Šis straipsnis yra ištrauka iš Dwighto Longeneckerio knygos „Nukirsti galvas Hidrai“ (angl. Beheading Hydra).
Gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, pastebėjau įdomų skirtumą tarp Naujojo Pasaulio ir Senos Geros Anglijos. Šis skirtumas geriausiai matomas reklamoje.
Amerikoje mums buvo pastoviai sakoma, kad kažkoks produktas yra „naujas ir patobulintas“. Vis daugiau ir daugiau razinų dedama į sausus pusryčius. Riešutų sviestas visada traškesnis nei bet kada anksčiau. Kiekvienais metais automobiliai tampa gražesni, saugesni, prabangesni, turintys daugiau funkcijų, bet tuo pat metu ir pigesni. Praktiškai viskas, nuo sumuštinių iki dangoraižių, yra nuolatos atnaujinama, patobulinama, renovuojama ir pagražinama. „Nauja“ visada reiškia „geriau“.
Tuo tarpu Senojoje šalyje visada buvo atvirkščiai. Čia produktai buvo pristatomi ne kaip „nauji ir patobulinti“, o kaip „senamadiški“. Etiketės užrašinėjamos senąja anglų kalba, ant jų puikuojasi Didysis Benas (angl. Big Ben), Tauerio tiltas, visur vaizduojamos karūnos ir diademos. Jeigu nori ką nors parduoti Anglijoje, įdėk tai į senovinę mažytę dėžutę ir ją papuošk tradicinio angliško namo šiaudiniu stogu paveikslėliu.
Vienas populiariausių reklaminių triukų Junginėje Karalystėje visada buvo savo produktui gauti „karališką garantiją“. Tai reiškia kažkokiu būdu padaryti taip, jog Jos Didenybė Karalienė nupirktų tavo odinę striukę, marmeladą, batų valiklį ar marinuotus agurkėlius, o tada ant savo produkto pakuotės pradėti spausdinti karališką herbą ir girtis (tarkime, kad gamini braškių džemą): „Kokybiškų džemų tiekėjas Karališkiesiems rūmams. Nuo 1972 metų.“
Kuomet gyvenau šioje drėgnoje šalyje, anglai įtariai žiūrėjo į progresą, o aš nesąmoningai linkau į jų pusę. Aš tiesiog labiau mėgstu senąją tvarką. Kad ir kaip būtų, mintis, jog kažkoks dalykas yra geras arba blogas tik todėl, kad jis naujas arba senas, yra absurdiška. Pamatinė moderniojo pasaulio prielaida, kad progresas yra neišvengiamas ir būtinai geras, yra septintoji Hidros galva. Bijau, kad ši koncepcija jau suviliojo net ir anglus.
Progresas ar progresyvizmas?
Kaip ir kiti „izmai“, progresyvizmas dažniausiai nėra atvirai deklaruojamas, bet niekas jo nesiima bandyti neigti. Kalbant apie mediciną, namų patogumą, viešajį transportą, pramogas, technologijas ir beveik viską, mes tiesiog priimame prielaidą, jog „nauja“ privalo reikšti „patobulinta“, o todėl ir „geriau“.
Sunku išvengti šios išvados, nes tam tikrose srityse mes iš tiesų patobulėjome – ypač per paskutinius 100 metų. Pavyzdžiui, vaikų mirštamumas mažėja visame pasaulyje, moterų išgyvenamumas po gimdymo auga, skurdas mažėja, daugiau žmonių nei bet kada anksčiau yra raštingi ir turi galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą.
Taip pat pateikiami tokie pavyzdžiai: daugiau žmonių turi prieigą prie elektros, švaraus vandens, kompiuterių ir interneto. Mažiau žmonių gyvena valdomi diktatorių. Daugiau žmonių gali keliauti ir mėgautis laisve bei demokratija. Nepaisant aplinkosaugininkų tvirtinimų, vandens ir oro kokybė pasaulyje geresnė nei buvo anksčiau. Dėl medicinos pažangos pasaulyje išgydoma daugiau ligų. Žmonės gyvena ilgiau, patiria mažiau skausmo ir mėgaujasi geresne gyvenimo kokybe ir ilgesniu gyvenimo nei bet kada anksčiau.
Todėl galite paklausti: kodėl tu toks pesimistas? Tik pažvelk į visus gerus dalykus, kuriuos mums atnešė mokslas, technologijos ir progresas!
Bet norėčiau pabūti akmenuku jūsų batuose ir priminti, kad paskutiniai šimtas metų mums taip pat atnešė daugybę kitų naujų dalykų. Aušvicas buvo kažkas naujo. Komunizmas, gulagai, Rytų Europos pavergimas, ukrainiečių marinimas badu valdant Stalinui, milijonų žmonių skerdynės prie Mao bei žudynės Kambodžoje buvo kažkas naujo. Atominė bomba, Hirošima ir Nagasakis, milijonų negimusių kūdikių žudymas abortais, prekyba negyvų negimusių kūdikių kūno dalimis, genų inžinerija, internetinė pornografija, lyties keitimo operacijos paaugliams...visi šie dalykai, kaip ir daugybė kitų, yra kažkas naujo.
Galbūt mes galime mėgautis individualia laisve, sveikata, turtais ir galimybe kažko pasiekti visuomenėje, tačiau taip pat prieš mūsų akis iškyla žlugusios šeimos, vienišumas, alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotikų ir didelis savižudybių skaičius.
Todėl akivaizdu, kad vien dėl to, jog dalykas yra naujas, jis netampa geras. Taip, kaip nesame nusiteikę prieš mokslą, bet esame nusiteikę prieš scientizmo ideologiją, mes nesame nusiteikę prieš progresą, bet prieš progresyvizmo ideologiją.
Progreso mitas
Mintis, kad progresas visada yra gerai, kyla iš XVIII amžiaus Švietimo mąstytojų. Volteras (m. 1778) tikėjo, kad mokslas ir racionalizmas neišvengiamai atneš materialinį progresą. Imanuelis Kantas (m. 1804) buvo ne toks optimistiškas, bet vis tiek tikėjo, kad žmonijos istorija yra ilgos ir nuolatinės grumtynės, vedančios tik aukštyn.
Filosofas Hegelis (m. 1831) manė, kad progresas yra pasiekiamas oponuojančių jėgų grumtynėmis. Esą egzistuoja siūlymas – tai, ką jis vadina „teze“ – ir oponuojanti idėja, vadinama „antiteze“. Antitezės šalininkai susiduria su tezės šalininkas, o iš šio konflikto gimsta naujas sprendimas – „sintezė“.
Vėliau Čarlzas Darvinas (m. 1882) pritaikė Hegelio idėjas savo gamtos pasaulio įžvalgoms. Rūšių kovoje išlieka stipriausias. Estafetę iš Darvino perėmė anglų mąstytojas Herbertas Spenceris (m. 1903). Jis pritaikė Darvino evoliucijos idėjas žmonių visuomenei. Spenceris teigė, kad evoliucijos teorija paaiškina ne tik nuolatinį ir neišvengiamą progresą gamtos pasaulyje, bet kad šis progresas vyksta ir žmogaus mąstyme, kultūroje bei istorijoje.
Pasak progresyvistų, būtent ši neišvengiama kova gamtoje ir žmonių visuomenėje visada atneša kažką naujo ir pozityvaus (nors tai ir gali įvykti skausmingai). Dar daugiau, tikras progresyvistas tiki, kad yra teisinga specialiai sukurti ir paskatinti tokią kovą, kad būtų pasiekta sintezė – trokštama naujoji tvarka – nes ši iš kovos kylanti sintezė yra kažkas naujo ir progresyvaus, o progresas visada yra gėris, tiesa?
Būtent dėl šios prielaidos progresyvistų tarpe egzistuoja nesuvokiamai naivus ir bet ką pasiruošęs priimti optimizmas. Net būdami daugybės revoliucijų, maištų, giljotinų, dujų kamerų, gulagų, marinimų badu, kankinimo kamerų ir žudymo būrių liudininkai, jie tik gūščioja pečiais. „Išgyvena tik stipriausi. Taip jau veikia gamta, todėl nieko čia blogo. Šiame kelyje yra duobių, bet mes nuolatos judame pirmyn ir aukštyn!“
Jeigu mitu vadiname fantastinę istoriją, pasauliui suteikiančią prasmę, tai aukščiau aptartą mąstymą galima pavadinti progresyvizmo mitu. Verta atkreipti dėmesį, kaip šiuo mitu pakeičiamas tikėjimas Dievo Apvaizdos veikimu. Vietoje to, kad istorijoje matytų visagalio Dievo ranką, progresyvizmas mums pasakoja istoriją, kurioje nuolatinis žmonijos judėjimas aukštyn yra varomas paslaptingos paties Gyvenimo rankos!
Tai komplikuotas melas, susipynęs ir kylantis iš kitų Hidros galvų. Kaip ir kitos galvos, būtent tai yra mūsų dabartinės visuomenės pamatas.
Puikus naujas Disnėjaus pasaulis
Esu juokavęs, kad Amerika yra „viena didelė konspiracija padaryti tave laimingu“. Nėra kitos vietos, taip aiškiai išreiškiančios šią laimės svajonę, kaip Disnėjaus pasaulis. Ši Magiška karalystė yra simbolis viso to, kas visiems nuostabu ir smagu. Atrodytų, Disnėjaus pasaulis sujungia smagumą, šeimos vertybes, nekaltas pramogas bei švietimą su tiesa, teisingumu ir amerikietišku gyvenimo būdu.
Kai gyvenau Anglijoje, vietinis aristokratas nusprendė nusivežti savo šeimą paatostogauti į Disnėjaus pasaulį. Tai mane labai nustebino, nes įsivaizdavau, kad šis aristokratas atostogauti važiuoja į Škotiją, kur su šeima apsistoja pilyje, slankioja po dykynes medžiodamas tetervinus, o grįžęs į pilį apsivelka kiltą, sporaną bei kojines iki kelių, iš kurių kyšo du maži peiliukai. Tačiau jis keliavo į Fantazijų šalį.
Jiems grįžus, paklausiau lordo Blytheringo, ką jis mano apie Disnėjaus pasaulį.
Lordas pakėlė antakį, gurkštelėjo savo chereso ir tarė: „Nuostabu, ką jūs, jankiai, galite padaryti su plastiku.“
Kaip visi geri juokai, šis atkleidžia tiesą. Disnėjaus pasaulis – tarsi kiekvienos Utopijos, apie kurią kada nors svajojo žmogus, simbolis – yra iš plastiko. Jis dirbtinas. Jis netikras. Šv. Tomas Moras buvo pirmasis, pastebėjęs žodžių žaismą: jis parašė knygą, pavadintą žodžiu Utopija, kuris reiškia tiek „gerą vietą“, tiek „neegzistuojančią vietą“ (angl. good place and no place).
Tai kodėl mes, nepaisydami visų distopinių knygų ir filmų, vis dar taip žavimės utopijomis? Kodėl po traiškančių komunizmo ir socializmo siaubų mes vis dar pasiduodame plastikiniams socialinių inžinierių pažadams?
Ar tai būtų kvietimas į kažkokį nedidelį sektantišką religinį kultą, ar didelio masto nacionalinis arba tarptautinis globalios utopijos planas, sunku suprasti šį žmonių norą ne padaryti pasaulį geresne vieta, o padaryti pasaulį tobula vieta.
Progresas link Utopijos
Utopizmas – aštuntoji Hidros galva ir tiesioginis penkių pirmųjų „izmų“ kūrinys.
Jeigu utilitarizmas yra praktinė teorija, kylanti iš materializmo ir scientizmo, tai utopizmas yra utilitarizmas veiksme. „Didžiausia laimė didžiausiam skaičiui žmonių“, - taip reikalauja visuomenė, kurioje imamasi tiesioginių veiksmų užtikrinti šį utilitarinį siekį.
Būtina sukurti visa apimantį planą ir tai padaryti kaip galima greičiau! „Visi bus laimingi, kai pasieksime komunizmą. Nejaugi to nesupranti? Visi bus laimingi, kai dominuos aukštesnioji rasė ir mūsų tauta. Visi bus laimingi. Ar girdi mane? O jeigu atsisakysi būti laimingas, išvesime tave sušaudyti – taip bus mažiau nelaimingų žmonių ir daugiau laimingų žmonių.“
Kaip pastebėjo Albertas Kamiu, „Tironų alibi visada yra žmonijos gerovė.“
Laimės tironija
Galiausiai, kaip rodo istorija, utopizmas veda į tironiją. Svajojantys apie utopiją visada siekia atnešti kuo daugiau gėrio kuo didesniam skaičiui žmonių, bet tam, kad įtikintų nepatenkintą likutį, nesibodi naudoti areštus, įkalinimus, kankinimus ir žmogžudystes.
Lengva pasmerkti nacizmą ir komunizmą – akivaizdžiai totalitarinius ir utopinius XX amžiaus režimus, bet nepastebėti utopizmo, vyraujančio XXI amžiaus Amerikos gyvenime. Pagrindinis dalykas, kurį reikia atsiminti apie visas šias Hidros galvas, yra tai, jog jos yra mūsų šiandieninės visuomenės pamatas. Jos jau įsitvirtinusios. Jos yra oras, kuriuo kvėpuojame. Jos nėra mūsų kultūros dalis. Jos pačios yra kultūra.
Mes, amerikiečiai, didžiuojamės individo laisvėmis, bet pagalvokite, kaip mūsų laisvės jau atimamos jėgų, kurias varo utopizmas, siekiantis „gyvenimo, laisvės ir laimės siekio“ svajonės.
Mes atidavėme jiems mokyti savo vaikus. Mes perleidome jiems savo pinigus per finansines paslaugas ir draudimo industriją. Jie valdo informacijos sklaidą ir be gėdos cenzūruoja bei manipuliuoja naujienų srautu. Jie bombarduoja mus savo propaganda reklamose, švietime, knygose ir socialinėje medijoje. Mes jau jų bijome, ir galima sakyti, kad ne tiek jie atėmė mūsų laisves, kiek mes patys perleidome savo laisves be mažiausio protesto.
C. S. Lewisas savo esė apie progreso galimumą pastebi: „Moderni valstybė egzistuoja ne tam, kad saugotų mūsų teises, o tam, kad darytų mums gera arba mus gerais, t. y. kažką mums padarytų arba kažkuo mus paverstų. Todėl ir naudojamas naujas terminas „lyderiai“ tam, kas anksčiau vadinta „valdytojais“. Mes nebesame jų pavaldiniai, o jų globotiniai, mokiniai ar naminiai gyvūnėliai. Nebegalime apie kažką pasakyti: „Žiūrėk savo reikalų“, nes visas mūsų gyvenimas yra jų reikalas.
Slenkanti Utopija
Mažai tikėtina, kad utopiniai ateities planai bus įvedinėjami per radikalią ir kruviną revoliuciją, tokią kaip Prancūzijos, Rusijos ar Kinijos revoliucijos. Taip pat mažai tikėtina, kad naujoji utopija remsis visur esančia kariuomene, viską matančia slaptąja policija ir uniformą vilkinčiu nacionalistu lyderiu.
Vietoje to, naujoji utopija paprasčiausiai bus naujas gyvenimo būdas – „naujoji pasaulio tvarka“. Tai bus gyvas visų „izmų“ išpildymas. Būdama visiškai materialistinė, ji bus visiškai susipynusi su mokslu ir technologijomis. Ji garantuos didžiausią laimę didžiausiam skaičiui žmonių per progresą ir pragmatiškus sprendimus. Moraliniai pasvarstymai joje nebus svarbūs.
Štai, ką vadinu slenkančia utopija, arba slapčia įvestu totalitarizmu. Turint omenyje ilgą jos slinkimo laiko tarpą, revoliucijos nebereikės. Varlė išvirs didinant temperatūrą pamažu, o tokia utopija, apie kurią mažai kas numanys, tęsis ilgiau ir bus efektyvesnė. Didžioji dauguma žmonių bus labai laimingi galėdami vergauti, nes juk svarbiausia būti laimingam, tiesa?
