Kun. Matthias Gaudron FSSPX   Publikuota iš: Fsspx.lt external link
Kunigų įšventinimas
Kunigų įšventinimas. OnePeterFive.com nuotrauka.

Kaip liudija Laiškas žydams, Naujajame Testamente tėra vienintelis kunigas – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Laiške sakoma: „Anų (Senojo Testamento žmonių) daugelis tapdavo kunigais, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti. O kadangi šitas (Jėzus Kristus) išlieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę“ (Žyd 7,23–24).

Senajame Testamente buvo daug kunigų, bet ne krikščionybėje. Tada gal teisūs protestantai, kurie atmetė Kunigystės sakramentą? Jokiu būdu, nes jei katalikų kunigų taip pat yra daug, tai ne todėl, kad jie turėtų savarankišką kunigystę, bet todėl, kad turi dalį amžinojoje Kristaus Kunigystėje. Kunigiškas charakteris, įspaudžiamas į šventinamojo sielą per Kunigystės šventimus, padaro jį panašų į Kristų kaip aukščiausiąjį Kunigą ir paverčia įrankiu, kuriuo Kristus tęsia savo kunigiškąjį uždavinį. Taigi po savo Įžengimo į dangų Jėzus Kristus tarp mūsų lieka ne tik Eucharistijos sakramente, bet tam tikra prasme ir kuniguose, kurie jį pavaduoja. Kunigas yra antrasis Kristus, tęsiantis žemiškąjį Kristaus gyvenimą ir veikiantis per Kristų. Galiausiai, Kristus yra tas, kuris krikštija, atleidžia nuodėmes ir aukoja šventąją Mišių auką – aukščiausiąjį kunigystės aktą.

Šventasis Arso klebonas savo katechezėje sako: „Kas gi yra kunigas? Žmogus, veikiantis Dievo vietoje, žmogus, kuris nešioja visus Dievo įgaliojimus. „Eikite, – kalba dieviškasis Išganytojas, – pas kunigą... Kaip mane Tėvas siuntė, taip aš jus siunčiu... Man duota visa galia danguje ir žemėje... Kas klauso jūsų, tas klauso manęs; kas niekina jus, tas niekina mane“. Kai kunigas atleidžia nuodėmes, jis nesako: „Kad tau Dievas atleistų“, tačiau: „Aš tave išrišu“. Perkeitimo metu jis nesako: „Tai yra mūsų Viešpaties Kūnas“, o „Tai yra mano Kūnas“. Šv. Bernardas teigia, kad viskas mums ateina per Mariją. Bet taip pat galima pasakyti, kad viskas mums ateina per kunigus – visa palaima, visos malonės, visos dangiškos dovanos. Jei neturėtume Kunigystės sakramento – neturėtume ir mielojo Išganytojo, nes kas gi Jį padeda į tabernakulį? Kunigas. Kas priėmė mūsų sielas, įžengiant į gyvenimą? Kunigas. Kas jas pamaitina, kad jos turėtų jėgų šioje žemiškoje piligrimo kelionėje? Kunigas. Kas jas parengia žengimui pas Dievą, paskutinį kartą nuplaudamas šias sielas Kristaus Krauju? Kunigas, visada kunigas. O kai šios sielos grįš pas mirusius, kas jas palydės? Kas duos joms ramybę ir atilsį? Vėlgi kunigas. Jūs negalite įsivaizduoti nė vienos Dievo geradarybės, neprisiminę kunigo. Ar einate išpažinties pas švenčiausiąją Mergelę arba pas angelą, ar jie jums duos išrišimą? Ne. Ar jie duos jums Viešpaties Kūno ir Kraujo? Ne. Švenčiausioji Mergelė negali padaryti, kad ostija būtų perkeista į jos dieviškąjį Sūnų. Jei turėtumėte šalia du šimtus angelų, jie negalėtų jums atleisti nuodėmių. Vienas kunigas, koks silpnas jis beatrodytų, tai gali. Jis gali jums tarti: „Eik ramybėje, aš tau atleidžiu“. O, kas yra toks didis kaip kunigas! Patys kunigai tai supras tik danguje. Jei suprastų žemėje – mirtų ne iš baimės, o iš meilės“.

Kunigystės apeigos

Kunigų šventime esminis veiksmas yra vyskupo rankų uždėjimas. Esminiai žodžiai (sakramento forma) yra šie šventimų prefacijos žodžiai: „Visagalis Tėve, meldžiame tave, duok šiems savo tarnams kunigystės laipsnį. Atnaujink jų viduje šventumo dvasią, kad jie priimtų tavo duodamą antro rango tarnystę ir per savo pavyzdingą pasikeitimą įsakmiai siūlytų krikščionišką auklėjimą ir papročius“.

Jau Šv. Rašte aiškiai matome, kad šventimai buvo teikiami apaštalų rankų uždėjimu ir malda. Apie pirmųjų diakonų šventimus sakoma: „Jie dėjo jums melsdamiesi rankas“ (Apd 6,6), o šv. Paulius rašo savo mokiniui Timotiejui: „Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“ (2 Tim 1,6).

Kitos ceremonijos kunigų šventimuose nėra būtinos dėl sakramento galiojimo, bet yra sakramentalijos, pabrėžiančios Kunigystės esmę ir teikia pašventintajam malonių pagalbą. Svarbiausios iš šių ceremonijų yra rankų patepimas, taurės ir patenos perdavimas ir dar kartą rankų uždėjimas šventimų Mišių pabaigoje, suteikiant galią klausyti išpažintį.

Kunigo rankos patepamos dėl palaiminimų, kuriuos jos turės duoti. Tai darydamas, vyskupas kalba: „Palaimink ir pašventink, Viešpatie, šias rankas per šį patepimą ir mūsų palaiminimą, kad visa, ką jos laimins, būtų palaiminta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ Po rankų patepimo vyskupas duoda pašvenčiamajam taurę, pripiltą vyno ir vandens, ir pateną, ant kurios padėta ostija, kalbėdamas: „Priimk galią atnašauti Dievui auką ir skaityti Mišias už gyvuosius ir mirusiuosius“. Šie žodžiai labai gražiai pabrėžia, kad Mišių aukos paaukojimo sąlyga yra ši aukotojo galia, ir kad ši galia perduodama per kunigo šventimus.

Mišių pabaigoje vyskupas dar kartą uždeda rankas kiekvienam iš naujai įšventintųjų, kad jiems suteiktų galią klausyti išpažinčių, kuri perduodama tais pačiais žodžiais, kuriais Kristus davė galią savo apaštalams atleisti nuodėmes: „Priimk Šventąją Dvasią – kuriems tu nuodėmes atleisi, tiems jos bus atleistos, kuriems jas sulaikysi, tiems bus sulaikytos“.

Nors šios apeigos, kaip buvo pasakyta, nėra būtinos šventimų galiojimui, bet yra aiškus kunigo įvaizdžio pakeitimas, kai naujosiose šventimų apeigose per taurės ir patenos perdavimą kalbama: „Priimk Dievui atnašaujamas šventosios liaudies dovanas“, o pabrėžtinas išpažinties klausymo galios perdavimas visai panaikintas. Kad kunigas turi galią, kurios neturi paprasta liaudis, kad tik jis gali laikyti Mišias ir atleisti nuodėmes, o paprasti tikintieji ne – tai yra tiesos, kurias priimti, matyt, nuo šiandien iš „subrendusių“ pasauliečių nebegalima reikalauti. Taip kunigas iš visagalio aukotojo tampa tik tuo, kuris priima šventosios liaudies dovanas ir jas perduoda Dievui, o nuodėmių atleidimui šiandien atrandama kitų formų, nei išpažinimas kunigui.

Skirtingi šventimų laipsniai

Prieš kunigų šventimus dar eina šeši kiti šventimai. Mažieji šventimai į ostiarijus, lektorius, egzorcistus ir akolitus iš esmės nepriklauso Kunigystės sakramentui, bet yra sakramentalijos, kurias pradžioje Bažnyčia įsteigė šių tarnybų vykdymui. Taip pat subdiakono šventimai yra ne dieviškas, o bažnytinis paskyrimas, bet dėl savo didelių įpareigojimų priskaitomas prie aukštesniųjų šventimų. Iš tiesų, tai yra lemiamas žingsnis į kunigystę, nes su jais kandidatas į šventimus prisiima visam gyvenimui celibato ir brevijoriaus maldos pareigą. Per šiuos šventimus seminaristo siela palengva paruošiama tikrų sakramentinių šventimų priėmimui, ir todėl apgailėtina, kad naujose apeigose jie yra panaikinti, vien dėl to, kad tai tik sakramentalijos.

Diakono šventimai neabejotinai priklauso prie sakramentinių šventimų, nes jie buvo teikiami jau apaštalų laikais ir jau įspaudžia į pašventinamojo sielą neištrinamą ženklą. Diakono uždavinys yra mokyti ir padėti kunigui teikti sakramentus. Iškilmingose Mišiose jis gieda Evangeliją ir kartu aukoja taurę. Kunigo pavedimu jis gali iškilmingai teikti Krikštą, dalinti Komuniją ir vesti laidotuves. Ankstesniais šimtmečiais diakonai turėjo didesnę reikšmę nei šiandien. Kaip vyskupo padėjėjai, jie turėjo rimtų užduočių Bažnyčios valdyme, ir dažnai atsitikdavo, kad mirus vyskupui, ne kunigas, o diakonas būdavo įšventinamas jo įpėdiniu.

Vyskupo šventimai galiausiai suteikia Kunigystės pilnatvę. Nors dėl Eucharistijos vyskupas neturi jokios didesnės galios už kunigą, bet jis turi galią teikti Sutvirtinimą ir šventimus. Jei tai diecezinis vyskupas, tada jis yra galva, pirmasis savo kaimenės ganytojas ir mokytojas, kuriam kaip padėjėjai pavaldūs klebonai ir kiti kunigai.

Jei naujose apeigose diakono ir kunigo šventimų forma buvo palikta nepakeista (perstatyti tik keli žodžiai ir kunigų šventimo formoje praleistas vienas „ut“, kas nepakeičia prasmės), tai vyskupų šventimams įvesta kita forma, perimta iš Ipolito bažnytinių kanonų. Dėl to reikia pagalvoti, nes Ipolitas kurį laiką buvo antipopiežiumi, ir nėra aišku, ar jo bažnytiniai kanonai gali būti naudojami Katalikų Bažnyčioje. Tyrinėjimas, ar dėl to kylanti abejonė dėl naujųjų vyskupų šventimų yra pagrįsta, netelpa į šio straipsnio rėmus. Kadangi Tradicijoje yra daug skirtingų šventimų sakramento formų, ir Bažnyčia šio sakramento formos nustatyme, matyt, turi santykinai plačius įgaliojimus, tai nereikėtų skubotai aiškinti, kad naujieji vyskupų šventimai yra iš pagrindų negaliojantys.

Celibatas

Lotyniškoji Bažnyčia reikalauja iš savo kunigų celibato, t.y. gyvenimo visiškoje skaistybėje. Šis reikalavimas nėra kažkoks „prieš moteris nusistačiusių“ viduramžių išradimas, bet siekia dar apaštalų laikus. Nors pirmaisiais šimtmečiais į kunigus buvo imama dažnai ir iš susituokusių vyrų, bet po šventimų jie nebegalėjo tęsti savo santuokinių pareigų ir turėjo gyventi susilaikydami. Todėl šv. apaštalas Paulius nurodo, kad vyskupai ir diakonai turi būti „tik vienos moters vyrai“: iš žmogaus, kuris po savo pirmųjų vedybų dar kartą susituokė, negalima laukti, kad gyventų visiškoje skaistybėje. Tačiau tai yra labai aukštas asketinis reikalavimas laisvai atsisakyti žmogiškų silpnybių, todėl ši griežta taisyklė Bažnyčios istorijoje ne visada ir ne visuotinai būdavo išsaugojama. Rytų Bažnyčia VII amžiuje pasidavė tiek, kad leido kunigams ir diakonams tęsti iki šventimų sudarytą santuoką ir tik iš vyskupų reikalavo pilno susilaikymo, o tuo tarpu Vakarų Bažnyčia laikėsi senojo celibato principo. (Kas nori apie tai sužinoti smulkiau, gali perskaityti nedidelę Sticklerio knygelę ,,Der Klerikerzölibat“, išleistą leidykloje „Kral-Verlag“ 1993 m.)

Kokios yra tos priežastys, dėl kurių iš kunigo reikalaujama gyvenimo celibate?

Pirmiausia jau iš Naujojo Testamento aišku, kad gyvenimas nesusituokus yra didelis gėris. Pats Viešpats kalba apie tuos, kurie susilaiko nuo santuokos „vardan Dievo karalystės“ (Mt 19,12), o šv. Paulius moko, kad, nors santuoka yra gerai, bet nekaltybė yra didesnis dalykas (1 Kor 7). Santuoka yra Dievo – Kristaus susivienijimo su žmogaus siela atvaizdas, o nekaltas žmogus jau pilnai ir išskirtinai gyvena šia meile, kuri visus kada nors pasieks, nes danguje nebebus jokios santuokos (Mt 22,30).

Todėl labai tinka, kad kunigas, tokiu ypatingu būdu su Kristumi suvienytas, jog gali veikti vietoj jo, taip pat gyventų vien meile Kristui. Ypač jei pagalvojame, jog kunigas yra antrasis Kristus, tampa aišku, kad santuokinis gyvenimas jam labai netinka – Kristus buvo nevedęs, nes yra visų sielų Išganytojas ir Sužadėtinis. Todėl ir kunigas turi visą savo laiką, rūpestį ir meilę dovanoti visiems, kuriuos jam patikėjo Dievas, ir tapti aukštesniu, bet tikru tėvu, nes jis savo vaikus pagimdo malonės gyvenimui, parodo jiems kelią į vis geresnį Jėzaus sekimą ir į dangų, per sakramentus jiems dovanoja tam reikalingų malonių. Taigi nebelieka vietos privačiam šeimyniniam gyvenimui!

Kitos celibato priežastys yra šios:

- Kuo labiau žmogus priartėja prie Dievo, tuo daugiau visų žemiškų dalykų jis turi atsisakyti ir todėl tuo skaisčiau gyventi. Todėl Marija, Juozapas ir apaštalas Jonas buvo nekaltos sielos, o dar Senajame Testamente kunigams buvo griežtai uždrausta savo tarnavimo šventykloje dienomis turėti vedybinių santykių, nors buvo aukojami tik gyvuliai. Kiek didesnė turi būti skaistybė tų, kurie kiekvieną dieną ant altoriaus aukoja Dievui nesuteptąjį Dievo Avinėlį!

- Kunigas per celibatą turi liudyti Bažnyčios didybę ir šventumą. Per jį žmonės mato, koks turtas yra Bažnyčia, jei dėl jos galima santuokos ir šeimos atsisakyti. Arkivyskupas Lefebvre‘as kartais pasakodavo, kad Afrikos čiabuviai būdavo ypač paveikti kunigų ir vienuolių gyvenimo be santuokos ir kalbėdavo, kad religija, duodanti savo sekėjams tiek jėgų, turi būti tikroji.

- Celibatas iš kunigo reikalauja nuolatinės aukos, ir ši auka tampa vaisinga Bažnyčiai. Kaip Kristus pasaulį atpirko kryžiumi, taip ir kunigas gali tik tada vaisingai apaštalauti, kai gyvena aukos ir atsižadėjimo gyvenimą.

- Per celibatą kunigas tampa visiškai pavaldus Dievo karalystei. Jis gali eiti, kur jį siunčia jo vyresnieji ir savo darbe neturi atsižvelgti į šeimą. Tai gali būti ypač svarbu persekiojimų laikais. Faktas, kad nacionalsocialistų koncentracijos stovyklose buvo žymiai daugiau katalikų kunigų, nei protestantų pastorių, yra tarp kitko taip pat tuo paremtas.

- Galiausiai, celibatas yra dar viena kliūtis nepašauktiesiems. Gali lengvai atsitikti, kad kas nors, nebūdamas vertas, nesiekdamas kunigystės motyvų, tikisi rasti šiame pašaukime materialinį saugumą ar garbingą padėtį visuomenėje. Tokie žmonės daugiausia yra sulaikomi celibato reikalavimo, nes jis nebeleidžia pasiekti visų šio pasaulio malonumų.

Kunigystė moterims?

Kunigu gali tapti tik krikštytas vyras. Ši mūsų dienomis taip karštai aptariama tiesa remiasi tuo, kad kunigas yra Kristaus atstovas. O Kristus buvo vyras ir savo apaštalais darė tik vyrus. Būtų per daug paprasta tai aiškinti tik to meto nuostatomis, nes jų Kristus ne visada laikydavosi. Juk priešingai, jo prikalimas prie kryžiaus taip neatitiko šių nuostatų ir kėlė tokį pasipiktinimą!

Priežastis, dėl kurios kunigystė negalima moterims, yra gilesnė – tai lyčių prigimtis. Vyro ir moters santykyje atsispindi Dievo santykis su savo kūriniais. Vyras kaip apvaisintojas ir darbininkas yra Dievo atvaizdas, o moteris kaip priimanti ir gimdanti yra kūrinijos atvaizdas. Todėl vyras yra šeimos galva, ir šv. Paulius Laiške efeziečiams liepia vyrams savo žmonas mylėti taip, kaip Kristus myli savo Bažnyčią, o moterims klausyti savo vyrų taip, kaip Bažnyčia Kristaus. Tai jokiu būdu nereiškia moters nepilnavertiškumo! Iš tikrųjų vyras yra tik Dievo atvaizdas, savo esme toks pat kūrinys, kaip ir moteris. Abi lytys yra lygiavertės, bet kūrinijos tvarkoje turi vykdyti skirtingas užduotis. Skirtumas tarp jų yra ne vien kūno organuose, bet ir sieloje.

Jau dėl savo prigimties moteris nėra skirta būti Dievo atstovu tarp žmonių, todėl neatsitiktinai Kristus buvo vyras, ir jo pavaduotojai gali būti tik vyrai.

Dar aiškiau šis mokymas yra pagrįstas Šv. Rašte. Būtent šv. Paulius rašo korintiečiams: „Kaip visose šventųjų bendruomenėse, moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia įstatymas. Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti susirinkime. Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas“ (l Kor 14, 33–37). Taigi šv. Paulius čia sako, kad draudimas moteriai bažnyčioje kalbėti, t. y. užimti kokias nors vadovavimo ar mokymo pareigas, yra taisyklė, galiojanti visoje Bažnyčioje („kaip visose šventųjų bendruomenėse“), buvusi jau Senajame Testamente („kaip skelbia įstatymas“) ir taip pat Kristaus įsakyta. Todėl niekas negali tvirtinti esąs pranašas ar Dvasios įkvėptasis, jei nepripažįsta, jog tai yra „Viešpaties įsakymas“.

Todėl Bažnyčia neturi galios leisti kunigystės šventimus moterims. Bet kuriuo atveju jie būtų negaliojantys, net jei pats popiežius tam duotų leidimą. Jonas Paulius II savo apaštaliniame rašte Ordinatio sacerdotalis1994m. gegužės 22 d., laimei, šį mokymą nedviprasmiškai patvirtino, tačiau daugeliui teologų ir vyskupų tai nėra pagrindas nutraukti diskusijas šia tema.

Kaip giliai įsišaknijęs žmonėse pajautimas, kad šis principas teisingas, rodo ir tai, jog Bažnyčios istorijoje nebuvo nė vieno rimto moterų kunigystės gynėjo, kad ir protestantiškose atskalose ilgą laiką moterų kunigystė buvo nežinoma, o patys protestantai tik visai neseniai galėjo ryžtis vyskupių paskyrimui.

Giliausia kunigystės moterims reikalavimo priežastis, aišku, yra šiandieninis kunigo įvaizdis: jei kunigas yra tik pirmininkaujantysis bendruomenės šventėje arba pokalbių partneris, iškilus asmeninėms problemoms, tada iš tiesų yra neaišku, kodėl ir moterys negalėtų tokio vaidmens atlikti.

Pašaukimai

Kunigystės sakramentas yra gyvybiškai svarbus Bažnyčiai, nes be kunigo nėra šv. Mišių Aukos ir kitų sakramentų. Be kunigų ir vyskupų nėra jokio tikinčiųjų vedimo ir mokymo, todėl Bažnyčia be kunigų žlugtų.

Pirmiausia tuo galima paaiškinti neapykantą, su kuria šiandien kovojama prieš tikrus kunigus. Malda už pašaukimus į kunigystę ir už kunigų bei kunigystės kandidatų šventumą turi būti svarbiausia mūsų maldų intencija, kaip pats Viešpats mums pavedė: „Derlius didelis, o darbininkų maža. Tad prašykite derliaus šeimininkų, kad atsiųstų darbininkų savo derliui“ (Lk 10,2). Tikros Bažnyčios reformos negali būti be daugelio kunigų, kurie būtų tikrai šventi kunigai ir tikėtų savo kunigyste. Todėl kunigų rengimas ir pašventimas yra pirmasis Šv. Pijaus X kunigų brolijos tikslas. Tikintieji turi pabrėžti savo dėkingumą už visas nesuskaičiuojamas malones, kurias gavo per kunigus, tam, kad per savo maldą ir auką padėtų Kunigų Brolijai šio pagrindinio tikslo siekti.

 

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.