Kas bus po to, kai Naujosios normalybės (angl. New Normal), arba Geresniojo atstatymo (angl. Building Back Better), arba Didžiojo perkrovimo (angl. Great Reset), arba Raudonojo kodo žmonijai (angl. Code Red for Humanity), projektas žlugs?
Juk galiausiai jis žlugs. Šiuo metu yra laikas, kai visi geri katalikai privalo išsaugoti ir tobulinti savo Tikėjimo pažinimą bei praktikavimą, tačiau galbūt žlugus šiam projektui gausime galimybę visa atnaujinti Kristuje, galėsime transformuoti ir ištobulinti bendruomenę bei jos institucijas Įsikūnijimo šviesoje taip, kad reiškinys, žinomas kaip „civilizacija“, darkart rasis šioje žemėje.
Ką katalikai turi omenyje, sakydami „civilizacija“? Pasak kun. Alaino Loranso FSSPX, prancūzų poeto Ch. Baudelairo apibrėžimas čia tinka labiausiai: „Tikra civilizacija neslypi dujose, garo varikliuose ar patefonuose. Ji slypi prigimtinės nuodėmės padarinių sumažinime.“
Sustokime ir minutę apie tai pagalvokime. Civilizacinių tikslų atžvilgiu nėra labai reikšminga, ar jūsų bendruomenė turi savivaldžių automobilių ir išmaniųjų miestų bei gatvėje šiukšles surenkančių mažų robotų, jei tuo pat metu bendruomenė yra moraliai sugedusi. Ir atvirkščiai, galima vadintis civilizacija, nors kaip pagrindinė transporto priemonė naudojami arkliai, o oro kondicionieriai neegzistuoja – tol, kol jūsų arklio traukiamas vežimas jus veža pro XIV-ojo amžiaus Prancūziją, kurioje kiekviena gatvė primena jums, kad turite nemirtingą sielą, kur kiekvienoje aikštėje stovi bažnyčia, kurios smaigalys nurodo į jūsų dangiškąjį tikslą ir kurioje Dešimt Įsakymų neabejotinai viešpatauja kaip bendras elgesio standartas.
Ar tai reiškia, kad turime pareigą bandyti atkurti Viduramžius moderniame pasaulyje? Kaip galbūt pasakytų Williamas Blake'as: „Aš nesiliausiu kovoti protinių kovų, Ir kalavijas nemiegos mano rankoje, Kol mes nepastatysime Viduramžių Prancūzijos, Maloniojoje Amerikos žemėje.“
Girdžiu klykiant tuos, kurie vis dar parsidavę Laisvei, dievui, kuris žlugo (žr. Christopherio Ferraros puikią knygą „Liberty, the God That Failed: Policing the Sacred and Constructing the Myths of the Secular State, from Locke to Obama“). Ne, aš nesiūlau grįžti į Viduramžius, net jei tai būtų įmanoma – nors bet kuris skelbiantis palaikąs monarchijos santvarką ar Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, ar, kalbant bendrai, hierarchinę bendruomenės sanklodą, yra iškart apkaltinamas, esą gyvena viduramžiškose fantazijose.
Vis tik hierarchija yra katalikiško gyvenimo sine qua non (lot. būtina sąlyga). Tik pažiūrėkime į tradicines katalikiškas Mišias. Kunigas yra žmogus, kuris Dievo išrinktas atlikti auką. Būdamas Kristaus vietoje, jis yra žmonių ir Dievo tarpininkas. Žemiausiame lygmenyje yra tikintieji, viduriniame – kunigas, aukščiausiame – Dievas. Tie, kurie yra pripratę tik prie moderniosios formos Mišių, dažnai mano, kad ši struktūra yra per griežta ir prieštaraujanti egalitariniam pasauliui, kurį jie laiko savaime suprantamu dalyku.
Taip pat pamąstykime apie šeimą, kuri, kaip moko šv. Paulius, yra kita hierarchinė struktūra: „Vyras yra žmonos galva taip, kaip Kristus yra Bažnyčios galva… Vyrai, mylėkite savo žmonas taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir pasiaukojo dėl jos.“ Šis mokymas plačiai išdėstytas Casti Connubii (1930) – popiežiaus Pijaus XI enciklikoje apie santuoką.
Didis brazilų tradicionalistas Plinio Corrêa de Oliveira paskyrė daug laiko mąstymams apie tai, kaip galėtų atrodyti katalikiška bendruomenės tvarka. Jis nemanė, kad būtų įmanoma tiesiog iš praeities paimti istorinį modelį ir jį pritaikyti mūsų šiuolaikinei situacijai. Jo manymu, bandymas tiksliai atkartoti viduramžių Prancūziją nebūtų tinkamas ar net pageidautinas: mes skiriamės nuo viduramžių Anglijos gyventojų daugeliu pagirtinų aspektų. Pagirtinų ne todėl, kad mes esame geresni nei buvo jie, bet todėl, kad skirtumai tarp kultūrų yra tikro katalikiško gyvenimo skiriamasis bruožas. Dievas nesukūrė žemės tam, kad nuklotume ją pilkais ir nuobodžiais vienodų miesto namų eilių pasikartojimais.
Be to, Corrêa de Oliveira nesutiko su tais, kurie manė, kad teorinė bendruomenės sistema galėtų būti sukurta abstrakčiame lygmenyje ir tuomet iškart primesta žmonėms. Jo manymu, toks veikimas neatitinka tikros katalikiškos dvasios. Dirbtinis tokio tipo planavimas, kaip sakė jis, buvo būdingas socialistams, komunistams ir naciams bei buvo pasmerktas žlugimui. (Dar viena priežastis būtų optimistiškiems dėl tariamos Naujosios pasaulio tvarkos likimo!)
Vietoje to Oliveira pasisakė už tai, ką jis vadino „organiška bendruomene“. Jis manė, kad katalikai turėtų nagrinėti sėkmingų katalikiškų bendruomenių istorijas (be abejonės, įskaitant ir viduramžių Europos bendruomenes) ir apibrėžti tam tikrus bendrus principus, kurie sėkmingai vyravo visose jose, bei pritaikyti juos norimai atnaujinti tautai. O tuomet turėtume užleisti kelią natūraliam, arba „organiškam“ vystymuisi.
Šioje organiškoje bendruomenėje nebūtų vietos egalitarizmui. Ji būtų iš vidaus struktūrizuota kaip tauta, sudaryta iš regionų, kurie pripildyti šeimų, iš kurių kai kurios laikui bėgant natūraliai, normalaus socialinio veikimo būdu, patektų į pagrindines įtakos pozicijas. Jūs galite tai vadinti aristokratija, bet tai yra natūralus reiškinys, kuris įvyksta bet kurioje bendruomenėje, jei jo nėra išvengiama dirbtinai.
Remiantis Corrêa de Oliveira ir Bažnyčios Tradicija, būtent šeima – o ne individas – yra mažiausias bendruomenės vienetas. Nuo šeimos sveikatos, meilės ir vienybės priklauso visos socialinės struktūros sveikata. Kaip sakėme anksčiau, šeima nėra egalitarinė struktūra. Tai yra hierarchinė struktūra ir jos sveikata (ir atitinkamai tautos sveikata) yra geriausiai užtikrinama gilia pagarba ir meile aiškiai apibrėžtiems kiekvieno šeimos nario vaidmenims. Šie vaidmenys nėra apibrėžiami išvardijant „teises“, kaip liberalizmo kalboje, bet veikiau išvardijant pareigas, kurios, kai priimamos džiaugsmingai, veda į asmeninę pilnatvę.
Motina šeimoje turi pareigą ir tai apibrėžia jos veikimo sritį bei jos vaidmenį hierarchijoje. Liberalus teisės į „gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą“ skelbimas skamba taip, lyg mama yra laisva nevykdyti savo pareigos ir daryti kažką kita, jei ji galvoja, kad tai ją padarys laimingesne. Visgi, tradiciniu požiūriu, aišku, kad asmeninė pilnatvė yra atrandama Dievo skirto vaidmens išpildyme.
Šv. Arkangelo Mykolo šventės metu mes prisimename revoliucinį kritusių angelų šūkį, jiems atsisakant paklusti Dievo valiai (teologai mano, jog jų nuodėmė susijusi su nuolankumą nurodančiu faktu, kad Dievo Sūnus vieną dieną prisiims žmogišką prigimtį ir kad Jo Motina taps jų Karaliene). „Netarnausiu!“ Galiausiai priimti savo vietą kūrinijos hierarchijoje – kad ir kokia aukšta ar žema ji būtų – reiškia atsakyti į klausimą: ar tu tarnausi Dievui, ar ne? Tas, kuris atsisako Dievo įsteigtos hierarchijos, iš tikrųjų priešpastato save Dievo valiai ir todėl prilygina save Jam. Šv. Mykolas tam priekaištauja: „Kas yra kaip Dievas?“ (tokia yra Mykolo vardo reikšmė, vert. past.)
Egalitariškam protui, mąstančiam galios dinamikos terminais, kunigas tradicinėse Mišiose gali atrodyti kaip „klerikalas“. Bet iš tikrųjų visiems naudinga, kad kunigas išpildytų savo vaidmenį. Jis turi būti gerbiamas ir remiamas savo unikalioje hierarchinėje pozicijoje, kuri tarnauja Dievui ir neša naudą žmogui. Šiandien mes sutinkame kunigų, kurie nenori būti vadinami „tėvais“. Bet kunigo vadinimas „tėvu“ niekaip nėra susijęs su jo asmeniniu išaukštinimu! Toks vadinimas reiškia kunigų, kaip tokių, o ne šio konkretaus kunigo svarbos pabrėžimą. Yra teisinga ir reikalinga, kad kunigai reikalautų į juos kreiptis šiuo vardu ir kad tikintieji reikalautų kunigus šį vardą naudoti.
Tas pats vyksta ir anapus bažnyčios. Kai kurie žmonės nenori, kad į juos būtų kreipiamasi jų vaidmenį nusakančiais vardais – jie nenori būti vadinami teta, dėde, ponu ar panele. Kartais net suaugę vaikai į savo tėvus kreipiasi jų pirmaisiais vardais! Jei paklausiate, kodėl jie taip daro, kartais jie atsako: nes jų vaidmenį nusakantys vardai juos verčia jaustis senais. Na, vaidmenį nusakančio vardo tikslui jausmai yra nereikšmingi. Vaidmens bendruomenėje turėjimas – štai kas yra reikšminga. Jūsų vaidmenį nusakantis vardas, jei tokį turite, išskiria jus kaip tą, kuris yra atsakingas už šią vaidmenį.
Tie, kurie palaiko katalikišką socialinę tvarką, visada stengsis atiduoti tinkamą pagarbą žmonių socialiniams vaidmenims. Jei jūs esate šeimos vyras, jūs užimate tam tikrą vietą savo šeimoje ir bendruomenėje. Žmonės turėtų gerbti faktą, kad žmogus prisiėmė šeimos galvos vaidmenį ir atsakomybes. Ir jei jie nenori to daryti (sakykime, jie storžieviškai su juo elgiasi vaikų akivaizdoje), tuomet jie tikrai nusipelno priekaišto. Nesugebėdami gerbti tėvo vaidmens, jie kenkia krikščioniškai bendruomenei.
Jauni vaikai taip pat turi pareigas ir turi būti gerbiami (o ši pagarba ne visuomet atiduodama – angliškas terminas children parodo orumą, kurio trūksta atmestinai skambančiam terminui kids). Vaikų tyrumas reikalauja didžiausios suaugusiųjų savitvardos, kurie per dažnai mano galintys vaikų akivaizdoje kalbėti apie bet ką. Vaikų klausa natūraliai yra labiau jautri nei suaugusiųjų. Jie girdi, net kai neatrodo, kad klausosi, ir jie gali ilgai mąstyti apie žodžius, kurių nesupranta. Jų tyrumo laikas yra trumpas ir brangus. Šventajame Rašte galime rasti griežtus žodžius, skiriamus tiems, kurie šį laiką sutrumpina.
Kadangi bendruomenei šeimos vienetas yra toks svarbus, verta stengtis šeimą palaikyti visomis įmanomomis priemonėmis. Ugdyti ištikimybės šeimai jausmą, gerbti šeimos reikalų privatumą, be rimtos priežasties vengti šeimos narių kritikos anapus šeimos – tai yra bruožai, kurie turėtų būti skatinami, nes šie bruožai ugdo vaikus, pajėgiančius būti ištikimus ateities sutuoktiniui, valstybei, Tikėjimui. Labai liūdna, kuomet bendruomenės mokytojai ar lyderiai siekia įgyti įtaką jaunų žmonių atžvilgiu, skatindami atskleisti jautrią, privačią ir kitiems žinoti nebūtiną informaciją apie savo tėvus ar su tėvais susijusias nuoskaudas. Manoma, kad taip elgiantis galima įgyti jaunų žmonių pasitikėjimą, tariamai nukreipiant jaunus žmones link gėrio. Iš tikrųjų taip besielgiantieji silpnina jauno žmogaus prieraišumą savo šeimai, kuri, kreipiant ją link gėrio, dažniausiai yra daug galingesnė ir tvaresnė jėga nei mokytojas ar jaunimo lyderis kada nors bus.
„Tik patriarchalinė šeima gali leisti atsirasti organiškai tvarkai,“ – sakė Plinio Corrêa de Oliveira. Kuomet mes, tradicionalistai, svarstome, kaip stipriai vertiname per amžius organiškai besivysčiusias tradicines lotyniškas Mišas, turėtume apsvarstyti, kaip katalikiškais principais paremtos bendruomenės organiškas vystymasis galėtų iškelti į dienos šviesą naują katalikišką civilizaciją. Ir kuomet matome, kaip nuožmiai modernus pasaulis nekenčia patriarchalinės tvarkos, mes galime suprasti, kad ginklas, kuris labiausiai gąsdina progresyvizmo inžinierius, yra patriarchalinės šeimos. Tebūna jų daug daugiau.
