„Niekada negalėčiau daryti to, ką darai tu. Aš nebegaliu pakęsti savo vaikų jau po kelių dienų! Geriau mokėsiu kuo daugiau pinigų, kad galėčiau leisti savo vaikus į darželį!“ Kelios kitos motinos, sėdinčios prie stalo, pradėjo juoktis, o aš svarsčiau, kas būtų naudingiau: išsakyti savo nuomonę ar ramiai viską nutylėti dėl savo draugės.
Akimirksniu pajutau skausmą dėl savo įprastinio burbulo, kurį sudaro namuose vaikus mokančios katalikės mamos. Skausmingai suvokdama, kad mūsų gyvenimai ir požiūriai į motinystę labai skiriasi, pasimuisčiau kėdėje ir meldžiau, kad vakarienė ateitų šiek tiek greičiau.
Kaip jauna penkių vaikų mama esu įpratusi, kad nepažįstami žmonės parduotuvėje ar restorane man sako tokius dalykus kaip: „Jūs turite pilnas rankas!“ arba „Ar šitie visi jūsų?!“, bet tokiose situacijose paprastai lengva išsisukti.
Man labiausiai patinka, kai moterys man, visiškai nepažįstamam žmogui, pasakoja apie tai, kaip joms buvo „užrišti kiaušintakiai“ arba kaip jų vyrui buvo „užkimšti vamzdžiai“, tarsi sakydamos: „Aš būčiau nelaiminga, turėdama tiek vaikų! Man taip gaila tavęs!“ Tačiau tos pačios moterys nepagalvoja, kad man patinka mano gyvenimas (ir mano vaikai), ir mes su vyru pasirinkome turėti didelę šeimą!
2021 m. [JAV] dirbo net 72,3 proc. motinų (Darbo statistikos biuras). Moterys paprastai džiaugiasi galėdamos pasidalinti savo vaikų auginimą su darželiais arba vyriausybe. Motinystė reikalauja mažiau pastangų, kai medicininius ar auklėjimo sprendimus galime perleisti kitiems. Katalikės motinos savo ruožtu religinį ugdymą porai valandų kas savaitę patiki parapijai, o tuo metu mėgaujasi pasimatymu su vyru.
Kodėl moterys taip noriai išleidžia savo vaikus tokiame jauname amžiuje, vos tik jie pradeda vaikščioti, į mokyklą ar į darželį? Kodėl moterys negali arba nenori likti namuose su savo vaikais?
Šiandien daugeliui moterų motinystė atrodo nepakeliama ir neįmanoma, nes šiuolaikinės moterys gauna tokį išsilavinimą, kuriame akcentuojama karjera, o ne vaikai. Todėl moterys jaučiasi ne savo rogėse, kai beveik neišvengiamai tampa motinomis. Aš tai vadinu „namuose likusios mamos tapatybės krize“.
Ne kartą teko bendrauti su kitomis motinomis, siekiančiomis dorai auklėti savo vaikus, bet pasimetusiomis, nes jaučiasi pervargusios ir nepasirengusios. Namuose likusios motinos tapatybės krizė yra simptomas visuomenės, kuri jaunoms moterims įteigia, kad tikrąją vertę turi nepriklausomybė, ekonominis produktyvumas ir „potencialo“ realizavimas tobulinant save ir didinant produktyvumą už namų ribų. Tik nedaugelis susimąsto, kad moteris gali daugiausiai nuveikti pasauliui ir sau pačiai likdama namuose ir augindama vaikus. Dėl to tėvai ar oficialūs pedagogai deda minimalias pastangas, kad paruoštų moteris šiai didžiulei motinystės užduočiai.
Nesistebiu, kad daugeliui mano amžiaus moterų motinystė atrodo nepakeliama ir neįveikiama. Dabartinę motinų kartą didele dalimi užaugino moterys, kurios atmetė bet kokias moteriškumo ir tradicinių papročių apraiškas. Mus mokė, kad vaikų auginimas yra ribojantis, slegiantis ir neteikiantis pasitenkinimo.
Dvi paskutinės kartos daugeliu atžvilgių priėmė feminizmą. Deja, jaunos moterys taip pat priima panašų etosą. Dėl to jaunos motinos dažniausiai yra netinkamai pasirengusios motinystės pareigoms.
Moterys metų metus studijuoja ir prisiima didžiules skolas, kad išmoktų tarnauti darbdaviams, kurie gali pakeisti jas kitu žmogumi akimirksniu. Vis dėlto labai mažai laiko skiriama moterų parengimui visapusiškai išreikšti savo prigimtį, t. y. motinystei.
Moterims paprastai trūksta išmanymo visais svarbiais su motinyste susijusiais klausimais – nuo to, kaip jų kūnas išreiškia vaisingumą, iki fiziologinio gimdymo pagrindų. Be biologinių motinystės komponentų, praktinių įgūdžių, susijusių su namų ruoša ir vaikų auklėjimu, mergaičių švietime ir auklėjime beveik nėra. Liūdna tikrovė tokia, kad dauguma jaunų motinų, gimus pirmajam vaikui, ligoninėje išmoksta pakeisti sauskelnes.
Liūdna, bet jaunos moterys dažnai nemoka virti, kepti, siūti ar rūpintis savo vaikais, kai šie suserga. Todėl, kai jaunos mamos mokosi motinystės pagrindų, jos kartu stengiasi išmokti žinių ir įgūdžių, kuriuos turėjo, bet neperdavė tie, kurie gyveno prieš mus.
Kalbu iš patirties – tai tikrai pribloškiantis dalykas.
Pagrindinių namų ruošos įgūdžių neturėjimas, sukeltas milžiniško už namų dirbančių motinų procento ir negyvenimo kelioms kartoms po vienu stogu, dar labiau paaštrina bendruomeniškumo trūkumo problemą. Tradiciškai motinos galėjo pasikliauti šeima ir kitomis motinomis, kurios sudarydavo paramos bendruomenę, kad palengvintų vaikų auginimo sunkumus. Vietoj to, Jungtinėse Valstijose tikimasi, kad motinos viską darys pačios, nebent jos nori ir gali mokėti auklei arba žmogui, kuris kas savaitę tvarkytų jų namus.
Atsižvelgiant į praėjusių metų sprendimą byloje Dobbs v. Jackson, manau, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad prieš abortus pasisakantys aktyvistai supranta, jog abortai, sterilizacija ir gimstamumo kontrolė reiškia motinystės atmetimą. Tačiau retai girdžiu „už gyvybę pasisakančias feministes“ kalbant apie tai, kad jei ne šie trys dalykai, moterys negalėtų masiškai įsidarbinti. Vietoj to, prieš abortus pasisakančios aktyvistės tvirtina, kad moterys gali „turėti viską“, nors tikrovėje motinystė reikalauja priimti sunkius sprendimus. Pasirinkimas teikti pirmenybę savo vaikams visada yra teisingas, net jei dėl tokio pasirinkimo tenka paaukoti turimas svajones arba kuriam laikui jas atidėti.
Vis dėlto daugelis Bažnyčios atstovų ir toliau drąsina moteris, kurios pirmenybę teikia karjerai, o ne tyliam ir paslėptam naujos kartos auginimo darbui. Tiesa ta, kad feminizmo šaknys glūdi atskirties tarp žmonų ir jų vyrų bei tarp motinų ir jų vaikų kūrime ir palaikyme, skatinant moteris siekti karjeros už namų ribų. Feminizmas padarė nepataisomą žalą moterims, vaikams ir šeimoms, todėl negali būti suderinamas su pozicija už gyvybę.
Pagrindinių motinystės principų perkėlimas į įvairias institucijas kartu su feministinės ideologijos įsigalėjimu tiek mūsų kultūroje, tiek šiuolaikinėje Bažnyčioje labai menkai pasitarnavo moterims. Prisidengiant lygybe, iš moterų buvo atimta ilgametė išmintis ir būtina kartų, vaikus auginusių prieš mus, parama.
Moterų pareiga susigrąžinti žinias bei išmintį, kuri buvo atmesta, kad mūsų namuose ir visuomenėje motinystė vėl atsidurtų deramoje vietoje. Negalime iš naujo atrasti motiniškos moterų prigimties, jei savo kultūroje neugdysime motinystės dovanų. Turime pradėti rengti moteris svarbiausiai užduočiai – tarnauti savo šeimoms, o ne tik rengti jas karjerai. Atėjo laikas dabartinei moterų kartai atmesti tuščius feminizmo pažadus ir iškelti aukščiausią motinystės dovaną į deramą vietą, kuri prasideda nuo sunkaus darbo, susijusio su mūsų prigimtimi, ir taip susigrąžinti savo namus.
