Iš Vatikano II susirinkimo grįžę vyskupai (arba „liturgistai“ vilkai, kurių vyskupai nesustabdė) šio susirinkimo vardu ėmėsi žiaurių naikinimo ir ikonoklastinių veiksmų. Įnirtingas pokyčių siekis nuniokojo Bažnyčios paveldą bei liturginę tradiciją ir, natūralu, darė įtaką Bažnyčios architektūrai bei dizainui. Tai baigėsi sunaikinimu monumentų, kuriuos aukodamiesi statė ir mums perleido mūsų protėviai. Kaip iliustraciją pasitelksiu dviejų katedrų Ouklando vyskupijoje (Kalifornijoje) istoriją.
1893 metais neogotikinė Šv. Pranciškaus Salezo bažnyčia (nuotrauka žemiau) buvo pastatyta iš airės imigrantės Mary J. Canning paaukotų lėšų ir daugybę dešimtmečių tarnavo kaip vis augančios gyvos centrinio Ouklando bendruomenės šventovė. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčios bendruomenė tapo etniškai marga, kuomet čia masiškai kėlėsi laivų statytojai ir jūreiviai su šeimomis.
Senosios katedros interjeras prieš pertvarkymą
Šis gražus monumentas, pastatytas mūsų protėvių didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui, turėjo garbę tapti „pirmąja katedra Jungtinėse Valstijose, visiškai pertvarkyta pagal Vatikano II susirinkimo liturginę dvasią“. [1]
Vietos vyskupas Floydas Beginas dalyvavo visose susirinkimo sesijose ir, jo teigimu, net prisidėjo prie kai kurių jo dokumentų rengimo. Burnsas ir Bautista rašo, kad grįžęs po susirinkimo vyskupas turėjo aiškų planą, kaip pertvarkyti savo katedrą:
„Kadangi kunigas dabar atsisuko į žmones, vyskupas nusprendė, kad žmonėms trukdo garbingi už altoriaus esantys vitražai. „Spalvingi vitražai sanktuarijuje trukdė stebėti pamaldas, kaip kad trukdytų atvažiuojančios mašinos šviesos.“ Šie vitražai buvo uždengti raudonmedžio plokštėmis. Visas interjeras perdažytas baltai, o eksterjeras (plytos) uždažytas kremine spalva. Komunijos grotelės pašalintos, - kaip ir visos statulos, išskyrus Jėzaus. Apibendrinant, visas pastatas pertvarkytas sekant Vatikano II susirinkimo direktyvomis ir sukurta „atmosfera, tinkanti dalyvavimui, garbinimui ir maldai“.“
Senosios katedros interjeras iš karto po pertvarkymo
Tuomet nestebina, kad susirinkimo „liturginė dvasia“ privedė ir prie šiuolaikinio meno elementų inkorporavimo:
„Šokiai, skaidrių prezentacijos, fotografijos, inovatyvus pamokslavimas – visa tai tapo reguliaria katedros pamaldų dalimi...Vėlyvaisiais 1969-aisiais katedroje surengta Advento paroda pavadinimu „Turime keistą viltį“, skirta diskutuoti, kaip išlaikyti viltį socialinio chaoso, apėmusio Jungtines Valstijas, įkarštyje. Pirmąją parodos savaitę sanktuarijuje kabėjo keturi didžiuliai portretai: Če Gevaros, Džoanos Baez, Martino Liuterio Kingo ir Neilo Armstrongo.“
Tai jau tikrai keista viltis. Vargonai pakeisti ansambliu, kurį sudarė styginiai, mušamieji, pianinas ir kiti instrumentai. Šios liturginės inovacijos sulaukė nacionalinio dėmesio ir buvo apžvelgtos Time Magazine:
„Kiekvieną sekmadienį du kartus skamba muzika, apimanti visą skalę ir derinanti tokius nesuderinamus kraštutinumus kaip grigališkasis choralas ir rokas. Neseniai čia sekmadienį skambėjo tiek Bacho arija, tiek „Amazing Grace“. Kitą sekmadienį skambėjo Haydeno trio, Bobo Dylano „The Times They are A-Changin’“ ir Liuterio „Dievas – mūsų tvirtovė“. [2]
Burnsas ir Bautista triumfuodami pabaigia: „Trumpai tariant, katedros liturgija pasiekė to, ko reikalavo susirinkimas.“
Žinoma, susirinkimas niekada nereikalavo tokios nesąmonės; jis tik paliko tam praviras duris. Sacrosanctum Concillium, dokumente apie reformą vietiniu lygmeniu, nustatytos griežtos, bet miglotos ribos, ką vyskupai galėjo įgyvendinti savo vyskupijose:
„Negali būtų jokių inovacijų, kurių nuoširdžiai ir tikrai nereikalauja Bažnyčios gėris; taip pat turi būti dedamos pastangos, kad priimtos naujos formos kažkokiu būdu būtų organiškai išaugusios iš jau egzistuojančių formų.“ (23 straipsnis)
Šv. Pranciškaus Salezo bažnyčią galiausiai sugriovė žemės drebėjimas, dvidešimt metų palikęs vyskupiją be katedros.
Bet tuomet tai įvyko dar kartą!
Postmodernistinė Kristaus, Šviesos, katedra buvo pagaliau baigta 2008 m. ir kainavo beveik 200 milijonų dolerių. Šv. Pranciškaus Salezo bažnyčios atveju jos pertvarkymą lėmė vyskupo susirinkimo reformų interpretacija, tuo tarpu naujosios bažnyčios statybos buvo paliktos profesionaliems architektams. Išmintingą kritiką naujajam pastatui pateikė architektūros teoretikas Nikosas Salingarosas:
„Nepaisant gerų intencijų, Ouklando katedroje panaudotas vaizdų ir architektūros stilius yra nereikalingas...Naujiesiems laikams tinka trumpi įspūdžiai, bet ar tai padeda ilgoje perspektyvoje? Ar tai negalioja ir visai Katalikų Bažnyčiai?“
Naujoji Ouklando katedra 
Naujosios Ouklando katedros interjeras
Profesorius apibūno katedrą kaip modernią ir postmodernią tuo pačiu metu, kupiną dekonstruktyvistinių elementų, pastatytą pagal stilių, žinomą „kontroliuojamo chaoso“ vardu. Sąmoningas trūkio su praeitimi įvedinėjimas akivaizdžiausias „brutalistinio [arba neapdoroto] betono“ stiliuje, kurį Salingarosas vadina „mirusia atlieka“:
„Panaudota medžiaga, mano nuomone, yra fundementaliai nešventa. Pilka, slopinanti ir akustiškai sunki, ji reprezentuoja kviečiančių užeiti maldos namų priešingybę. Tūkstantmečiais bažnyčių išorė atrodydavo taip, kad išreikštų meilę Kūrėjui. Šioje atstumiančioje medžiagoje nematau meilės.“
Salingarosas taip pat pastebi, kad vyskupai nebeprašo inkorporuoti krikščioniškų tipologijų architektūriniuose projektuose, greičiau „nusistovėjo praktika architektams naudoti modernistinės kalbos formos tipologijas“.
New York Times rašytojas ir katalikų neofitas Rossas Douthatas, kalbėdamas apie modernią bažnyčių architektūrą, pastebėjo, kad jai visiškai trūksta dvasingumo:
„Dar neteko matyti bažnyčios ar katedros, kuri būtų sėkmingai pritaikyta naudojant architektūrinius stilius, išpopuliarėjusius po 1920-ųjų. Nuo Italijos iki San Francisko – visur pavyzdinės modernios bažnyčios iškyla kaip monumentai, bet ne kaip maldos ir garbinimo vietos; tuo tarpu jų mažesnės kopijos Amerikos priemiesčiuose yra tarsi amaras bet kuriai religinei bendruomenei, kuriai tenka nelaimė joje atsidurti.“
Visa laimė, kaip teigia Salingarosas, kad modernistinė mada nėra universali, kaip kad įrodo neseniai pastatyta Hiustono Švč. Jėzaus Širdies katedra:
„Tiems, kas Bažnyčios architektūroje (ir pačioje Bažnyčioje) remia tradiciją, o ne inovaciją, nereikia jokio paaiškinimo. Žmogus surištas su Dievu per ritualą jau tūkstantmečius, ir geriausi architektūriniai sprendimai yra tie, kurie išsivystė bėgant laikui. Protingas ir jautrus architektas gali labai sėkmingai juos panaudoti šiuolaikiniame kontekste.“
[1] Jeffrey M. Burns and Mary Carmen Bautista, We are the Church: A History of the Diocese of Oakland. Strasbourg: Editions du Singe, 2001, p. 51.
[2] “Troubadours for God”, Time (May 24, 1971).
