Pagaliau turiu privilegiją ne apgailestauti dėl Vakarų nuosmukio, bet nudžiugti dėl augančio pasipriešinimo judėjimo. Konkrečiai kalbu apie prancūzų iniciatyvą Academia Christiana, kurios vasaros konferencijoje man pasisekė dalyvauti Normandijos dvare 2021 m. rugpjūčio mėn. - rašo „European Conservative“ bendradarbis Davidas Engelsas.
Jis pažymi, kad patyrė retą malonumą praleisti savaitgalį su konservatyviais mąstytojais ir ryškiais jaunais entuziastais: „poistorinių“ vyrų ir moterų, gyvenančių mūsų miestuose, antitezėmis. Tai buvo šimtai žmonių, pačiame jėgų žydėjime, puikiai išmanančių kultūros nykimo priežastis ir pasekmes.
Niekada nepamiršiu vaizdo kai jie praktikuoja kovos menus, ryte lankosi tridentinėse Mišiose, o vakare mėgaujasi vietine virtuve, garsiai dainuoja senas prancūziškas dainas ir džiaugsmingai kalba apie ateitį. Gal veltui, bet tikiu, kad tai galėtų vykti visoje Europoje, – savo įspūdžiais dalinasi D. Engelsas.
Nors, tam tikra prasme, Europos kultūros krizė Prancūzijoje yra labiau pažengusi nei kitur, tiek patriotizmas, tiek krikščionybė čia turi gilesnes šaknis nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur religija ir sveikas nacionalinis pasididžiavimas patiria visišką nuosmukį. Teksto autorius vis dėlto, tikisi, kad Academia Christiana gali sukurti gerą precedentą katalikiškajai Ispanijai, Italijai ar Rytų Europai.
Tiesa, tokia nišinė organizacija vargu ar pasieks mases, įsitikinęs D. Engelsas, nes mūsų kultūros degradacija pažengusi per toli, o atotrūkis nuo tradicijų – per didelis. Tačiau ir kitoje politinio spektro pusėje tų, kurie stipriai, sąmoningai nusiteikę prieš krikščionybę ir tradicijas, yra santykinai nedaug (nors ir turi nepalyginamą ir neproporcingą galią).
Jei galime šiek tiek sustiprinti savo gretas; jei galime parodyti, kad socialinė dezintegracija yra kairiojo liberalizmo pasekmė; jei mes galime ugdyti jaunus žmones protu ir žmogišku pavyzdžiu, tai viltis neprarandama. Tada tokių institucijų kaip Academia Christiana dėka, kurios nepastebi pagrindinė žiniasklaida, gali atsirasti alternatyva Nietzsche’s „paskutiniam žmogui“. Toliau pateikiamas interviu su Viktoru Aubertu (Viktoru Oberu), Academia Christiana įkūrėju ir direktoriumi.
- Papasakokite apie Academia Christiana ištakas. Kaip tai prasidėjo?
- Projektas prasidėjo 2013 m., kai prasidėjo žmonių judėjimas „Manifs pour tous“. Keturių studentų įsteigtos Academia Christiana tikslas buvo ir kuklus, ir ambicingas: skatinti jaunąsias kartas ugdytis intelektualiai ir įsipareigoti bendram gėriui.
Daugeliui iš mūsų pasisekė, kad turėjo aktyvistus tėvus, kurie galėtų būti sektinu pavyzdžiu, arba studijavo filosofiją – tai leido suprasti, kodėl yra būtina tarnauti kitiems. Griūvančio pasaulio akivaizdoje buvome įsitikinę, kad negalime nieko nedaryti. Turėjome imtis veiksmų.
- Kas per ilgus darbo metus su jaunais žmonėmis iš visos Prancūzijos jus nustebino labiausiai? Ar yra dalykų, kurių nesitikėjote išmokti?
- Kaip mums primena Christopheris Laschas: „Galima išrauti viską, išskyrus šaknų poreikį“. Tai ir lėmė augantį mokymo ir ugdymo poreikį. Įdomiausia yra tai, kad būtent jauni žmonės iš darbininkų klasės, užaugę dekadentiškų Vakarų kultūriniame vakuume, labiausiai domisi ir yra rimčiausiai įsipareigoję.
Priešingai, nei dažnai įsivaizduojame lengvabūdišką jaunimą, daugelis jų vis dar siekia didybės ir gilumo. Ir šiose paieškose jie dažnai nusigręžia nuo tų, kurie į juos nežiūri rimtai.
- Pastaraisiais metais susidomėjimas jūsų programa labai išaugo. Ką tai pasako apie prancūzų visuomenę ir jaunimą apskritai?
- Mano žiniomis, mes vieninteliai kreipiamės į jaunus žmones ir stengiamės jiems pasiūlyti ką nors prieinamo, patrauklaus ir reikšmingo – pasiūlyti jiems politinį išsilavinimą krikščioniškuose rėmuose. Tie, kurie dalyvavo mūsų pirmuosiuose renginiuose, dabar turi savo šeimas, o tai suteikia jiems tam tikro patikimumo.
Nors intelektualinis pasiūlymas buvo gerokai praturtintas internete, ypač naudojant vaizdo įrašus, ši auditorija dažniausiai kreipiasi į mus, kad surastų bendrystę, užmegztų draugysčių ir patirtų bendruomeniškumo jausmą.
- Koks jūsų profesinis ir akademinis išsilavinimas? Ką veikėte prieš Akademiją?
- Gimiau nereligingoje šeimoje, užaugau Paryžiaus rajone, kur daug imigrantų. Taigi, savotiškai nebuvau tas, kuriam būtų lemta įkurti Academia Christiana. Būdamas 10 metų atsiverčiau į katalikybę, po kiek triukšmingos paauglystės vėl grįžau į Bažnyčią.
Būdamas dvidešimties įstojau į Šv. Petro brolijos seminariją, kurią po dvejų metų palikau, kad atnaujinčiau filosofijos studijas Paryžiuje. Dabar, man 32 metai, esu trijų vaikų tėvas ir dėstau prancūzų kalbą bei filosofiją vienoje Normandijos mokykloje.
- Atrodo, kad visuose Vakaruose vyrauja dvi keistos ir prieštaringos tendencijos: agresyvus ateizmas, siekiantis iš viešosios aikštės pašalinti visus religinio tikėjimo likučius, ir, kita vertus, religinio tikėjimo ir domėjimosi tradicijomis atgimimas tarp jaunimo. Kaip jūs tai paaiškinate?
- Šiuolaikinių ideologijų agresyvumas yra beveik pati religija. Taigi, sakyčiau, religinis jausmas nėra visiškai išnykęs; veikiau jis patiria metamorfozę. Tikrąjį Dievą pakeitė nauji stabai: sveikata, aplinka, vartotojiškumas, o žiniasklaida ir teisėjai įkūnija naująją dvasininkiją.
Jaunąją kartą didžiąja dalimi sudaro individualistiniai vartotojai, kuriems bet koks politinis įsipareigojimas yra svetimas. Tačiau kartu yra ir jaunų žmonių, išsiilgusių savo šaknų. Deja, tokių jaunuolių galima rasti ir islamistinės „Daeš“ (Islamo valstybės organizacija) gretose bet, laimei, ir Academia Christiana.
- Kai kurie konservatoriai sako, kad jau praradome viską, kas vertinga, ir kad nebėra prasmės ką nors išsaugoti. Vietoj to, sako jie, mums reikia kultūrinio atsinaujinimo ir atkūrimo veiksmų. Ką tu manai?
– Academia Christiana oficialios pozicijos šiuo klausimu tikrai neturi, bet akivaizdu, kad judame link kultūrinių sprendimų – kultūrinės kovos, pavyzdžiui, apie tai, kas aptariama Rodo Dreherio knygoje „Benedikto variantas“, t.y. senų žinių perteikimas naujoms kartoms, autonomijos ieškojimas, įsišaknijimas ir bendruomeniškumas.
Asmeniškai manau, kad Europa yra ramybės stadijoje ir kad mes turime „pažadinti“ savo tautas. Viską reikia atstatyti – ir darbas prasideda nuo savęs.
- Kur jūs matote Vakarų Europą, o ypač Prancūziją, po penkerių ar dešimties metų? Kokios perspektyvos Vakarų civilizacijai? Ir ką turėtume daryti?
- Esu iš tų, kurie tiki neišvengiamu hyperkapitalistinės civilizacijos žlugimu. Tačiau didžiausias nežinomasis yra laikas. Kaip ir Olivier Rey, manau, kad turime suvokti savo ribas, jei norime turėti ateitį Europai ir mūsų vaikams.
Man atrodo, kad svarbiausia rasti tai, kas daro mus tikrais žmonėmis. Be to, tai paprastas mūsų civilizacijos faktas barbarizmo akivaizdoje – kelias į priekį turi būti atnaujintas pasitelkus draugystę, bendruomenę, šaknis ir tikėjimo jausmą.
