79. Kunigų atkritimas
Popiežiaus Pauliaus nenoras liūdėti dėl Bažnyčią kamuojančių liūdnų įvykių nelabai ką galėjo padaryti, susidūręs su statistiškai fiksuojamu kunigų atkritimu, akivaizdžiai matomu visoje Bažnyčioje [1]. Šį opų ir skaudų klausimą popiežius aptaria dviejose savo kalbose. 1971 m. Didįjį Šeštadienį, primindamas paschalinę Dievo-Žmogaus dramą, kai jis buvo apleistas savo mokinių ir išduotas savo draugo, popiežius pateikė analogiją tarp Judo ir kunigų apostazės. Pradžioje jis sako, kad „reikia skirti vieną atvejį nuo kito, reikia suprasti, užjausti, atleisti, būti kantriam ir visada mylėti“. Tačiau paskui tuos, kurie atkrito ar atsimetė, jis apibūdino kaip „nelaimėlius ar dezertyrus“, kalbėjo apie juos skatinančias „žemas žemiškąsias priežastis“ ir apgailestavo dėl „moralinio menkumo, kuris laiko, kad po ilgo svarstymo duoto pažado sulaužymas yra natūralus ir logiškas“. [2] Popiežiaus širdį žeidžia įrodymai, ir, negalėdamas pašalinti visos apostazės akto kaltės, jis šiek tiek ją sumažina vartodamas posakį „nelaimėliai ar dezertyrai“. Tačiau dezertyravimas nėra nelaimės alternatyva; atkritusieji yra nelaimingi būtent dėl to, kad taip pasielgė.
1978 m. vasario mėn. kalbėdamas Romos dvasininkams apie kunigų atkritimus, popiežius sakė „Mus slegia statistika, trikdo kazuistika, ir nors priežastys iš tiesų reikalauja pagarbios užuojautos, tačiau jos mums kelia didelį skausmą. Mus stebina, kokia menka stiprybė yra tų silpnųjų, kurie atsisakė savo įsipareigojimų." Popiežius kalba apie „laicizacijos maniją“, kuri „sugriovė tradicinį kunigystės įvaizdį“ ir beveik neįtikėtinu būdu „iš kai kurių žmonių širdžių pašalino šventą pagarbą, priklausančią jų pačių asmeniui.“ [3]
Popiežiui nerimą iš dalies kėlė šio reiškinio mastas, iš dalies - jo suponuojamas nuosmukio gylis. Čia kalbama ne apie tai, kad kunigai elgėsi blogai, sulaužydami celibato įsipareigojimą, nes taip jau buvo nutikę ankstesniais laikais minėtiems kunigams neatsisakius kunigystės; veikiau kalbama apie naujos rūšies sugedimą, kurį sudaro atsisakymas pripažinti dalykų prigimtį ir absurdiškas bandymas kunigą paversti ne kunigu; jo naujajai būsenai, žinoma, parazituojant ant senosios.
Nagrinėjant statistinius duomenis reikėtų prisiminti, kad sakramentinis kunigystės pobūdis niekada negali būti prarastas; taigi jie atskleidžia, kiek daug žmonių nustojo būti kunigais vienu iš dviejų galimų būdų: Šventojo Sosto dispensa arba savavališku ir vienašališku pasitraukimu. Pastarasis būdas Bažnyčios istorijoje nėra naujas. Prancūzijos revoliucijos metu iš dvidešimt devynių tūkstančių kunigų, davusių priesaiką laikytis Civilinės dvasininkijos konstitucijos, dvidešimt keturi tūkstančiai atsimetė nuo tikėjimo, kaip ir dvidešimt vienas iš aštuoniasdešimt trijų konstitucinių vyskupų, iš kurių dešimtis vėliau vedė. [4] Valdant popiežiui šv. Pijui X nemažai jų atsisakė kunigystės luomo dėl tikėjimo sunkumų ar nepriklausomybės troškimo. Tačiau iki Susirinkimo tai buvo retas dalykas, kiekvienas atvejis sukeldavo susidomėjimą ar skandalą, o atsimetęs kunigas tapdavo tema romanams.
Nauja, kalbant apie kunigų atkritimą posusirinkiminėje Bažnyčioje, yra ne tiek nepaprastai didelis jų skaičius, kiek tai, kad Šventasis Sostas, plačiai taikydamas dispensas pro gratia, šiuos atkritimus įteisino. [5] Taip iš kunigo atimama teisė vykdyti savo tarnystę ir jis paverčiamas paprastu pasauliečiu, todėl šventimų metu gauta neišdildoma sielos žymė tampa neaktyvi ir beprasmė. Anksčiau iš tiesų retai pasitaikydavo, kad kunigai būdavo pažeminami iki pasauliečių būklės už bausmę, tačiau dar rečiau jie būdavo pažeminami pro gratia dėl tinkamo sutikimo trūkumo, panašiai kaip dėl netinkamo sutikimo santuokoje. Išskyrus Prancūzijos revoliucijos laikotarpį, vyskupai apostatai Bažnyčios istorijoje buvo labai retas reiškinys. Garsūs atvejai: Vergerio, Capo d'Istria vyskupo Tridento Susirinkimo metu; de Dominio, Spalato arkivyskupo valdant Pauliui V; Seldniko, Breslau vyskupo valdant Grigaliui XVI, ir, praėjus daugiau nei šimtmečiui - mnsj. Mario Radavero, Limos vyskupo augziliaro, buvusio Vatikano II Susirinkimo tėvu [6].
80. Kanoninis kunigų atkritimo įteisinimas.
Kaip minėjome, čia kalbame ne apie neproporcingai didelį, palyginti su ikisusirinkiminiu laikotarpiu, kunigų atkritimų skaičių, o apie tai, kaip pasikeitė Bažnyčios elgesys su kunigų atkritimais ir jų vertinimas. [7] Naujausioje žmonijos istorijoje nėra nieko, ko nebūtų buvę praeityje – tiek, kiek tai susiję vien su fiziniais įvykiais. Štai kodėl senovės autorius galėjo pasakyti Nihil est iam factum quod non factum sit prius [8] Svarbus ir naujas elementas yra moralinis sprendimas, kurį daro protas, ir tik jis nurodo tikrąją įvykių kryptį.
Popiežius galėjo būti sunerimęs dėl atkritimų skaičiaus, tačiau dispensų praktika vis dėlto tapo įprasta, nors ilgą laiką ji buvo nežinoma ir tai pakeitė moralinį ir teisinį kunigystės atsisakymo pobūdį, pašalindama iš jo kažkada turėtą apostazės aurą. Labai aukštas pareigas Romos kurijoje užimantis asmuo, kurio užduotis buvo rūpintis šiomis procedūromis man pasakojo, kad pažeminimas į pasauliečius, kurių 1964-1978 m. buvo tūkstančiai, kadaise buvo toks neįprastas, jog daugelis žmonių, net dvasininkų, net nežinojo, kad tokia kanoninė procedūra egzistuoja. Iš Valstybės sekretoriato paskelbtų 1969 m. Tabularum statisticarum collectio ir 1976 m. Annuarium statisticum Ecclesiae matyti, kad visame katalikiškame pasaulyje per tuos septynerius metus bendras kunigų skaičius sumažėjo nuo 413 000 iki 343 000, o vienuolių ordinų narių - nuo 208 000 iki 165 000. To paties Annuarium statisticum 1978 m. leidime atskleidžiama, kad 1973 m. atkritusiųjų buvo 3690, o 1978 m. - 2037. Jono Pauliaus II įsakymu nuo 1978 m. spalio mėn. dispensos buvo beveik visiškai nutrauktos. [9] Nors šie atkritimai išretino gretas, tikroji jų reikšmė yra ta, kad jie buvo įteisinti suteikiant milžiniško masto dispensas. Kanonų teisėje buvo numatyta [10], kad, tapęs pasauliečiu, dvasininkas netenka dvasinių pareigų, beneficijų ir privilegijų, tačiau lieka saistomas celibato. Nuo jo galėjo būti atleidžiami tik tie dvasininkai, kurių įšventinimai galėjo būti pripažinti negaliojančiais dėl sutikimo nebuvimo. [11] Atrodo, kad naujausioje Šventojo Sosto jurisprudencijoje apie sutikimo nebuvimą jau reikia spręsti ne pagal žmogaus nusiteikimą įšventinimo metu, bet pagal vėlesnę netinkamumo ar moralinio nepasitenkinimo patirtį per jo, kaip įšventinto kunigo, gyvenimą. Tą patį kriterijų bandė įvesti Jungtinių Valstijų vyskupijų teismai santuokos anuliavimo bylose, o Paulius VI jį kritikavo ir atmetė 1977 m. Pagal šį kriterijų pats faktas, kad kunigas bet kuriuo metu prašo grįžti į pasauliečių luomą, tampa įrodymu, kad jis buvo nesubrendęs ir nepajėgus duoti galiojančio sutikimo pirminio įsipareigojimo metu. Taip pat neatsižvelgiama į galimybę, kad galėjo būti vėlesnis sutikimo aktas, taigi ir sutikimas, kuris neleistų suteikti dispensos nuo celibato pagal 214 kanoną. Kaip ir Amerikos tribunolų atveju, čia susiduriame su užslėptu kiekvieno atskiro moralinio veiksmo svarbos neigimu ir tyliu visuotinumo principo priėmimu. [12] Iš kiekvieno atskiro moralinio veiksmo atimama svarba, kad ją būtų galima suteikti tokių veiksmų visumai. Galbūt esminė kunigiškųjų pašaukimų mažėjimo priežastis, lydėjusi vis didėjantį atkritimų skaičių, buvo šis įsipareigojimo sumenkinimas, dėl kurio kunigystė neteko visiško ir nuolatinio pasišventimo pobūdžio, apeliuojančio į kilniausią žmogaus prigimties dalį, atkakliai išgyvenant išbandymus ir sunkumus. Be abejo, tiesa, kad, kaip sakė Jonas Paulius II, šie defektai yra „antiženklas, antiliudijimas, kuris prisidėjo prie nusivylimo Susirinkimo viltimis" [13].
Dvasininkijos krizė buvo aiškinama įprastomis nuorodomis į sociologinius ir psichologinius veiksnius, kurie nėra tikrosios priežastys, tuo tarpu moralinis veiksnys buvo ignoruojamas. Šio reiškinio ištakos iš esmės yra dvasinės ir veikia dviem lygmenimis. Pirma, grynai religiniu lygmeniu yra nuskurdinamas laisvės supratimas, kai manoma, kad žmogus negali absoliučiai susieti savo laisvos valios su kažkuo, kas pats savaime yra absoliutus, bet, atvirkščiai, manoma, kad jo laisva valia turi teisę nutraukti bet kokį esamą ryšį. Tai akivaizdi analogija su skyrybomis. Ji taip pat grindžiama idėja, kad žmogaus valia negali savęs susieti besąlygiškai; tai yra grindžiama bet ko besąlygiško neigimu.
Antra, be šio nesugebėjimo suprasti, kad laisvė yra gebėjimas suteikti absoliutų pobūdį mūsų pačių pasirinktai galimybei ir taip įskiepyti savo gyvenimui nenuginčijamą nuoseklumą, antgamtiniu lygmeniu taip pat egzistuoja tikėjimo stoka, t. y. abejonė dėl egzistavimo absoliuto, kuriam kunigas save pašvenčia ir kuriam negali būti autentiško pasišventimo, jei jis nėra absoliutus de jure. Šią stoką, kuri galėtų pasitaisyti pati arba būti ištaisyta, skatina aukščiausiosios valdžios suteikiama dispensa. Taip atsiranda užburtas ratas, kai manoma, jog laisvė paneigiama reikalaujant pripažinti, kad absoliutai egzistuoja, nors iš tikrųjų būtent pastarųjų reikia, norint pasiekti brandžią laisvę. Dispensų suteikimas ir įsipareigojimų atsisakymas savaime buvo papiktinimas ir moralinio silpnumo bei menko asmeninės vertės jausmo ženklas, taip pat keldavo papiktinimą, kai buvo lyginama su pasauliečiais, susaistytais neišardomais santuokos saitais. Jonas Paulius II netrukus sustabdė dispensų teikimą. 1980 m. spalio 14 d. Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė dokumentą, nustatantį griežtesnę tvarką, pagal kurią atleidimo nuo šventimų pagrindai sutrumpinami iki dviejų ir tik iki dviejų dalykų: netinkamas sutikimas su įšventinimo aktu ir vyresniojo klaida, padaryta sutinkant įšventinti. [14]
81. Bandymai reformuoti katalikų kunigystę.
Daugybė pasiūlymų reformuoti kunigystę, kurie dabar skamba iš milžiniško viešosios nuomonės megafono, neturi nė menkiausio naujumo, nes Bažnyčios istorijoje jie kartojosi ne kartą; paprastai jie pateikiami neortodoksine dvasia, kaip katarų, husitų ir Liuterio, bet kartais yra tiesiog nekaltas nukrypimas, kaip garsaus kardinolo Angelo Mai, geresnio filologo nei teologo [15], kuris norėjo, kad dvasininkams būtų suteikta teisė bet kada prašytis atleidžiamiems nuo kunigystės, atveju. Priežastys, kuriomis grindžiami šie pasiūlymai reformuoti kunigystę, gali būti suvedamos į esmių, t. y. pastovių daiktų prigimčių, neigimą ir į norą peržengti ribas, kurios šias esmes apibrėžia ir kurios, jas apibrėždamos, lemia, kad jos yra tokios, kokios yra.
Skundžiamasi, kad kunigai laikomi pavaldiniais be visiškos atsakomybės už savo veiksmus, ir raginama jiems „grąžinti teisę kontroliuoti savo gyvenimą“, suteikiant teisę tuoktis, dirbti fabrikuose, leisti knygas ir skelbti savo nuomonę. [16] Pastarasis reikalavimas prasilenkia su faktais, nes katalikų dvasininkams niekada nebuvo leidžiama pasisakyti išsamiau, lengviau ir skambiau nei dabar. Kunigai gali leisti knygas be išankstinio vyskupų sutikimo, skelbti pareiškimus, rengti protesto mitingus, kalbėti per radiją ir televiziją, eiti į gatves demonstruoti prieš popiežiaus dekretus, bendrauti su nekatalikais ir visapusiškai dalyvauti jų susirinkimuose. Kanoninės drausmės sušvelninimas iškart tapo nuolatine ir įtakinga tikrove.
Iš tiesų, prisidengdami autoritetu, kylančiu iš jų šventimų, daugelis kunigų skelbia savo efemeriškas ir laikinas nuomones, tarsi jos būtų Evangelijos žinia ir Bažnyčios doktrina, t. y. jie skelbia patys save arba kažką savo. Taip elgdamiesi jie daro tipišką ir istoriškai žinomą klerikalistinį piktnaudžiavimą, kuris kadaise kilo iš religijos ir politikos painiojimo, o dabar kyla iš atitrūkimo nuo katalikiškosios doktrinos ir siekia pertvarkyti dogmas bei iškreipti Bažnyčios organizaciją. Taigi kunigai naudojasi ne tik autoritetu, kylančiu iš jų šventimų, bet ir autoritetu, kuris praktiškai yra daug platesnis, nes jie neteisėtai naudojasi savo padėtimi, kad savo privačiai nuomonei suteiktų Bažnyčios autoritetą.
Tai, kad kunigas reikalautų didesnės galios „valdyti savo gyvenimą“ (daryti, ką daro žmogus?), rodo tikėjimo silpnėjimą ir silpnesnį kunigystės orumo, kurį suvokti gali padėti tik tikėjimas, supratimą. Dėl ko gi kito tas, kuris turi galią sakramentiniu būdu teikti Viešpaties Kūną ir atleisti nuodėmes, tuo būdu keisdamas žmonių širdis, gali jaustis menkesnis ir stokojantis atsakomybės, jei ne dėl proto ir tikėjimo užtemimo? Šis menkavertiškumo jausmas kyla iš to, kad kunigas pamiršta tikrąją kunigystės paskirtį – teikti žmonėms šventus dalykus, ir iš to, kad jis mano, jog kunigiškoji būsena yra tokia pati būsena kaip ir bet kuri kita, t. y. tokia, kurioje žmogus siekia realizuoti savo galimybes ir įnešti savo indėlį į pasaulį.
82. Katalikų kunigystės kritika. Don Mazzolari.
Sakoma, kad kunigai kenčia, nes atsiduria abejingo ar priešiško pasaulio, kuris nėra atviras tam, ką jie nori daryti, ir kuris praeina pro juos nesusidūręs su jais, apsuptyje. Psalmininko eilutė, kuria prasidėjo Vatikano I Susirinkimas, šiandieniniam kunigui netinka: Euntes ibant et fiebant mittentes semina sua, venientes autem venient cum exsultatione portantes manipulos suos. [17] Šiandieniniai kunigai verkia ir sėdami sėklą, ir sugrįždami, nes jie laukia derliaus pėdų, džiuginančių širdį. Be abejo, kunigas yra sunkioje padėtyje, tačiau sunkumai yra pirminis ir esminis elementas to, kas jis yra; apaštalams nebuvo lengviau ir jiems nebuvo pažadėta, kad bus lengviau. Ypač nelogiška daug skųstis dėl kunigystės atitrūkimo nuo visuomenės, o paskui apsisukti ir kaltinti praėjusius tikėjimo amžius triumfalizmu, nes jų metu tokio atitrūkimo nebuvo, kadangi įtampa tarp jų buvo absorbuota integruotos krikščionybės struktūrų.
Don Mazzolari pastebi, kad „kunigas kenčia dėl to, kad turi skelbti žodžius, reikalaujančius aukštesnių standartų, nei įgyvendinami jo paties gyvenime, ir dėl kurių jo gyvenimas pasmerkiamas“. Tačiau kiekvienas žmogus yra tokioje padėtyje moralinio įstatymo ir Evangelijos normų atžvilgiu; ši įtampa būdinga ne tik kunigams. Norint suvokti, kad niekas negali skelbti moralinių tiesų savo vardu, tereikia prisiminti skirtumą tarp idealios ir realios būties tvarkos, kuris būtinas moralinio įsipareigojimo egzistavimui, nes jis kyla iš mėginimo juos sujungti; niekieno dorybė nėra lygi skelbiamam idealui. Pamokslavimą grįsti kuo nors kitu, išskyrus skelbiamo dalyko tiesą, reikštų jo teisingumą vertinti pagal pamokslininko moralinį vertingumą, kaip tai reiškė husitų erezija. Taigi pamokslavimas taptų neįmanomas. Jei tai, kas kunigui suteiktų teisę pamokslauti, būtų moralinis lygis, prilygstantis jo keliamiems reikalavimams, net švenčiausias kunigas susilaikytų nuo pamokslavimo. Tačiau iš tikrųjų „būtina, kad daugelis žmonių, kad visi žmonės skelbtų moralę, tobulesnę už jų pačių elgesį. Tarnystė... apima silpnus vyrus, kurie kartais pasiduoda savo aistroms, tačiau skelbiančius griežtą ir tobulą moralę. Niekas negali jų apkaltinti veidmainyste, nes jie kalba kaip tie, kuriems tai pavesta, kalba su įsitikinimu ir netiesiogiai, o kartais ir atvirai prisipažįsta, kad yra toli nuo to tobulumo, kurio moko... Deja, kartais pasitaiko, kad pamokslavimas nusileidžia iki elgesio lygio, bet tai jau yra piktnaudžiavimas: tačiau be tarnystės tai būtų taisyklė. [18]. Lyginant su idealu, kunigo gyvenimo trūkumai yra tik visų žmonių gyvenimo trūkumų pavyzdys. Darytina išvada, kad turėtume turėti nuolankumo, o ne iš puikybės kylančio sielvarto.
Kita vertus, kunigo žmogiškieji gebėjimai neišnyksta vien dėl to, kad jis yra kunigas, nes tarnystės vykdymas suteikia galimybę neribotai panaudoti visus talentus, uolumą ir gebėjimus, kuriuos žmogus gali turėti; galimybę daryti viską, kas lemia asmeninį tobulumą. Argi Bažnyčios istorija nėra pilna gražių idėjų, labdaros sumanymų ir mokymo organizacijų, suteikiančių plačias galimybes žmonėms atskleisti savo potencialą, nors jiems patiems ir neleidžiama pamokslauti? Kur dar už Bažnyčios ribų galima rasti konkretaus asmens vardą, vartojamą pavadinimuose ištisų žmonių organizacijų, vienijamų savo pažiūromis, tikslais ir darbais?
83. Visuotinė kunigystė ir įšventintoji kunigystė.
Esminė Bažnyčios istorinės kunigystės, kuri yra tikroji kunigystės, kaip tokios, forma, kritikos klaida yra ta, kad nepripažįstama šio dalyko esmė, arba nekintama prigimtis, ir ji redukuojama iki vien žmogiškojo ir funkcinio lygmens. Katalikų doktrina kunigystėje įžvelgia esminį, o ne vien funkcinį skirtumą tarp kunigo ir pasauliečio: ontologinį skirtumą, nulemtą šventimų sakramentu sielai įspaustos žymės. Naujoji teologija atgaivina senas eretiškas doktrinas, kurios kartu lėmė liuteroniškąjį kunigystės panaikinimą, ir užmaskuoja skirtumą, egzistuojantį tarp visuotinės pakrikštytų tikinčiųjų kunigystės ir sakramentinės kunigystės, būdingos tik kunigams. Per krikštą žmogus yra sujungiamas su mistiniu Kristaus kūnu ir pašvenčiamas Dievo garbinimui dalyvaujant Kristaus, vienintelio žmogaus, kuris kada nors tobuliausiu būdu teikė Dievui deramą garbinimą, kunigystėje. Be šios krikšto savybės, kunigas per šventimus gauna dar vieną savybę, kuri tarsi sustiprina pirmąją. Dėl šventimų jis gali atlikti veiksmus in persona Christi [19] kurių pasauliečiai atlikti negali. Pirmieji iš jų yra eucharistinio buvimo ir nuodėmių atleidimo veiksmai. Teologinių novatorių tendencija yra ištirpdyti antrąją kunigystę pirmojoje ir nuleisti kunigą į tą patį lygmenį kaip ir visus krikščionis. Jie tvirtina, kad kunigas įvairialypėje Bažnyčios sudėtyje atlieka ypatingą funkciją, kaip ir kiekvienas krikščionis. Šią ypatingą funkciją jam suteikia bendruomenė ir ji nereiškia jokio ontologinio skirtumo pasauliečių atžvilgiu, „taip pat nereikėtų laikyti kunigystės kažkuo aukštesniu.“ [20] Taigi tada ‘kunigo svarbą sudaro tai, kad jis pakrikštytas kaip ir bet kuris kitas krikščionis“ [21]. ‘Taigi atmetant sakramentinę kunigystę paneigiamas esybių, arba prigimčių, skirtumas, o tai diferencijuotą ir organišką Bažnyčios struktūrą redukuoja į kažką beformio ir vienalyčio. [22]
Ši tezė aiškiai išdėstyta R. S. Bunniko knygoje, kuri yra geras Olandijos Bažnyčioje ir jos teologinio mokymo centre vyraujančio mąstymo pavyzdys. [23] „Visuotinė kunigystė turi būti suvokiama kaip pagrindinė Dievo tautos kategorija, o ypatingoji tarnystė yra tik funkcinė kategorija“ ir yra „sociologinė būtinybė, kylanti iš apačios“. Pradėjęs nuo to, kad visuotinė kunigystė yra ypatingosios kunigystės pagrindas (o ji iš tiesų tokia yra, nes ordinaras turi būti pakrikštytas), šis olandų teologas toliau neigia, kad įšventinimas pastato žmogų ant naujo pagrindo, iš kurio kyla nauji veiksmai, kurie buvo neįmanomi vien krikšto pagrindu; nors krikštas suteikia aktyvų gebėjimą atlikti vienus dalykus, jis suteikia tik pasyvų gebėjimą atlikti kitus, tarp kurių yra Eucharistijos ir šventimų priėmimas.
Šis paralogizmas, susijęs su kunigyste, eina kartu su kitu, susijusiu su Bažnyčios padėtimi pasaulyje. Autorius teigia, kad „Susirinkimo Bažnyčia palaipsniui atranda, jog galiausiai Bažnyčia ir pasaulis sudaro vieną ir tą pačią dieviškąją tikrovę“! Taigi daiktų prigimtys iš pradžių ištirpsta, o paskui sudedamos; įšventintoji kunigystė painiojama su iš krikšto kylančia kunigyste, o antgamtinė teandrinė Bažnyčios prigimtis painiojama su visa nediferencijuota žmonių giminės mase.
84. Posakio „kunigas yra žmogus kaip ir kiti žmonės“ kritika.
Šis teologinis atskirų dalykų junginys tapo visuotinai priimtinas ir iš dalies lėmė, o iš dalies ir buvo nulemtas plačios tam tikrų autorių nuomonių sklaidos. Mintis tokia: „kunigas yra žmogus kaip ir kiti žmonės“. Šis teiginys yra klaidingas ir paviršutiniškas tiek teologiniu, tiek istoriniu požiūriu. Teologiškai todėl, kad jis prieštarauja mokymui apie šventimų sakramentą, kurį vieni krikščionys gauna, o kiti ne, ir kuriuo jie skiriasi ontologiškai, taigi ir funkciškai. Istoriniu požiūriu žmonės pilietinėje visuomenėje nėra lygūs, išskyrus jų esminę prigimtį, vertinamą abstrakčiai, atskirai nuo tų konkrečių aplinkybių, kuriomis ta prigimtis diferencijuojasi. Sakyti, kad kunigas yra žmogus kaip ir kiti, kurie nėra kunigai, yra dar klaidingiau nei sakyti, kad gydytojas yra žmogus kaip ir kiti, kurie nėra gydytojai. Ne, jis nėra žmogus kaip visi kiti, jis yra žmogus, kuris yra kunigas. Visi žmonės nėra žmonės-kunigai, kaip ir visi žmonės nėra žmonės-gydytojai. Užtenka stebėti, kaip žmonės elgiasi, kad pamatytume, jog kiekvienas gali atskirti gydytojus nuo ne gydytojų, o kunigus nuo ne kunigų. Vienais kritiniais atvejais jie kviečia gydytoją, kitais - kunigą. Novatoriai sutelkia dėmesį į abstrakčią žmogaus prigimties tapatybę ir atmeta ypatingą antgamtinį pobūdį, kurį kunigystė įneša į žmonių giminę ir kuriuo kunigas yra atskiriamas: Segregate mihi Saulum et Barnabam. [24]
Iš šios klaidos kyla akivaizdžių praktinių padarinių. Šiandieninis kunigas turėtų dirbti fizinį darbą, nes tik dirbdamas jis gali įgyvendinti savo likimą ir tik dirbdamas gali atrasti įprastą žmogiškąjį gyvenimą, kuriame atsiskleidžia Dievo planai pasauliui. Taigi darbas laikomas arba žmogaus tikslu, arba būtina sąlyga jo tikslui pasiekti, o kontempliacija ir kančia priskiriamos žemesnei nei utilitarinis produktyvumas kategorijai. Būdamas žmogus kaip ir visi kiti, kunigas reikalaus teisės tuoktis, rengtis, kaip nori ir aktyviai dalyvauti socialinėje bei politinėje kovoje; taip pat jis prisijungs prie revoliucinės kovos, kurioje į brolį žvelgiama kaip į priešą, su kuriuo reikia kovoti, nors tai ir neteisinga.
Skundas, kad kunigai yra atskirti nuo pasaulio, yra nepagrįstas. Pirma, todėl, kad jie yra atskirti, kaip Kristus atskyrė savo apaštalus, o būtent tam, kad būtų siunčiami į pasaulį. Kad paprasti žmonės supranta, ką sakramentinis įšventinimas prideda šiems atsiskyrėliams, iki pat naujausių laikų buvo taip akivaizdu, kad tai liudijo net įprasti posakiai tiek bendrinėje kalboje, tiek tarmėse. Šie posakiai daro skirtumą tarp žmogaus ir jo kunigystės ir vengia įžeisti kunigystę net tada, kai siekiama įžeisti žmogų. Jie atskiria žmogų nuo drabužio, laikomo kunigystės ženklu, ir nuo to, „su kuo jis turi reikalų“, tai yra nuo to, kas šventa.
Antra, istoriškai nėra pagrindo teigti, kad dvasininkai buvo atskirti nuo pasaulio ta prasme, kuria skundžiasi novatoriai. Ir tie, kurie vadinami pasaulietine dvasininkija, ir įprastinė dvasininkija yra pasaulyje, nors ir atskirti nuo jo. Labiausiai triumfuojantis įrodymas, kad dvasininkų atsiskyrimas neatskiria jų nuo pasaulio, yra tas, kad būtent įprastiniai dvasininkai, tie labiau atskirti nuo pasaulio, vienuolynuose gyvenantys žmonės, darė ne tik galingiausią religinį, bet ir civilinį poveikį aplinkiniam pasauliui. Jie ilgus amžius formavo civilizaciją, netgi ją pagimdė, nes būtent jie kūrė kultūros ir socialinio gyvenimo struktūras - nuo žemdirbystės iki poezijos, nuo architektūros iki filosofijos, nuo muzikos iki teologijos. Kalbant apie netinkamai vartojamą įvaizdį ir suteikiant jam teisėtą prasmę, dvasininkai yra raugas, kuris privertė tešlą iškilti, tačiau jie netampa tešla. Chemikai gerai žino, kad fermentuose yra kažkas antagonistinio medžiagoms, kurias jie verčia rūgti.
[1] 1980 m. Annuarium statisticum parodė, kad kunigų skaičiaus mažėjimas lėtėja, ir buvo tam tikrų atgimimo ženklų.
Kunigų šventimų skaičius padidėjo nuo 1,40 iki 1,41 proc. Perpus sumažėjo atkritimų. Vis dėlto bendras katalikų kunigų skaičius per metus sumažėjo 0,6 %. Vyrų ir moterų vienuolių ir toliau mažėjo, tačiau moterų - labiau: per metus jų sumažėjo 1,4 %, kai 1979 m. sumažėjimas buvo 1,1 %. Apskritai jų sumažėjo Europoje, o padaugėjo Afrikoje. O.R., 1982 m. gegužės 28 d.
[2] O.R., 1971 m. balandžio 10 d.
[3] O.R., 1978 m. vasario 11 d.
[4] P. Christophe, Les choix du clerge dans les Revolutions de 1789, 1830 et 1848 , Lille 1975, t. 1, p. 150.
[5] „Kaip malonę“.
[6] O. R., 1969 m. kovo 23 d.
[7] Dar viena naujovė yra ta, kad hierarchijos nariai prisijungė prie judėjimo prieš celibatą. Pavyzdžiui, kardinolas Legeras sako: „Tai, kas pasakyta apie celibatą, yra labai svarbu: „Gali kilti klausimas, ar nebūtų galima persvarstyti šią instituciją“. I.C.I., Nr. 279, 1967 m. sausio 1 d., p. 40.
[8] „Dabar nėra daroma nieko, kas nebuvo padaryta anksčiau“.
[9] Popiežiaus Wojtylos sprendimą griežtai kritikavo novatoriai. Pavyzdžiui, žr. 1981 m. spalio 6 d. interviu su Tubingeno universiteto kanonų teisės profesoriumi H. Herrmannu savaitraštyje Der Spiegel: Warum sollen wir uns noch zu einem Kreis von Menschen zahlen wollen, der das Evangelium von der Liebe stdndig verratl „Kodėl mes vis dar turėtume norėti, kad mus priskirtų prie žmonių grupės, kuri nuolat išduoda meilės Evangeliją?“
[10] 211-14 kanonuose.
[11] 214 kanone.
[12] Žr. 201-3 paragrafus.
[13] O.R., 1979 m. gegužės 20 d.
[14] Documentation Catholique, Nr. 566, 1980 m. spalis ir Esprit et Vie, 1981, p. 77.
[15] Angelo kardinolas Mai (1782-1854), žymus antikvaras ir Vatikano bibliotekos prefektas. Žr. 1934 m. sausio mėn. laikraštį Nuova Antologia, p. 80, Memorie di Leonetto Cipriani [orig. vertėjo pastaba].
[16] Tokie prašymai buvo išsakyti Bolonijoje vykusiame pasauliečių ir kunigų susitikime, apie kurį 1969 m. rugsėjo 28 d. rašė laikraštis La Stampa.
[17] Ps 126, 6. „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.“
[18] A. Manzoni, Osservazioni sulla morale cattolica , ed. cit. T. Ill, p. 135.
[19] „Kristaus asmenyje“.
[20] C.I.D.S., 1969, p. 488.
[21] Ten pat, p. 227.
[22] Orleano vyskupas monsinjoras Riobė savo poziciją gana nedviprasmiškai parodė 1972 m. lapkričio 11 d. laikraštyje Le Monde paskelbtame pareiškime Prancūzijos vyskupų konferencijai, kuriame siūlė, kad, vyskupui sutikus, bendruomenė įšventinto kunigo funkcijas laikinai atliktų pasauliečiai.
[23] Pretres des temps nouveaux, iš olandų kalbos vertė Denise Moeyskens, Tournai, 1969. Cituojamos ištraukos yra 64 ir 43 psl. Tą pačią mintį palaiko ir t. Schillebeeckx.
[24] Apaštalų darbų 13, 2. „Paskirkite man Saulių ir Barnabą“.
