Štai gėrybės, dėl kurių santuoka yra gera: palikuonys, sutuoktinių ištikimybė, sakramentas.
Šv. Augustinas[1]
„Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas tebūna su jumis, o jo palaiminimas tepadaro, kad regėtumėte savo palikuonis net iki trečios ir ketvirtos kartos ir galų gale pasiektumėte amžinąjį begalinį gyvenimą, padedami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris, būdamas Dievas, su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius“.
Jaunavedžių palaiminimas sutuoktuvių šv. Mišių pabaigoje
1. Pirmasis ir antrasis santuokos tikslai pagal tradicinį Bažnyčios mokymą
Popiežius Pijus XI moko[2]: „Pirmąją vietą tarp santuokos gėrybių užima palikuonys. Iš tiesų, pats žmonių giminės Kūrėjas, kuris dėl savo gerumo paskyrė žmones savo pagalbininkais gyvybės perdavimo darbe, to mokė, kai įsteigdamas rojuje santuoką, pasakė mūsų pirmiesiems tėvams, o per juos – ir būsimiems sutuoktiniams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Tą patį šv. Augustinas atranda apaštalo šv. Pauliaus žodžiuose Timotiejui: „Kad santuoka sudaroma siekiant palikuonių, apaštalas moko šitaip: „Taigi aš norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų“. Ir, tarsi kas užduotų klausimą: – Kodėl? – iškart prideda: „kad turėtų vaikų, šeimininkautų“ (1 Tim 5, 14)“[3].
Kanonų teisės kodeksas (1917 m.) aiškiai išreiškia šią tiesą: „Pagrindinis santuokos tikslas yra palikuonių gimdymas ir auklėjimas, antrasis tikslas yra tarpusavio pagalba“[4]. Šv. Tomas Akvinietis moko, kad „esminis santuokos tikslas yra palikuonys“[5], o tame „pagrindiniame santuokos tiksle taip pat sutelpa ir kiti tikslai kaip antraeiliai“[6]. Šv. Oficija į klausimą: „Ar galima priimti nuomonę kai kurių šiuolaikinių autorių, kurie neigia, kad pirmasis santuokos tikslas yra prokreacija[7] ir vaikų auklėjimas, arba kurie moko, kad antraeiliai [santuokos] tikslai nėra esmingai pavaldūs pirmajam tikslui, tačiau yra lygiai tiek pat svarbūs ir nepriklausomi?“ – atsakė neigiamai[8].
„Mažas pakeitimas Susirinkime“
Vatikano II Susirinkimas padarė „mažą“ pakeitimą krikščioniškos santuokos apibrėžime: „Galiausiai susituokusieji krikščionys... santuokiniame gyvenime padeda vienas kitam siekti šventumo, susilaukia vaikų ir juos auklėja“[9]. Konstitucijoje Gaudium et spes Susirinkimas kaip santuokos tikslus dar kartą nurodė pirmiausia sutuoktinių meilę (Nr. 49), o tik po jos – santuokinį vaisingumą (Nr. 50). „Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems ją“ (Nr. 48). Popiežius Jonas Paulius II išvystė šią temą enciklikoje Familiaris consortio: „Sutuoktinių meilė sudaro tam tikrą visumą, į kurią įeina visi asmenybės elementai – kūno ir instinktų impulsai, jausmų jėga ir prisirišimas, dvasios ir valios troškimai. Meilė siekia giliai asmeniškos vienybės, kuri ne tik sujungia į vieną kūną, bet ir veda į tai, kad būtų tik viena širdis ir viena siela. Ji reikalauja neatskiriamumo ir ištikimybės visiškai atsiduodant vienas kitam ir atsiveria vaisingumui“[10].
Atrodo, kad esminis santuokos gėris (ir tikslas) yra abiejų sutuoktinių tarpusavio meilė, iš kurios kaip vaisius ir „pabaigtuvių vainikas“ kyla palikuonys.
Naujasis Kanonų teisės kodeksas[11] patvirtina tą santuokos apibrėžimo pakeitimą: pirmoje vietoje nurodomas „sutuoktinių gėris“ ir tik antrojoje – „palikuonių gimdymas bei auklėjimas“.
Atrodytų, kad šis, regis, mažai reikšmingas pakeitimas lyg ir yra pagrįstas tradiciniu mokymu, kuris teikdavo „santuokinei ištikimybei“ kuo didžiausią reikšmę.
Pasikeitimų analizė
Nerimas kyla, kai Susirinkimas ekumenizmo bei didelių šiuolaikinės visuomenės pasikeitimų šviesoje pristato savąją doktriną kaip „naująjį santuokos dvasingumą“[12].
Tas pakeitimas neliečia antgamtinės krikščioniškosios santuokos pusės – santuokos kaip Kristaus vienybės su savąja Bažnyčia atspindžio, tačiau jis paliečia santuokos institucijos natūraliąją, prigimtinę pusę:
Egzistuoja esminis metafizinis skirtumas tarp to, ar koks nors gėris yra pirmas bei pirmaeilis kažkokios veiklos tikslas, ar jis tėra tik vaisius, viršūnė kito gėrio, į kurį „yra nukreipta“ ta veikla.
Pirmuoju atveju vyro ir moters ryšys yra esmingai nukreiptas į trečiąjį asmenį (vaiką), o jų tarpusavio meilė yra įgyvendinama bei aktualizuojama laukiant palikuonių. Kitaip tariant, tarpusavio meilė būtų netikra ir net neegzistuotų, jei ji atsisakytų vaiko (jo gimdymo ir auklėjimo) kaip tikslo. Dėl to šv. Tomas Akvinietis sako, kad pirmajame santuokos tiksle (t. y. palikuonyse) taip pat sutelpa ir kiti tikslai. Suprasime tai, jei paklausime, kuo tiksliai remiasi tikroji meilė? Ji yra dviejų dvasinių būtybių susijungimas – jei vyras ir moteris susijungia ir „tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24; Mt 19, 5), tai net intymiausiame fiziniame meilės akte jie aiškiai jaučia, kad nėra viena, bet dvi atskiros būtybės. Tačiau meilė nori susijungimo. Tas susijungimas gali tapti tikrove tik trečiajame asmenyje, pradėtame būtent pačiu meilės aktu. Jis bus gyvas, konkretus jų meilės įkūnijimas. Visas vėlesnis vaiko auklėjimas su visomis aukomis ir vargais bus tik tos meilės pratęsimas ir nuolatinis sudabartinimas. Kiekvienas naujas vaikas ir jo auklėjimas patvirtina ir dar labiau aktualizuoja tą sutuoktinių tarpusavio meilę.
Antruoju atveju vyro ir moters ryšys yra esmingai nukreiptas į save, egzistuoja savarankiškai ir aktualizuojamas vien pačiame sutuoktinių gyvenime kartu. Palikuonys yra gražiausias tos meilės vaisius, tačiau vis dėlto pačia savo esme yra visiškai nuo jos atskiras dalykas, panašiai kaip „vainikas“ yra gražiausias pagarbos ženklas kariui ir jo pergalei, tačiau karys grumiasi ir gali pasiekti pergalę netgi negaudamas „vainiko“. Kitaip tariant, manoma, kad tarpusavio meilė egzistuoja pati savyje, be palikuonių perspektyvos. Vaikas tampa tiktai sutuoktinių meilės priedėliu ar papuošalu – iš čia kyla įsitikinimas, kad pats santuokos idealas jau pasiektas, jei atsiranda vienas vaikas. Tuomet kiti palikuonys yra vos ne bereikalingas priedėlis. Dėl to praktiškai niekur posusirinkiminiame mokyme apie santuoką nebegiriamos (kaip tradiciniame mokyme) daugiavaikės šeimos, o ikisantuokinės katechezės kursuose imta visuotinai skatinti naudoti natūralias (o kai kurių vyskupų konferencijų atveju – net ir dirbtines) priemones prieš vaikų pradėjimą.
Reikėtų paklausti, kuo remiasi „tarpusavio meilė“, jeigu ji, žvelgiant iš tokios perspektyvos, užsidaro savyje? Aišku, kad:
a) vaikas nebebus priimamas kaip meilės įgyvendinimas, kaip abiejų tokių skirtingų sutuoktinių, kurie taip stipriai trokšta tapti vienu, „įkūnyta vienybė“. Vaikas jiems bus geriausiu atveju „vainikas“, taigi – mielas priedas, bet iš esmės svetimas sutuoktinių meilei. Žmona nebematys jame paties vyro, su visa jo būtimi ir visa jo meile, išraiškos ir atspindžio; vyras nebematys jame gyvo žmonos giliausios esmės vaisiaus. Dėl tos pačios priežasties bus nebesuprantamas pašaukimas visiškai pasišvęsti vaikų auklėjimui. „Šalia“ vaikų gerovės sutuoktiniai laikys tinkamu dalyku turėti dar ir „laiko sau“.
b) tokiai meilei, likusiai be esminio savo įgyvendinimo palikuonyse, esmingai truks darbų, tikrų meilės įrodymų. Kuo sutuoktiniai galės įrodyti kitai pusei, kad jų meilė yra nuoširdi, pastovi ir reali? Ar toks garsus tvirtinimas apie meilę kitam asmeniui kartais nėra paslėptas egoizmas, savęs patenkinimas? Kur rasime objektyvų įrodymą, kad sutuoktinių gyvenimas kartu yra atsidavimo kitam aktas, o ne savo malonumo ieškojimas?
Ką žmogus bedarytų, jis daro tai dėl tam tikro tikslo ir jo siekdamas. Jeigu žmogus turi prieš akis aiškų tikslą, į kurį kreipiama visa jo veikla, tai jis rinksis atitinkamas priemones, kad tą tikslą kuo geriau įgyvendintų:
a) Jeigu santuokos pirmasis tikslas yra palikuonys, tai visos vyro ir žmonos veiklos perspektyva tiesiogiai ar netiesiogiai yra tėvystė ir motinystė, arba šeimos įkūrimas bei vystymas. Vaikų jie lauks taip, kaip piligrimas laukia, kol įžengs į šventovę. Visas bendras gyvenimas bus persmelktas rūpesčiu išauklėti vaikus: nuosavybės tvarkymas, buto ar namo suradimas, sutuoktinių studijos bei išsilavinimas ir t. t. Esant tokiam pagrindui, vaikas, kai jis gims, ras tinkamą atmosferą, kurioje gali vystytis.
b) Jeigu pagrindinis santuokos tikslas yra tarpusavio meilė, tai vyro ir moters veiklos didžioji dalis bus nukreipta į save pačius, į naudingą savo pačių gyvenimo sutvarkymą. Turtas bus naudojamas sustiprinti „tarpusavio meilei“: iš čia, pvz., dažnos kartu praleidžiamos atostogos, išlaidos sutuoktinio naudai ir t. t. Taip pat gali susidaryti padėtis, kai vaikai (ypač vaikai, gimę po pirmojo ar antrojo) bus traktuojami kaip kliūtis pilnai įgyvendinti sutuoktinių „tarpusavio meilę“ – jie jau nebegalės turėti laiko sau, dėl to tarp jų gali atsirasti distancija, kuri trukdo „tarpusavio meilei“: tokio pobūdžio priežastys dažnai pateikiamos, siekiant pateisinti kontraceptinių priemonių naudojimą.
Išvada
„Mažas“ santuokos tikslų sukeitimas sukėlė dideles pasekmes: jo rezultatas yra visokeriopai amoralūs šeimos supratimo pokyčiai dabartiniais laikais. Pirmiausia atsirado tendencija visiškai atskirti abu santuokos tikslus, vėliau antraeilis tikslas tapo pirmuoju tikslu, o galų gale imta siekti visiškai pašalinti supratimą apie palikuonis kaip santuokos tikslą, kas puikiai atitinka šiuolaikinio pasaulio egoistinį mąstymą.
Kaip jau minėta, santuokos tikslų eiliškumo sumaišymas remia kontracepcijos praktikavimą. Popiežius Paulius VI skyrė visą encikliką (Humanae vitae) šios pražūtingos praktikos pasmerkimui. Faktas, kad ištisos vyskupų konferencijos (pvz., Vokietijos) atsiribojo nuo to popiežiaus mokymo, parodo, koks tas „mažas pasikeitimas“ tapo svarbus daugeliui hierarchų ir patogus daugybei katalikų visame pasaulyje. Taigi neužtenka, kad dabartinis popiežius (tada – Jonas Paulius II – red. past.), panašiai kaip ir jo pirmtakai, kritikuotų ir smerktų tokio tipo praktikas, kadangi neįmanoma pašalinti piktžolės tik nurovus jos viršūnę ir palikus jos šaknis nepaliestas.
(Iš Zawsze wierni, 2002 sausis-vasaris, Nr. 1 (44), p. 14. Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius.)
[1] De Genesi ad litteram, IX, c. 7, n. 12.
[2] Enciklika Casti connubii, Warszawa, 2001, p. 9–10.
[3] De bono conjugali, c. 24, n. 32.
[4] Kanonas 1013, par. l, Katechizm Rzymski, II d., 8 sk., Nr. 23.
[5] Summa th., Suppl. q. 49 a. 2 corpus.
[6] Ten pat, ad 1.
[7] Prokreacija – palikuonių pradėjimas, dalyvavimas Dievo tvėrimo (kreacijos) darbe – vert. past.
[8] AAS, t. 36, p. 103, 1944 04 20.
[9] Lumen gentium, 11.
[10] Nr. 13. Iš: KKK, p. 388, Nr. 1643.
[11] 1055 kanonas: „Santuokinė sutartis, kuria vyras ir moteris sukuria bendruomenę visam gyvenimui, savo prigimtimi nukreiptą į sutuoktinių gėrį ir palikuonių gimdymą bei auklėjimą, tarp pakrikštytųjų buvo Viešpaties Kristaus iškelta į sakramento garbę“.
[12] Unitatis redintegratio, 6.
