Vatikano II Susirinkimas

Vertinant Bažnyčios po Vatikano II Susirinkimo pasirinktos evangelizavimo strategijos sėkmę, dažnai kaip didelis šio Susirinkimo laimėjimas pateikiamas katalikybės augimo Afrikoje pavyzdys.

Rezultatas yra toks, kad jie supranta, jog tai, ką jie laikė katalikybe, nebėra katalikybė. Jie supranta, kad Mišiose jie nebeturi skirti laiko dėkojimui. Tada jie supranta, kad pačiose Mišiose nebėra pamaldumo, nukreipto į altorių

Ar galima abejoti, kad Vatikano II Susirinkimą vedė Šventoji Dvasia?

Ar teisūs tie, kurie įsitikinę, kad naujausi popiežiaus Pranciškaus pasirinkimai išreiškia radikalų atotrūkį nuo prieš tai buvusių pontifikatų?

Mažai yra dalykų, kurie taip gerai atspindi kovą tarp konservatyvių idėjų ir progresyvių ideologijų, kaip per pastaruosius 50 metų besikeičianti bažnyčių architektūra.

Akivaizdu, jog taip bandoma paslėpti, kad ekumenizmas tiesiogiai ir nedviprasmiškai prieštarauja daugybei ikisusirinkiminių popiežių enciklikų ir šventųjų mokymui.

Vasario 26 d. įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos.

„Turi būti laikomasi kaip tikėjimo tiesos, kad be apaštališkosios Romos Bažnyčios niekas negali būti išganytas, Bažnyčia yra vienintelis išganymo laivas, ir kas į jį neįeis, tas žus nuo tvano.“ Pijus IX

Popiežius Leonas XIV, kurio pontifikatas trunka nepilnus metus, jau patvirtino net penkis vienašališkai komunistų paskirtus vyskupus. Nepaisant persekiojimų, kovojančios ir kenčiančios pogrindinės Katalikų Bažnyčios nariai atsisako paklusti komunistinei Kinijos vyriausybei.

Dėl ko gi kito tas, kuris turi galią sakramentiniu būdu teikti Viešpaties Kūną ir atleisti nuodėmes, tuo būdu keisdamas žmonių širdis, gali jaustis menkesnis ir stokojantis atsakomybės, jei ne dėl proto ir tikėjimo užtemimo? Šis menkavertiškumo jausmas kyla iš to, kad kunigas pamiršta tikrąją kunigystės paskirtį – teikti žmonėms šventus dalykus, ir iš to, kad jis mano, jog kunigiškoji būsena yra tokia pati būsena kaip ir bet kuri kita, t. y. tokia, kurioje žmogus siekia realizuoti savo galimybes ir įnešti savo indėlį į pasaulį.

Iš viso iš kalendoriaus buvo išbraukti 305 šventieji ir jų nežinomi bendražygiai.

2000 m. iki 2019 m. Ispanijoje kasmetinių kunigų šventimų sumažėjo nuo 227 iki 125; Vokietijoje nuo 140 iki 55; Prancūzijoje nuo 150 iki 94; Italijoje nuo 520 iki 310.

Esminis novatorių pažiūrų aspektas buvo ir yra prigimties sąvokos pakeitimas asmens sąvoka.

Labiausiai stebinantis Gaudium et spes aspektas yra tai, kad jame nepateikiama tradicinė santuokos tikslų tvarka.

Nuodėmė ir klaida veda į mirtį, tiesa ir malonė – į gyvybę, todėl naujosios vizijos Bažnyčiai ima šviesti grabnyčių žvakė, o Tradicijos vedamai Bažnyčiai tešviečia kunigystės paschalas, skelbiantis gyvybę ir prisikėlimą.

Religinė laisvė nepritaikoma klaidingoms religijoms, ji nepakenčia dalijimo. Civilinėje visuomenėje Bažnyčia skelbia, kad klaida neturi teisių, valstybė turi pripažinti tik piliečių teisę praktikuoti Kristaus religiją. Žinoma, neturinčiam tikėjimo tai atrodo kaip nepamatuota pretenzija.

Asmens prisirišimas prie kultūrinių jo religijos aspektų, ypač tai religijai išskirtinių ritualų ir doktrinų, koreliuoja su tikimybe, kad šis asmuo liks to tikėjimo išpažinėju.

Nukrypstantys nuo Bažnyčios mokymo būdavo įspėjami ir baudžiami. Šiandien jie gyvena pačiame Bažnyčios centre.

Atrodytų, kad daugeliui šiandienos katalikų pareiškimas, kad jų religija yra tikra, o visos kitos – klaidingos, būtų laikomas egoistišku, fanatišku, nevisuomenišku ir net įžeidžiančiu. Tačiau taip yra. Šis ypatingas katalikų tipas egzistuoja jau seniai, tačiau objektyvus pastarųjų 60 metų tyrimas rodo, kad nuo Vatikano II Susirinkimo jų skaičius išaugo eksponentiškai.

Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama.