Prasidėjo atgalinis laiko skaičiavimas iki Paryžiaus Dievo Motinos katedros, kurią 2019 m. balandį per siaubingą gaisrą pasiglemžė liepsnos, atidarymo – dabar skelbiama, kad ji bus atidaryta 2024 m. gruodžio 8 d. Pastato rekonstrukcija jau įsibėgėjo. Arkivyskupija ką tik pristatė dar vieną svarbią renovacijos plano dalį – senąsias svarbiausias liturgines struktūras (tokias kaip altorius) pakeis moderniąją estetiką išreiškiantys baldai.
Dalyvauti konkurse ir sukurti baldus, kurie užims vietą atnaujintoje katedroje, Paryžiaus arkivyskupas pakvietė penkis kruopščiai atrinktus menininkus – iš tikrųjų jie buvo žinomi tik labai siauram ratui žinovų, nes jau anksčiau dirbo prie įvairių šiuolaikinių projektų. Jų biografijos pristatymas, prieš kelis mėnesius paskelbtas laikraštyje Le Figaro, pagrįstai galėjo kelti nerimą. Pavyzdžiui, vienas iš menininkų Nicolas Alquinas ir jo sūnus teigia, kad dalyvauja „nuolatiniame dialoge tarp judėjų-krikščionių ikonografinio paveldo ir primityviųjų menų įtakos šiuolaikiniam Vakarų menui“. Tuo tarpu Guillaume'as Bardet, prieš pradėdamas dirbti su šiais liturginiais baldais, save apibūdino kaip „baldų dizainerį“, dirbantį interjero architektūros ir miestų planavimo srityse. Dar tarp jų yra Constance Guisset, atvira feministė ir progresyvistė socialiniais klausimais, Esseco verslo mokyklos absolventė, besispecializuojanti „performatyvių instaliacijų“ kūrime, kurių turinį mums būtų sunku paaiškinti. Prieš kelis mėnesius savo skaitytojus įspėjome, kad šio menininkų komiteto pateiktuose projektuose net nebuvo paminėtas Dievo Motinos vardas.
Ir vis dėlto bažnytinės vadovybės parengta programa, kuria jie turėjo vadovautis, skambėjo entuziastingai. „Grožis mums pasakoja apie Dievą“, – aiškino katedros rektorius monsinjoras Olivieris Ribadeau-Dumas. „Dievo Motinos katedros siela yra čia vykstantis garbinimas. Interjero dizainas turi sudaryti sąlygas visiems lankytojams susitikti su Kristumi.“ Belieka tik spėlioti, kaip galutinis konkurso rezultatas atitinka šį ambicingą planą.
Galutinį pasirinkimą birželio pabaigoje paskelbė monsinjoras Laurentas Ulrichas, atskleidęs, kaip atrodys penkios pagrindinės katedros liturginės struktūros: pagrindinis altorius, sakykla, vyskupo sostas ir dvi su juo susijusios kėdės, tabernakulis ir krikštykla. Daugelis katalikų tiek Prancūzijoje, tiek užsienyje buvo apstulbę ir suglumę, kaip aukščiausi Prancūzijos sostinės arkivyskupijos vadovai galėjo pritarti tokiam pasirinkimui.
Pasirinktas menininkas – baldų dizaineris Guillaume'as Bardet. Atrodo, kad jis iš tiesų „projektavo baldus“, tačiau pamiršo, kad jų paskirtis yra kita nei tų, kurie stovi madingame bare Paryžiaus rytuose.
Meno istorikas Pierre'as Téqui, kurį spauda dažnai kviečia į pagalbą dėl jo kompetencijos liturginio meno klausimais, pateikia savo nuomonę katalikiškame savaitraštyje Famille Chrétienne. Nors jis palankiai vertina „nuoseklų“ pasirinkimą, t. y. tai, kad vieno ir to paties menininko buvo paprašyta sukurti visus reikiamus kūrinius, jis išreiškia savo nusivylimą dėl galutinio rezultato, kuris, deja, atitinka visus šiuolaikinį sakralinį meną kamuojančius ekscesus – jei dar galime vartoti žodžius „menas“ ir „sakralinis“ tam apibūdinti. Minimalizmas, besiribojantis su absurdu, anikonizmas, trypiantis šimtmečių senumo katalikišką ikonografiją, turtingą simboliais ir veidais, bauginantis neadekvatumas vietai, į kurią milijonai tikinčiųjų visame pasaulyje su tikėjimu ir viltimi žvelgia kaip į švyturį, šviečiantį prasmę prarandančiame mūsų pasaulio vandenyne.
Pradžioje aptarkime altorių. Jo išvaizda gana panaši į kitą menininko kūrinį – bronzinį kavos staliuką, pavadintą „Kavos staliukas“, tik šį kartą tai turėtų būti ne staliukas, skirtas puodeliui arabikos iš Kosta Rikos, o altorius Brangiausiajam mūsų Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Jis tariamai sukurtas taip, kad atitiktų Vatikano II Susirinkimo reikalavimus, keliamus Mišių šventimui, tačiau jis neatitinka net šio imperatyvo, nes yra prilipęs prie smulkios marmurinės platformos krašto, neleidžiančio žmonėms jo apeiti – arba koncelebruoti.
Sakykla taip pat galėjo būti verta praeities sakyklų įpėdinė. Sakyklos davė pradžią nesuskaičiuojamai daugybei skulptūros šedevrų, vaizduojančių tikinčiojo širdies verksmą, kai jis apmąsto savo kančią ir išgirsta išganymo kvietimą. Galima buvo svajoti, kad sakykla taps galingo Dievo žodžio skelbimo vieta. Tačiau taip nėra. Vietoj to Dievo Motinos katedroje, kaip ir daugelyje kitų bažnyčių, sakykla tapo minimalistine tribūna, kurios dėl savo funkcionalumo ir nereikšmingumo neišsižadėtų ir priemiesčio konferencijų centras.
O kaip su vy
skupo sostu, vieta, kurioje turėtų reikštis arkivyskupo orumas? Guillaume'o Bardet sukurtą modelį būtų galima nesunkiai įtraukti į „Adamsų šeimynėlės“ dekoracijas ir naudoti kaip dėdės Festerio vietą, nes jis primena grėsmingą apverstą karstą.
Visa tai yra nuoga ir grėsminga. Filosofo Paskalio, kurio 400-ąsias gimimo metines šiemet minime, žodžiais tariant, „amžina šių begalinių erdvių tyla mane gąsdina“. Mes drebame ne dėl šventos ir garbingos Dievo baimės, bet dėl bedugnės tuštumos baldų, kurie tariamai nusprendžia likti nebylūs. Šiame baldų rinkinyje nėra nė vieno krucifikso, nė vieno nukryžiuoto Kristaus atvaizdo, kaip to reikalauja naujasis Romos mišiolas, jau nekalbant apie senąjį: „Taip pat ant altoriaus ar šalia jo turi būti aiškiai susirinkusiesiems matomas kryžius su nukryžiuoto Kristaus atvaizdu. Šis kryžius turėtų likti prie altoriaus net ir ne liturginių švenčių metu, kad primintų tikintiesiems Viešpaties atperkamąją kančią.“ Gaisrą išgyvenęs skulptoriaus Marco Couturiero paauksuotas kryžius bus grąžintas į savo vietą, tačiau tai vėl bus tuščias, nuogas kryžius.
Kaip teisingai pastebi Pierre'as Téqui, ponas Ulrichas sąmoningai pasirinko į lūžį orientuotą estetiką, atsisakydamas „tęsti istoriją, kuriant kažką šiuolaikiško, bet integruojančio praeitį, o ne pasmerkiant praeitį muziejams“. 2023 m. tikintiesiems siūlomi liturginiai apdarai dar niekada nebuvo tokie išskydę ir bauginamai sudėtingi savo tariamu paprastumu. Juos galima suprasti tik labai aiškinantis menininko intencijas. Tai paradoksalu, nes tuo pačiu metu praleidžiama daug laiko priekaištaujant Tradicijos mylėtojams dėl pernelyg „intelektualaus“ ir „elitistinio“ tikėjimo. Iš tikrųjų arkivyskupo pasirinkimas atskleidžia kur kas gilesnį negalavimą. Galima lažintis, kad arkivyskupas Ulrichas ir jo akolitai, tvirtindami šiuos tariamai estetiškus pasirinkimus, niekada sau nekėlė klausimo apie tikėjimo perdavimą ir sielų išganymą. Koks religinės vietos, kuri yra viena lankomiausių pasaulyje, švaistymas!
Istorijos ir paveldo mėgėjai be vargo internete ras graviūrų ir nuotraukų, kuriose užfiksuotas kadaise buvęs garbingasis Dievo Motinos katedros altorius. Jie gali tik apgailestauti, kad gaisras, kurį tiek daug tikinčiųjų visame pasaulyje laikė deginančiu ženklu, jog Vakarai praranda sielą, neprivertė sukurti naujo kūrinio, meninio atnaujinimo, galinčio įžiebti tikėjimo liepsną, įtraukiant ją į didingo, šimtmečius skaičiuojančio paveldo tęstinumą. Tiek daug garsių sielų, tokių kaip Chateaubriandas ir Claudelis, grįžo į katalikybę prie Dievo Motinos katedros kolonų, jau nekalbant apie milijonus svetimšalių, kurie atrado arba susigrąžino malonę po šiomis kilniomis gotikinėmis arkomis. Negalime nieko iš anksto spręsti, bet atrodo gana mažai tikėtina, kad pono Bardet kavos staliukas sukels tokius mistinius impulsus – paprasčiausiai todėl, kad grožis yra vienas trumpiausių kelių į Dievą, o naujieji baldai, ketinantys „papuošti“ Dievo Motinos katedrą, jo labai stokoja.
