Pamokslas sakytas Kaune, 2020 m. liepą
Brangūs tikintieji,
Koks yra mūsų gyvenimo žemėje tikslas? Sekant šv. Ignacu, galima atsakyti, kad žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą; kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas. Tų kitų dalykų yra įvairių ir daug – galima sakyti, kad tai visa regimoji ir neregimoji kūrinija, viskas, ką tik matome, apčiuopiame pasaulyje, taip pat viskas, ko negalime patirti juslėmis, tačiau įžvelgiame protu. Visa tai Dievo plane yra tam, kad padėtų žmogui pasiekti savo galutinį tikslą – mylint Dievą išgelbėti savo sielą. Tarp šių dalykų, padedančių žmogui siekti savo tikslo, yra vienas ypatingas dalykas. Jis toks ypatingas, jog priklauso labiau dieviškai nei žemiškai sričiai. Tai yra katalikiška kunigystė.
Šią kunigystę padovanojo mums, žmonėms, pats Dievas, žmogaus ir visų tų regimų bei neregimų dalykų Kūrėjas, mūsų gyvenimo galutinis Tikslas. Šis Dievas, tapęs žmogumi ir trisdešimt su trupučiu metų gyvenęs šioje žemėje, paskutinį savo žemiškojo gyvenimo vakarą davė neapsakomą dalyką – savo išrinktus mokinius įšventino, kad šie, Jam iškeliavus, tęstų Jo paties misiją. Misiją vesti žmones į jų galutinį amžinąjį tikslą. Katalikiška kunigystė yra dalyvavimas šioje mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus misijoje.
Galbūt kyla klausimas, kodėl Dievas pasinaudoja savo išrinktais mokiniais, kad vestų žmones į jų galutinį tikslą. Kodėl Jis nepalieka visų žmonių, kad šie Jį betarpiškai šlovintų, garbintų, Jam tarnautų, ir per tai išgelbėtų savo sielą? Ar reikalingi tarpininkai tarp Dievo ir žmonių? Ar reikalingi kunigai? Galime atsakyti, jog pats Viešpats Jėzus nustatė, kad Jo išrinktieji savo amžinąjį tikslą pasiektų per kunigų tarpininkavimą, ir todėl einame pas kunigus, kad gautume malones, gautume sakramentus, gautume įvairią dvasinę pagalbą. Tačiau galime pažvelgti ir į bendrą tvarką, pagal kurią Viešpats Dievas veikia pasaulyje. Jau prigimtiniame lygmenyje matome, kad paprastai Dievas naudojasi žemiškais įrankiais savo tikslams įgyvendinti: debesų pagalba siunčiamas lietus, kuris savo ruožtu teikia augimą augalams; tėvų, mokytojų pagalba auklėjami, formuojami vaikai; visuomenės veikėjų dėka kreipiamas valstybių gyvenimas. Visur, kur tik pažvelgsime, matome įrankius, kuriuos Dievas naudoja arba bent jau toleruoja, kad būtų įgyvendinti Jo Apvaizdos planai. Taip pat iš Apreiškimo žinome, jog ir antgamtiniame lygmenyje Dievas naudojasi protingais įrankiais, kad vestų kūrinius į jų tikslą – tai yra Jis naudojasi geraisiais angelais, kurie perduoda Dievo įkvėpimus vieni kitiems bei žmonėms. Taigi yra visiškai normalu, kad ir žmonių išganymo darbe, Jėzaus Kristaus misijos tęsime, žmonių vedime į jų amžinąjį tikslą Dievas naudojasi specialiais tam skirtais įrankiais – būtent, katalikų kunigais.
Ir kaip Viešpats Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus – neapsakomai pranoksta viską, kas tik yra kūrinijoje, taip ir jo įrankiai – kunigai – neapsakomai pranoksta visus kitus įrankius. Pranoksta ne dėl savo asmeninių savybių, bet dėl Jėzaus Kristaus malonės, dėl į jų sielą įspausto kunigystės ženklo. Taip pat ir jų veikimo rezultatai neapsakomai pranoksta viską, ką įvykdo kiti įrankiai. Tik kunigas, teikdamas išrišimą, gali grąžinti nusidėjėliui prarastą antgamtinį gyvenimą. Tik kunigas Viešpaties Jėzaus vardu gali perkeisti duoną ir vyną į tikrą Kristaus Kūną ir Kraują. Tą Kūną ir Kraują, apie kurį pats Jėzus yra pasakęs: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Kunigystės didybė yra tokia neapsakoma, kad net Švenčiausioji Mergelė Marija, kurios šventumas pranoksta visų apaštalų ir visų kitų žmonių šventumą kartu paėmus, priimdavo savo Sūnaus Kūną iš apaštalų, jos Sūnaus paskirtų kunigais.
Su šia neapsakoma kunigystės didybe siejasi ir didžiulė auka. Viešpats Jėzus paskiria kunigais tuos, kurie, palikę žemiškus prisirišimus, seka Jį. Savęs išsižadėjimas yra neišvengiamas. Visiems Jėzaus mokiniams galioja Jo žodžiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Tačiau šie žodžiai ypač galioja tiems, kurie pašaukti glaudžiausiai susivienyti su Jėzumi – iki tiek, kad jie pasilenkę prie altoriaus gali Jo vardu sakyti „tai mano kūnas“, „tai mano kraujas“. Pamačius, kokio savęs išsižadėjimo Viešpats Jėzus trokšta iš savo kunigų, galima būtų išsigąsti. Tačiau kaip Jėzus kentėjo labiausiai iš visų žmonių, lygiai taip Jis buvo ir laimingiausias iš visų žmonių, nes nuolat vykdė savo dangiškojo Tėvo valią. Taip pat kunigams didžiausia palaima yra vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Yra viena malda, kuri puikiai išreiškia šią nuostatą ir kuri gali būti mūsų visų kasdienė malda: „Viešpatie Dieve, išmokyk mus būti dosnius, tarnauti Tau taip, kaip to esi vertas, duoti neskaičiuojant, kovoti nebijant žaizdų, duoti save nelaukiant jokio kito atlygio, kaip kad žinoti, jog vykdome Tavo šventąją valią.“
Žinoma, gali iškilti klausimas kaip šv. Petrui: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Jėzaus atsakymas šv. Petrui yra kupinas vilties: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų. … Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.“
Tokiai didžiai misijai reikalinga ir ypatinga malonė. Žinome, kaip net šv. Petro tikėjimas keletą valandų po to, kai jam buvo suteikta kunigystė, susvyravo, kaip jis tris kartus išsigynė pažįstąs Jėzų. Turime aiškų paskatinimą remtis ne savo jėgomis, bet Dievo malone. Viešpats Jėzus ją teikia, tačiau būtent čia reikalingas ir jūsų, brangūs tikintieji, bendradarbiavimas. Jūsų malda, auka už kunigus, už besiruošiančius kunigystei, už naujus pašaukimus – kad atsirastų jaunuolių, atsiliepiančių į Viešpaties Jėzaus meilingą kvietimą. Jėzus pats yra pasakęs: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“. Pašaukimui reikia, kad sielą antgamtiškai patrauktų pats Dievas. Būtent todėl naudojame antgamtines priemones – maldą, aukas – kad išprašytume pašaukimų. Mūsų kunigų brolijos įkūrėjas arkivyskupas Lefebras kartą kontempliatyvioms vienuolėms pasakė: „Tai dėl jūsų maldų ir aukų mūsų, kunigų, darbas neša vaisių sielose.“ Lygiai taip pat galime pasakyti, kad dėl jūsų, brangūs tikintieji, maldų ir aukų Dievo malonė pabudina jaunuolių sielose troškimą sekti Kristų Jo kunigystėje. Dėkojame už jūsų pasiaukojimą ir prašome melstis už pašaukimus.
Viešpaties Jėzaus valia yra, kad per kunigus Jo karalystė plistų šiame pasaulyje, kad per juos mūsų šalys grįžtų prie savo katalikiškų šaknų. Labai džiaugiamės, kad šiemet mūsų seminarijoje įšventintas kunigas Sebastijanas iš kaimyninės Lenkijos. Dėkojame jam, kad jis panorėjo aukoti savo primicijas ir Lietuvoje. Džiaugiamės, kad Lenkijoje kasmet vis atsiranda jaunuolių, apsisprendžiančių siekti katalikiškos kunigystės. Tepaskatina tai mus melstis, darbuotis, kad ir Lietuvoje atgytų katalikiškas gyvenimas. Kad Mergelė Marija, taip labai globojanti mūsų kraštą, atgręžtų jo žmonių širdis į Dievą, kad paskatintų tuos, kurie yra šaukiami, ypatingam Jėzaus sekimui.
