaugusiaisiais. Mokykite juos katekizmo. Mokykite juos melstis. Mokykite juos pasninkauti. Mokykite juos, kodėl Bažnyčia moko to, ko moko. Nesiūlykite praskiestos krikščionybės. Niekas niekada nemirė kankinio mirtimi dėl migloto priklausymo jausmo.

6. Pašaukimai: kas vis dar prašo aukos?

Mes ilgai kalbame apie kunigų trūkumą. Tai suprantama. Tačiau diskusija greitai nukrypsta į: susijungimus, administracinius modelius, pasauliečių vadovavimą Mišioms, restruktūrizavimą ir, žinoma, celibatą. Visi šie klausimai yra diskutuotini. Tačiau galbūt pirmiausia turėtume užduoti paprastesnį klausimą: kodėl jaunas vyras norėtų tapti kunigu?

Jei jis girdi: „Tu prižiūrėsi aštuonias parapijas, tavo kalendorius bus pilnas susitikimų, svarbiausia – nieko neįžeisk, o po dvidešimties metų galbūt gausi strateginį planą dėl tvaraus turto valdymo“, – tada stebina, kad apskritai apskritai atsiranda norinčių. Tačiau vietoje to pasakykite jam: „Atiduok savo gyvenimą Kristui“. Kasdien aukok Mišias. Atleisk nuodėmes. Krikštyk vaikus. Būk šalia mirštančiųjų. Skelbk Evangeliją. Tapk dvasiniu tėvu. Vesk sielas į amžinybę. Tada tai staiga nuskamba visai kitaip.

Žodis mano broliams vyskupams: neieškokite kandidatų, kurie pirmiausia būtų įgudę vadybininkai. Ieškokite vyrų, kurie meldžiasi. Vidutiniškam administratoriui gali padėti kompetentingas finansų specialistas. Kunigo, kuris nesimeldžia, neišgelbės joks vadybos kursas.

7. Vyskupas turi vėl tapti tėvu

Šiuolaikinis vyskupas gali lengvai tapti savotišku religinių paslaugų generaliniu direktoriumi. Jis turi: susitikimus, teisininkus, komunikacijos patarėjus, turto klausimus, žiniasklaidos užklausas, personalo reikalus, protokolus ir komitetus. Visa tai būtina. Tačiau kai jo paties kunigai vos jį pažįsta, o tikintieji jį mato tik Kalėdų atviruke, kažkas yra negerai.

Vyskupas pirmiausia yra tėvas ir ganytojas. Todėl jis privalo pažinti savo kunigus. Pažinti savo seminaristus. Lankytis parapijose. Prižiūrėti religinį ugdymą. Saugoti liturgiją. Kovoti su piktnaudžiavimais. Skelbti tikėjimą. Ir kartkartėmis viešai pasakyti kažką, iš ko kiekvienas iš karto suprastų: „Aha, matai. Šis žmogus tikrai tiki, kad katalikų tikėjimas yra tiesa.“ Tai veiktų gaivinančiai.

Leisiu sau pateikti konkretų pasiūlymą. Kiekvienas vyskupas galėtų kasmet skirti nemažai dienų, kuriomis nedalyvautų jokiose susitikimuose, o vietoj to lankytųsi seminarijoje, susitiktų su kunigais asmeniškai, susitiktų su katechumenais, lankytųsi mokyklose, klausytų išpažinčių, susitiktų su jaunimu ir lankytųsi parapijose. Tai suteiktų aiškų vaizdą, ko iš tiesų reikia jo vyskupijai.

8. Kunigai: būkite kunigais, o ne vedėjais

Kunigui nebūtina būti populiariausiu žmogumi parapijoje. Laimei. Priešingu atveju Katalikų Bažnyčia susidurtų su rimtomis personalo trūkumo problemomis. Jam taip pat nereikia nuolat būti „aktualiam“. Jo aktualumas nekyla iš jo asmenybės. Jis kyla iš Kristaus. Kai kunigas patepa ligonius, jis yra aktualus. Kai jis atleidžia nuodėmes, jis yra aktualus. Kai jis aukoja Eucharistiją, jis yra aktualus. Kai jis lydi mirštančiuosius, jis yra aktualesnis už visas tą vakarą transliuojamas pokalbių laidas.

Konkrečius kunigų prioritetus nustatyti nėra sunku. Kasdien ištikimai melstis brevijorių. Kasdien skirti laiko tyliai maldai. Deramai aukoti Mišias. Suteikti gausias išpažinties galimybes. Būti pasiekiamam ligoniams. Teikti tikrą katechetinį mokymą. Turiningai pamokslauti. Vengti liturginio kūrybiškumo. Reguliariai skaityti teologijos veikalus. Gyventi paprastai. Ir būti tėvišku. Šis paskutinis punktas yra svarbus. Kunigas nėra vien sakramentų teikėjas. Jis yra dvasinis tėvas.

Ar teisūs tie, kurie įsitikinę, kad naujausi popiežiaus Pranciškaus pasirinkimai išreiškia radikalų atotrūkį nuo prieš tai buvusių pontifikatų?

Tai tik vienas iš daugelio, bet labai išraiškingas krizės Katalikų Bažnyčioje pavyzdys, ypač žinant, kad šis kardinolas yra vienas didžiausių tradicinės liturgijos priešininkų, visai neseniai įvedęs itin griežtus jos apribojimus.

Mažai yra dalykų, kurie taip gerai atspindi kovą tarp konservatyvių idėjų ir progresyvių ideologijų, kaip per pastaruosius 50 metų besikeičianti bažnyčių architektūra.