Mažai yra dalykų, kurie taip gerai atspindi kovą tarp konservatyvių idėjų ir progresyvių ideologijų, kaip per pastaruosius 50 metų besikeičianti bažnyčių architektūra. Nors tradicinė architektūra buvo atmesta daugumos krikščionių denominacijų, tačiau šis konfliktas ryškiausiai matomas Katalikų Bažnyčioje.
Vatikano II susirinkimą 7-ajame dešimtmetyje palydėjo pati ikonoklastiškiausia ideologija nuo prostestantizmo revoliucijos laikų. Visame Vakarų pasaulyje su entuziastinga reformos dvasia buvo statomos bažnyčios, neturinčios jokio ryšio su praeitimi. Nauja banga ideologizuotų kunigų susidėjo su modernistais architektais tam, kad sukurtų apvalias bažnyčias, vėduoklės formos „Mišių centrus“, daugiafunkcines garbinimo vietas ir utilitarines cemento blokų dėžutes. Norėdami dar bent imituoti kažkokį sakralumo pojūtį, jie stoge įtvirtino prastai suformuotas smailes, sukūrė veržlius bokštus su kryžiais ant jų smaigalių ar išmušė skyles sienose ir ten įstatė abstrakčius vitražus.
Nuoširdūs, bet nemokšiški kunigai ir architektai ne tik pastatė bažnyčias, kurios atrodo kaip vigvamai, erdvėlaiviai arba apvirtę ledų kūgiai, bet ir dar pablogino padėtį „renovuodami“ jau egzistavusias bažnyčias pagal savo progresyvias pažiūras. Jų ikonoklazmas buvo totalinis. Jie marmurines grindis uždengė pigiais kilimais. Jie išplėšė neogotikinius altorius, pašalino šventųjų statulas, uždažė freskas, relikvijas išmetė į šiukšlių dėžes, išmetė žvakides ir iškilmingus liturginius kunigų drabužius. Nuo dabar viskas turėjo būti paprasta ir plika. Šlovė taupymui, o po mūsų sekantiems palikuonims nors ir tvanas.
„Naikinimas“, kaip tai vadina konservatyvesni žmonės, tęsėsi ir 10-ajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, Čikagos arkivyskupijos vyresnybė įvykdė nuotraukoje matomos Popiežiskosios šv. Juozapo seminarijos koplyčios, esančios Ohajo valstijoje, „supaprastinimą“.
Šis pakeistas dizainas dar yra palyginus skoningas. Parapijoje po parapijos kunigai net negalvodami tiesiog sunaikino visus dailės kūrinius ir baldus – taip sunaikindami pastatus, kurie tarnavo katalikų bendruomenei ištisas kartas. Viską apimantis naikinimas buvo paprasčiausias vandalizmas, kuris visada seka progresyvias ideologijas.
Progresyvias ideologijas lengva atpažinti, nes jų šalininkai naikina praeitį vietoje to, kad ją atnaujintų. Tam, kad sukurtų savo „drąsų naują pasaulį“, jie turi sunaikintį senąjį. Jų naujasis amžius yra pripildytas įsiūčio ir besišypsantys revoliucionieriai negali sukurti nieko nesunaikinę visko.
Vaizduotės turintis konservatorius, kita vertus, nepasiduoda madai, bet taip pat neaukština praeities tik dėl to, jog tai praeitis. Jis supranta, kad pokyčiai vyksta. Atsinaujinimas yra pastovus ir būtinas. Tačiau jis renovaciją laiko praeities atšviežinimu ir atjauninimu to, kas jau per amžius yra išbandyta bei laikyta tiesa. Vaizduotės turintis konservatorius sugrąžina praeitį į dabartį tam, kad sukurtų pamatus ateičiai, nes jis žino, jog ateityje tikrai bus patvaru tai, kas jau įrodė savo patvarumą ir tęstinumą praeityje.
Todėl nestebina, kad šiuo metu vėl vykstantis bažnyčių atnaujinimas tėra sugrįžimas prie tradicijos, kuri buvo sunaikinta praeito „atnaujinimo“ metu. Nuoširdžiai tikintys dvasininkai dabar nuplėšia lauk pigius kilimus, vėl blizgina grindų plyteles, atgal į vietą pastato statulas ir atstato vienuolynus simpatišku moderniu stiliumi, kuris rodo nuolankumą ir padeda stiprinti tikėjimą, bet nėra vergiška praeities kopija ar šiurkštus antikvariatų garbinimas.
Pamoka yra aiški: nepaisant savo ramios išvaizdos ir mandagaus bendravimo, progresyvizmas yra sukurtas ant įsiūčio. Progresyvizmo status quo yra naikinimas, todėl esanti tvarka turi būti visiškai pakeista. Vaizduotės turintis konservatorius, kita vertus, stengiasi pataisyti tai, kas yra blogai, ne sukeldamas revoliuciją, o tiesiog atnaujindamas. Kas praeityje yra gražu, gera ir teisinga, yra atkuriama tam, jog tarnautų dabarčiai ir ateičiai.
