Feria Quinta infra Hebdomadam Passionis
I Kančios savaitės ketvirtadienis
Šios dienos Evangelijoje ir skaitinyje pateikiamos jaudinančios maldos prašant atleidimo, pilnos tikėjimo Dievo gailestingumu. Kaip ir seniai praėjusių laikų atgailaujantys nusidėjėliai per Kančios laikotarpį mes privalome iš šių maldų pasimokyti atgailos būtinumo ir neišmatuojamos vilties, kurią turime turėti.
Introitus
Dan. 3, 31. Omnia, quæ fecísti nobis, Dómine, in vero iudício fecísti: quia peccávimus tibi, et mandátis tuis non obœdívimus: sed da glóriam nómini tuo, et fac nobíscum secúndum multitúdinem misericórdiæ tuæ.
Ps. 118, 1. Beáti immaculáti in via: qui ámbulant in lege Dómini.
Introitas
Dan 3, 31. Visa, ką tu mums padarei, Viešpatie, padarei teisingu teismu, nes mes tau nusidėjome ir tavo įsakymų nesilaikėme. Tačiau šlovink savo vardą ir elkis su mumis didžiai gailestingai.
Ps 118, 1. Palaiminti nesuteptieji kelyje, kurie laikosi Viešpaties įstatymų.
Oratio
Præsta, quæsumus, omnípotens Deus: ut dígnitas condiciónis humánæ, per immoderántiam sauciáta, medicinális parsimóniæ stúdio reformétur. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Suteik, meldžiame Tave, visagali Dieve, kad žmogaus prigimties orumas, pažeistas nesaikingumo, būtų atstatytas uolia ir išganinga atgaila. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio Daniélis Prophétæ. (Dan. 3, 25 et 34–45)
In diébus illis: Orávit Azarías Dóminum, dicens: Dómine, Deus noster: ne, quæsumus, tradas nos in perpétuum propter nomen tuum, et ne díssipes testaméntum tuum: neque áuferas misericórdiam tuam a nobis propter Abraham diléctum tuum, et Isaac servum tuum, et Israel sanctum tuum: quibus locútus es, póllicens, quod multiplicáres semen eórum sicut stellas cæli et sicut arénam, quæ est in lítore maris: quia, Dómine, imminúti sumus plus quam omnes gentes, sumúsque húmiles in univérsa terra hódie propter peccáta nostra. Et non est in témpore hoc princeps, et dux, et prophéta, neque holocáustum, neque sacrifícium, neque oblátio, neque incénsum, neque locus primitiárum coram te, ut póssimus inveníre misericórdiam tuam: sed in ánimo contríto et spíritu humilitátis suscipiámur. Sicut in holocáusto aríetum et taurórum, et sicut in mílibus agnórum pínguium: sic fiat sacrifícium nostrum in conspéctu tuo hódie, ut pláceat tibi: quóniam non est confúsio confidéntibus in te. Et nunc séquimur te in toto corde, et timémus te, et quaerimus fáciem tuam. Ne confúndas nos: sed fac nobíscum iuxta mansuetúdinem tuam et secúndum multitúdinem misericórdiæ tuæ. Et érue nos in mirabílibus tuis, et da glóriam nómini tuo, Dómine: et confundántur omnes, qui osténdunt servis tuis mala, confundántur in omni poténtia tua: et robur eórum conterátur: et sciant, quia tu es Dóminus, Deus solus, et gloriósus super orbem terrárum, Dómine, Deus noster.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Danieliaus knygos. (Dan 3, 25 ir 34–45)
Anomis dienomis: Azarijas meldėsi Viešpačiui: „Viešpatie, mūsų Dieve! Dėl savo švento vardo neatmesk mūsų amžinai, nepanaikink savo sandoros. Neatitrauk savo gailestingumo nuo mūsų dėl savo bičiulio Abraomo, dėl savo tarno Izaoko ir dėl savo šventojo Izraelio. Jiems tu pažadėjai padauginti palikuonis kaip dangaus žvaigždes, kaip smiltis ant jūros kranto. Tačiau, Viešpatie, tapome mažesni už bet kokią tautą, esame pažeminti šiandien visame pasaulyje dėl savo nuodėmių. Neturime nūnai nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado; nei deginamosios atnašos, nei aukos, nei aukojimo, nei smilkalų; nei vietos aukoti pirmienoms ir rasti tavo gailestingumui. O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių! Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje ir tau maloni, nes tavimi pasitikintys nenusivils. Dabar mes sekame tavim visa širdimi, bijome tavęs ir ieškome tavo veido. Nepalik mūsų skendėti gėdoje, bet elkis su mumis pagal savo švelnumą ir savo maloningą gailestingumą. Išgelbėk mus savo nuostabiais darbais ir pašlovink savo vardą, Viešpatie! Teapima sumišimas visus tuos, kurie daro pikta tavo tarnams; tebūna jie sugėdinti ir bejėgiai, tebūna sutriuškinta jų galybė! Tesužino, kad tu vienas esi Viešpats Dievas, šlovingas visame pasaulyje, Viešpatie, mūsų Dieve.“
Graduale
Ps. 95, 8–9 et 28, 9. Tóllite hóstias, et introíte in átria eius: adoráte Dóminum in aula sancta eius. V. Revelávit Dóminus condénsa: et in templo eius omnes dicent glóriam.
Gradualas
Ps 95, 8–9 ir 28, 9. Atneškite aukas ir eikite į jo prieangius. Garbinkite Viešpatį jo šventovėje. V. Viešpaties balsas triuškina ąžuolus, o jo šventovėje visi šaukia: Šlovė!
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secúndum Lucam. (Luc. 7, 36–50)
In illo témpore: Rogábat Iesum quidam de pharisæis, ut manducáret cum illo. Et ingréssus domum pharisæi, discúbuit. Et ecce múlier, quæ erat in civitáte peccátrix, ut cognóvit, quod accubuísset in domo pharisæi, áttulit alabástrum unguénti: et stans retro secus pedes eius, lácrimis cœpit rigáre pedes eius, et capíllis cápitis sui tergébat, et osculabátur pedes eius, et unguénto ungébat. Videns autem pharisaeus, qui vocáverat eum, ait intra se, dicens: Hic si esset Prophéta, sciret útique, quæ et qualis est múlier, quæ tangit eum: quia peccátrix est. Et respóndens Iesus, dixit ad illum: Simon, hábeo tibi áliquid dícere. At ille ait: Magíster, dic. Duo debitóres erant cuidam fæneratóri: unus debébat denários quingéntos, et álius quinquagínta. Non habéntibus illis, unde rédderent, donávit utrísque. Quis ergo eum plus díligit? Respóndens Simon, dixit: Æstimo, quia is, cui plus donávit. At ille dixit ei: Recte iudicásti. Et convérsus ad mulíerem, dixit Simóni: Vides hanc mulíierem? Intrávi in domum tuam, aquam pédibus meis non dedísti: hæc autem lácrimis rigávit pedes meos et capíllis suis tersit. Osculum mihi non dedísti: hæc autem, ex quo intrávit, non cessávit osculári pedes meos. Oleo caput meum non unxísti: hæc autem unguénto unxit pedes meos. Propter quod dico tibi: Remittúntur ei peccáta multa, quóniam diléxit multum. Cui autem minus dimíttitur, minus díligit. Dixit autem ad illam: Remittúntur tibi peccáta. Et coepérunt, qui simul accumbébant, dícere intra se: Quis est hic, qui étiam peccáta dimíttit? Dixit autem ad mulíerem: Fides tua te salvam fecit: vade in pace.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Luką tęsinys. (Lk 7, 36–50)
Anuo metu: Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ – „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“ Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“
Offertorium
Ps. 136, 1. Super flúmina Babylónis illic sédimus et flévimus: dum recordarémur tui, Sion.
Ofertoriumas
Ps 136, 1. Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome ir verkėme, kai prisiminėme tave, Sione.
Secreta
Dómine, Deus noster, qui in his pótius creatúris, quas ad fragilitátis nostræ subsídium condidísti, tuo quoque nómini múnera iussísti dicánda constítui: tríbue, quæsumus; ut et vitæ nobis præséntis auxílium et æternitátis effíciant sacraméntum. Per Dominum nostrum...
Sekreta
Viešpatie, mūsų Dieve, Tu įsakei, kad Tavo vardui būtų atnašaujamos dovanos iš Tavo kūrinių, kuriuos Tu sutvėrei, kad palaikytum mūsų silpnumą. Duok, Tave meldžiame, kad jos taptų mums pagalba dabartiniam ir amžinajam gyvenimui. Per mūsų Viešpatį...
Communio
Ps. 118, 49–50. Meménto verbi tui servo tuo, Dómine, in quo mihi spem dedísti: hæc me consoláta est in humilitáte mea.
Komunija
Ps 118, 49–50. Atsimink savo žodį, Viešpatie, tartą savo tarnui, kuriuo man davei vilties. Jis mane paguodė mano pažeminime.
Postcommunio
Quod ore súmpsimus, Dómine, pura mente capiámus: et de munere temporáli, fiat nobis remédium sempitérnum. Per Dominum nostrum...
Postkomunija
Ką priėmė mūsų lūpos, Viešpatie, tebūnie priimta tyra siela, kad laikinoji dovana taptų amžinojo gyvenimo laidu. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliáte cápita vestra Deo.
Esto, quæsumus, Dómine, propítius plebi tuæ: ut, quæ tibi non placent, respuéntes; tuórum pótius repleántur delectatiónibus mandatórum. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Meldžiame Tave, Viešpatie, būk maloningas savo tautai, kad ji atmestų tai, kas Tau nepatinka, ir prisipildytų džiaugsmo, laikydamasi Tavo įstatymų. Per mūsų Viešpatį...
