„Abejoti Susirinkimu reiškia abejoti intencijomis Tėvų, kurie ekumeniniame susirinkime cum Petro et sub Petro [su Petru ir paklusdami Petrui] iškilmingai pasinaudojo savo kolegialia galia; galų gale tai reiškia abejoti pačia Šventąja Dvasia, vedančia Bažnyčią.“ Tai yra pagrindinė priežastis, kurią popiežius Pranciškus pateikia savo laiške motu proprio „Traditionis Custodes“, galutinai uždrausdamas Mišių aukojimą pagal tradicinį Romos ritualą. Pasak jo, šiam ritualui ištikimi tikintieji abejoja Susirinkimu ir taip kvestionuoja Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje.
Abejoti, pagal „Larousse“ [prancūzų enciklopedija], reiškia „būti neužtikrintam dėl fakto tikrumo“ arba „juo nepasitikėti“. Turbūt niekas neabejoja, kad Vatikano II Susirinkimas iš tikrųjų įvyko. Pasitikėjimo klausimas yra sudėtingesnis ir gali būti suformuluotas taip: Ar galima abejoti, kad Susirinkimą vedė Šventoji Dvasia? Pirmiausia keista, kad Šventasis Tėvas mano, jog Susirinkimo kritikai kvestionuoja Susirinkimo Tėvų „intencijas“. Juk arkivysk. Lefebvre‘o, vysk. Schneiderio, mons. Gherardinio, Jeano Madirano, Roberto de Mattei ir kitų kritika yra nukreipta į Susirinkimo tekstus ir jo eigą, o ne į jo dalyvių intencijas, kurios, kaip gerai žinoma, net būdamos geros gali grįsti kelią į pragarą ar likti paslaptyje.
Susirinkimo eiga
Susirinkimas buvo atidarytas popiežiaus Jono XXIII 1962 m. spalio 11 d., o uždarytas žymia Pauliaus VI kalba 1965 m. gruodžio 8 d. Ar pagrįsta manyti, kad šiuos trejus metus 2 500 Susirinkimo Tėvų buvo nuolatos ištikimi Šventosios Dvasios dvelkimui? Keli faktai iš daugelio verčia mus tuo abejoti.
Jau spalio 13-ąją, pirmojo Tėvų susitikimo dieną, buvo nukrypta nuo plano. Kada dalyviai, remdamiesi parengiamųjų schemų sudarytojų sąrašais, turėjo balsavimu išrinkti darbo komisijų narius, Prancūzijos kardinolų ir arkivyskupų susirinkimo prezidentas kardinolas Lienartas ir tuometinis Vokietijos vyskupų konferencijos prezidentas kardinolas Fringsas užginčijo šią tvarką ir pasiekė, kad balsavimas nevyktų iškart, bet būtų nukeltas vėlesnei datai, argumentuodami tuo, kad Susirinkimo Tėvai turi geriau pažinti vienas kitą. Balsuoti buvo nuspręsta spalio 16 d. Per tą laiką pasitelkus intensyvų lobizmą pavyko į komisijas iškelti vyskupus, kurių sąrašas labai skyrėsi nuo pateiktųjų pirminiuose planuose. Taigi Susirinkimas prasidėjo aiškiu maištu prieš popiežiaus numatytą ir patvirtintą modus operandi [veikimo būdą]. Kai kurie istorikai apie šį įvykį kalba kaip apie „Spalio revoliuciją Bažnyčioje“. Ar ši spalio 13-oji tikrai buvo įkvėpta Šventosios Dvasios?
style="text-align: justify;">[Šios pastraipos prancūziškame originale nėra, ji pridėta angliškame vertime] Spalio 30 dieną kardinolas Ottavianis, Šventosios Oficijos prefektas, jau būdamas pagyvenęs ir beveik aklas, išreiškė nepasitenkinimą pasiūlytais radikaliais šv. Mišių pakeitimais. Kalbėdamas šia tema, kardinolas viršijo jam skirtą laiką. Kardinolas Alfrinkas, vadovavęs tai sesijai, tiesiog išjungė Ottavianio mikrofoną. Tai pastebėjęs, Ottavianis turėjo pažemintas sėstis į savo vietą. Įtakingiausias kurijos kardinolas buvo nutildytas, o daug Susirinkimo Tėvų išreiškė savo pritarimą tokiam veiksmui džiugiai plodami. „Žiūrėk, kaip jie myli vienas kitą“.[1]
1965 m. spalį 450 Susirinkimo Tėvų nusiuntė peticiją komisijai, rengiančiai dokumentą apie Bažnyčią pasaulyje [„Gaudium et spes“], prašydami, kad jame būtų aptartas su šia tema glaudžiai susijęs komunizmo klausimas. Peticija mįslingai dingo, o komunizmo klausimas nebuvo iškeltas. Vėliau išaiškėjo, jog 1962 m. tarp Šventąjį Sostą atstovavusio kardinolo Tisseranto ir Maskvos patriarchatą atstovavusio arkivyskupo Nikodemo vyko slaptos derybos, per kurias buvo sutarta, kad komunizmo klausimas Susirinkime nebus paliestas mainais į stačiatikių sutikimą atsiųsti savo stebėtojus. Ši tyla komunizmo ažvilgiu sukėlė vyskupų nuostabą, ypač atvykusiųjų iš Rytų Europos ir Azijos, kurios kentėjo nuo komunistų persekiojimų.
Susirinkimo tekstai
Susirinkimo aktus sudaro 789 puslapiai teksto, publikuoto 1966 m. „Editions du Cerf“ leidyklos. Tai yra keturios konstitucijos (dvi iš jų dogmatinės), devyni dekretai, trys deklaracijos (nauja kategorija) ir daugybė „žinučių“. Didelė dalis šių tekstų yra labai ilgi, per ilgi. Visi jie, kardinolo Ratzingerio žodžiais, alsuoja „naiviu optimizmu“, kuris šiomis dienomis yra nebetekęs aktualumo.
Kokio autoritetingumo laipsnio yra šie dokumentai, galima tik spėlioti. Ar galima abejoti pastoracine konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje („Gaudium et spes“), parašyta 1965-aisiais? Arba dekretu, kalbančiu apie visuomenės komunikavimo priemones („Inter Mirifica“), parašytu 1963-aisiais, taigi iki interneto atsiradimo? Šiame dekrete, pavyzdžiui, teigiama: „Idant būtų veiksmingiau stiprinamas įvairiopas Bažnyčios apaštalavimas visuomenės komunikavimo priemonėmis, vyskupų nutarimu visose pasaulio vyskupijose kasmet tebūnie skiriama viena šventinė diena tikintiesiems supažindinti su jų pareigomis šioje srityje ir pakviesti šia intencija melstis bei remti reikalą piniginėmis aukomis.“ Argi neskamba patetiškai toks „Gaudium et Spes“ teiginys: „Kadangi tarpusavio priklausomybė kaskart didėja ir palengva apima visą pasaulį, bendrasis gėris, tai yra visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą, šiandien tampa vis universalesnis, taigi teisėmis ir pareigomis susiejantis asmenį su visa žmonija“? Šiandien, kai abortai tapę įprastu bei valstybės finansuojamu dalyku, kai vis plačiau įvedama šariato teisė, šis teiginys yra mažiausiai abejotinas. Ir nepamirškime svarbių doktrininių klausimų, iškeltų deklaracijoje apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“ arba „Nostra Aetate“, kalbančioje apie santykį su nekrikščionių religijomis.
3 style="text-align: justify;">Po Susirinkimo
Evangelijos žodžiai yra kur kas aiškesni nei Susirinkimo tekstai: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“ (Mt 7, 15-19) Nebūsime per griežti pabrėždami pažengusią irimo būklę, kurią Bažnyčia šiandien išgyvena: pašaukimų ir religinių praktikų nuosmukis, liturginės ir doktrininės vienybės nebuvimas, faktinė Vokietijos Bažnyčios schizma ir t.t. Net nereikia minėti didėjančio atotrūkio tarp pasaulietinės valdžios įstatymų ir Bažnyčios mokymo ar tiesiog elementaraus prigimtinio įstatymo. Susidūrę su šiuo baisiu nuosmukiu, sumaniausi inovatoriai teisinasi taip: „Be Susirinkimo situacija dabar būtų dar blogesnė.“ Visų pirma, sunku įsivaizduoti dar blogesnę situaciją nei dabartinė; antra, nėra jokių argumentų, kurie galėtų pagrįsti tokį desperatišką teiginį. Akivaizdus ir nepaneigiamas faktas yra tai, kad tradicines religines praktikas ir apaštalavimą išsaugojusios bendruomenės ir kunigai ne tik nepatyrė panašaus nuosmukio, bet ir suvešėjo nepaisant labai priešiškos bažnytinės aplinkos.
Matyt, čia ir yra keblumo esmė. Popiežiui Pranciškui, įšventintam 1969-aisiais, ir vyskupams, jau artėjantiems prie pensinio amžiaus, Susirinkimo metai buvo jų studijų ir pirmųjų kunigystės žingsnių metai. Jie nuoširdžiai tikėjo „naujosiomis Sekminėmis“, kurios turėjo atgaivinti Bažnyčią. Deja, trokštamo rezultato pasiekta nebuvo, greičiau priešingai. Iš čia ir kyla suprantamas apmaudas. Dar blogiau – metodai, kurių buvo atsisakyta, pasirodė vaisingi. Jie dabar gaivina jauniausią ir dinamiškiausią krikščionių dalį. Tai nepakeliamas įžeidimas, kurį reikia pašalinti, nes jis kelia skausmingą klausimą, kurio sau užduoti daugelis žmonių nesiryžta: Ar mes nepadarėme klaidos?
Drąsūs vyrai tai pripažintų ir, kaip apaštalai po savo negebėjimo sekti Kristumi iki Golgotos, galų gale paaukotų tai Dievui. Bet... ta savimeilė!
[1] Tertulianas rašo, ką pagonys kalba žiūrėdami į krikščionis.
