Tai vienas iš kun. Malachi Martino, buvusio jėzuito, interviu, duoto žurnalistui Dr. Bernardui Janzenui kažkuriuo metu dar iki 1999 m. Situacija Vakaruose nuo tada tik blogėjo – šiandien bažnyčiose Mišių metu vyksta įvairiausių rūšių piktnaudžiavimai ir netgi šventvagystės, kurių nesinori net minėti, tradicinės pamaldumo formos merdi. Deja, tačiau 2026 m. sausio 7-8 d. Romoje vykusioje neeilinėje kardinolų konsistorijoje, į kurią iš viso pasaulio susirinks popiežiaus Leono XIV sukviesti kardinolai, numatyta aptarti liturgijos tema buvo pašalinta iš darbotvarkės.
Kadangi transkribuota iš seno garso įrašo, kai kurie nesuprantami žodžiai įrašyti skliausteliuose [...], kalba redaguota.
+ + +
Dr. Bernardo Janzeno ir kun. Malachi Martino interviu.
B.J.: Tai antrasis interviu su tėvu Malachi Martinu, įrašytas jo namuose Niujorke.
Tėve, šiame pokalbyje mes pažvelgsime į situaciją iš vidutinio bažnyčios lankytojo perspektyvos. Žmonės pradeda suprasti, kad daugeliu atvejų, iš tikrųjų – beveik visais atvejais, pasaulyje kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų. Kažkas yra negerai ir Bažnyčioje. Pradėsime nuo jo namų ir šeimos. Daugeliui tėvų labai sunku auklėti savo vaikus, nes juos veikia įvairūs veiksniai, kurie atrodo esantys antikrikščioniški. Ar galėtumėte pakomentuoti sunkumus, su kuriais susiduria šeima auklėdama savo vaikus ir kokios yra šių sunkumų priežastys?
M.M.: Taip, verta pakalbėti apie tą naštą, nes didžioji dalis katalikų yra pasauliečiai vyrai ir moterys, turintys vaikų, darbą ir namus, gyvenantys tam tikrose vietovėse ir turintys susidoroti su situacija savo vietovėse ir visuotine patirtimi Vakaruose. Dabar nekalbėsime apie Rytus, buvusią Sovietų imperiją ar [...], bet apie Vakarus – Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką, Vakarų Europą, Australiją ir Naująją Zelandiją. Visur ta pati istorija. Iš visų leidžiamų žurnalų ir knygų akivaizdu, kad šiais laikais auginti savo vaikus ir elgtis tokiu būdu, kuris anksčiau buvo laikomas normaliu katalikišku elgesiu yra labai sunku, jei ne neįmanoma – tikrai labai sunku arba reikalauja herojiškų dorybių praktikavimo.
Kas atsitiko ir kodėl tai tapo taip sunku, ar tai pasikeis, ar galbūt jūs pats tiesiog nesugebate prisitaikyti? Ar turėtumėte prisitaikyti prie bendro tempo ir nustoti jaudintis? Štai keletas dalykų, kuriuos turime pakomentuoti.
Pirmiausia, katalikybės esmė. Matote, savo gyvenime sutikau nekatalikų, graikų, rusų, sirų, įvairių protestantų – labai pamaldžių ir gerų žmonių. Kartais jie man atrodė šventieji *, bet jiems trūko vieno katalikiško ingrediento, vieno tipiškai katalikiško ingrediento. Ir jei nerandate šio ingrediento, neturite katalikybės. Jis yra toks.
Jei išnagrinėsite visą katalikų teologiją ir sielovadą per šimtmečius iki šio amžiaus vidurio, pamatysite, kad katalikybė reiškė daug dalykų. Beje, tai turtinga saugykla, kurią šiais laikais mes apleidžiame – tai tikrai turtinga saugykla. Tačiau vienas dalykas visada pasikartodavo. Yra toks dalykas kaip intymus katalikiškas santykis su dieviškais dalykais. Iš ko jis susideda? O, pažiūrėkime. Iš pažiūros tai labai paprasti dalykai. Tai malda Švenčiausiajai Mergelei. Tai atsidavimas angelams. Tai novenos. Tai 5 minučių vizitas aplankant Švenčiausiajį Sakramentą, kad pasisveikintumėte su mūsų Viešpačiu, pasikalbėtumėte su juo, paklaustumėte jo apie problemą dėl hipotekos, pasikalbėtumėte apie vaiką, kuris praleidinėją pamokas, pasikalbėtumėte apie savo sunkumus su žmona ar vyru, tada tai palaiminimas, tai giesmės, tai nuolatinis minčių, atsidavimų ir pasivedimų srautas iš popiežiaus per vyskupus žmonėms ir iš žmonių per vyskupus popiežiui, taip pat piligrimystės.
Ir tai yra šis intymaus artumo su viskuo, kas priklauso dangui, tinklas, nes katalikybė apsiėmė žemėje sukurti dangaus kopiją, kad galėtumėte kasdien valgyti angelų maistą ir dalyvauti aukščiausioje Jėzaus aukoje, kasdien priimti Šventąją Komuniją ir joje apkabinti Jo žaizdas, kalbėtis su Švenčiausiąja Mergele ir gauti jos pagalbą, kad jūsų berniukai galėtų augti pagal Kristaus, o mergaitės – pagal Švenčiausiosios Mergelės atvaizdą. Ir tada dar būtų ypatingi Jam atsidavę žmonės – kunigai, vienuolės ir vienuolių ordinai. Dar būtų retkarčiais vykstantys ypatingi renginiai, kaip piligrimystės ar ypatingos misijos. Ir visa tai yra suverpta į šią unikaliai katalikišką intymaus artumo su dieviškais dalykais giją. Mums buvo leista bendrauti su dangumi. Kaip sako šv. Paulius, mūsų bendravimas su dangumi vyksta čia, žemėje.
Ir štai paprasti žmonės pastebėjo, kad tai staiga nutrūko.
Staiga iš jų tikimasi, kad jie kalbėsis tarpusavyje. Staiga iš jų tikimasi, kad jie laikys kunigą sau lygiu asmeniu. Staiga jie turi elgtis su Jėzumi Švenčiausiame Sakramente kaip su kažkuo, kas yra visiškai atskirta nuo jų gyvenimo. Staiga jie turi užsiimti sociologiniais ir aplinkos tyrimais, o ne sužinoti ką nors apie savo tikėjimą. Staiga jie pastebi, kad rožančius nebėra toks svarbus ir jis nebeparduodamas net bažnyčiose.
Kitaip tariant, iš jų staiga viskas atimama. Jie pastebi, kad jų vaikai grįžta iš mokyklos sakydami [apie savo klasiokus - vert. past.]: „Jie yra labai geri. Jie yra tokie pat geri kaip mes, tik turi kitokį tikėjimą.“ Tada jie pastebi, kad vyskupai rašo tik apie sociologinius, antropologinius ir politinius klausimus, o nebe apie Jėzaus gyvenimą, pragarą, dangų, nuodėmę, skaistyklą, ar kitas mūsų tikėjimo tiesas.
Visa tai staiga dingo – buvo nutraukta.
Tai yra pagrindinė kliūtis, su kuria jie susiduria šiandien. Rezultatas yra toks, kad jie supranta, jog tai, ką jie laikė katalikybe, nebėra katalikybė. Jie supranta, kad Mišiose jie nebeturi skirti laiko dėkojimui. Jie turi giedoti giesmes, kurios nebėra katalikiškos giesmės. Kartais tai giesmės apie gamtą. Kartais tai eilėraščiai apie vyrus ir moteris. Kartais yra citatos iš […] ir tada jie supranta, kad pačiose Mišiose nebėra pamaldumo, nukreipto į altorių. Jis nukreiptas į kažką, apsirengusį triko ir šokantį šokius, arba į keistus transparantus ir naujas išraiškos formas, netgi paimtas iš gamtos reiškinių, pavyzdžiui, audrų ir jūrų, kuriose nebėra atpažįstamo dvasinio turinio.
Viskas staiga pasikeitė. Kas įvyko? Kas tai sukėlė? Na, jei kada nors matėte bendrą reiškinį, paveikusį milijonus žmonių (o dviejose Amerikose ir Europoje yra milijonai žmonių) ir viskas yra paženklinta vienu būdu ir ateina staiga, ateina visur, galite būti tikri, kad tai įvyko neatsitiktinai.
Kitaip tariant, dabar žinome, kad tai buvo suderintas planas, kurį įgyvendino organizuota žmonių grupė. Sunkumas yra tas, kad, kadangi tai yra taip visuotina, žinome, kad tai prasidėjo viršuje. Tai neprasidėjo vienoje vyskupijoje. Tai neprasidėjo vienoje šalyje. Tai prasidėjo Romoje. Nes Bažnyčia yra taip organizuota, kad informacija iš Romos pasiekia visas vyskupijas.
Dabar galime atsekti įvairias pontifikalines organizacijas ir jų komunikaciją. Galime atsekti instrukcijas ir nurodymus, kad visoje Bažnyčioje Vakarų Europoje, Amerikose, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ši žinia būtų skelbiama garsiai ir aiškiai. Štai kaip tai daroma. Štai kaip viskas suvienodinama.
* Kitų tikėjimų žmonių išganymas yra sunkiai įmanomas, nes pasiekti išganymą, turint Dievo pagalbą – sakramentus (ypač išpažinties), nėra lengva net ir katalikams.
Bažnyčia moko, kad kai kurie kitų tikėjimų žmonės vis dėlto gali būti išganyti, tačiau tam reikia, kad jie būtinai priklausytų Bažnyčios sielai – t.y. turėtų pašvenčiamąją malonę. Plačiau apie tai – tradiciniame katekizme, Apaštalų tikėjimo išpažinimo 9 skyriaus išaiškinime - „Be Bažnyčios nėra išganymo“.
