Parengta pagal New Liturgical Movement publikaciją.
Vertinant Bažnyčios po Vatikano II Susirinkimo pasirinktos evangelizavimo strategijos sėkmę, dažnai kaip didelis Susirinkimo laimėjimas pateikiamas katalikybės augimo Afrikoje pavyzdys. Vis dėlto statistika rodo, kad šis augimas yra kur kas lėtesnis nei buvęs iki Susirinkimo, be to, jį didžiąja dalimi lemia pačios populiacijos augimas.
Pavyzdžiui, 1000-iui katalikų tenkantis žmonių, reguliariai priimančių sakramentus skaičius Afrikoje po Vatikano II Susirinkimo nuolat mažėjo, kaip rodo šis grafikas:
1900 m. katalikai sudarė 2% visos Afrikos populiacijos. Vatikano II Susirinkimo metu šis skaičius jau siekė 13%. Po Susirinkimo šis skaičius nusistovėjo ties 16%, kai tuo tarpu protestantų skaičius išaugo nuo 15 iki 29%. Bendras katalikų skaičius augo, bet tik todėl, kad pati Afrikos populiacija per šį laikotarpį išaugo trimis kartais. Kad bendras katalikų skaičiaus Afrikoje augimas yra susijęs ne su evangelizacija ir masiniais atsivertimais, o su dideliu gimstamumu, pastebėjo ir National Catholic Register autorius kun. Thomas Reese’as.
Kitas grafikas parodo, kad nuo 1900 m. iki ~1970 m. svarbiausiose Afrikos valstybėse katalikų procentas bendroje populiacijoje augo itin greitai, o po to nusistovėjo arba pradėjo kristi:
Verta atkreipti dėmesį ir į dar vieną grafiką, rodantį, kaip per šį laikotarpį augo skirtingų religijų išpažinėjų skaičius. Iki 1900-1970 m. katalikų procentas bendroje populiacijoje išaugo net 600%, kai tuo tarpu po 1970-2020 m. šis augimas siekė jau tik 50%.
Pastaruoju metu žinomas katalikas žurnalistas George’as Neumayras, neseniai rastas negyvas Afrikoje, vykdė tyrimą apie katalikybės būklę Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje ir parašė seriją straipsnių svetainei The American Spectator, kuriuose atskleidė tragišką katalikybės šioje šalyje nuosmukį:
- Katalikybės nuosmukis Afrikos Dramblio Kaulo Krante (gruodžio 28 d., paskelbta su paantrašte „Dekolonizacja ir Vatikano II liberalizmas nepadėjo“);
- Dramblio Kaulo Krante augant islamui ir protestantizmui, Katalikų Bažnyčia nyksta (gruodžio 31 d.);
- Kodėl Dramblio Kaulo Krante evangelikai valgo Bažnyčios pietus? (sausio 14 d., paantraštė: „Nes jie yra labiau katalikai už katalikus“);
- Įdomi Dramblio Kaulo Kranto Dievo Motinos bazilikos, didžiausios Afrikos katalikų bažnyčios, istorija (sausio 7 d.; bažnyčia buvo pastatyta siekiant sutalpinti 18 tūkst. tikinčiųjų, bet dabar į Mišias jų ateina tik 70).
Teologo dr. Peterio Kwasniewskio komentaras:
„Dr. Cavadini, Healy ir Weinandy savo straipsnių serijoje žurnale Church Life Journal teigia, kad Afrika ypatinga, nes „Afrikos žemyne Mišios yra švenčiamos tiek gyvai, tiek ir pagarbiai bei sutraukia tūkstančius žmonių į Bažnyčią“.
Galbūt galima vertinti Mišias Afrikoje kaip „kupinas gyvybės ir pagarbos“, tačiau prieš Novus Ordo įvedimą būtent tradicinės lotyniškos Mišios neįtikėtinais skaičiais atversdavo afrikiečius į katalikybę. Manau, kad tuomet Mišiose besilankantys tikintieji taip pat jas vertindavo kaip pilnas pagarbos ir džiaugsmo.
Arkivyskupas Marcelis Lefebvre’as ilgą laiką, 1932-1959 metais, buvo misionierius Afrikoje ir vadovavo visos prancūzakalbės Afrikos atgimimui ir atvertimui į katalikybę. Jo atsakomybėje buvo dvylika arkivyskupijų, trisdešimt šešios vyskupijos ir trylika Italijos apaštališkųjų prefektūrų.
Kaip ir iš visų kitų žmonių pasaulyje, iš afrikiečių taip pat buvo atimta tai, kas jau buvo jų svarbi katalikų paveldo dalis. Šiuo metu veikiančios kelios klestinčios tradicinių lotyniškų Mišių parapijos Afrikoje, ypač Nigerijoje ir Gabone, rodo, kad Afrikos katalikai, kaip ir tokia daugybė Europoje ir JAV, galimai užtvindytų tradicinių lotyniškų Mišių bažnyčias, jeigu tik jų būtų daugiau. Nedidelis tokių bažnyčių skaičius negali būti pasitelktas kaip argumentas prieš tradicinių Mišių patrauklumą afrikiečiams.
Čia verta pažymėti, kad „inkultūruotą“ afrikietiško stiliaus liturgiją sukūrė ne patys afrikiečiai, o Europos ekspertai, kurie savo kabinetuose pasitelkė vaizduotę ir nusprendė, kaip turėtų būti laikomos Mišios jų pietiečiams broliams. (Išsamiai šis klausimas išstudijuotas publikacijoje Inkultūracija: Klaidingas žingsnis, 2022 m. parašytoje Nigerijos kataliko svetainei New Liturgical Movement.)
Kaip matome, jeigu sąžiningai nagrinėsime katalikybės būklę Afrikoje, katalikų absoliutaus skaičiaus augimą turėsime priskirti sparčiam populiacijos augimui. Taip pat negalime praleisti pro akis, kad protestantų ir sekmininkų procentas auga žymiai didesniu tempu – be to, pritraukdamas ir nemažai katalikų. Tai nepanašu į „sėkmės istoriją“.
Katalikybės Afrikoje augimas buvo žymiai spartesnis iki 1970 m. – tai yra, iki liturginės reformos ir visų kitų Vatikano II Susirinkimo atneštų reformų. Norintys labiau pasigilinti į temą gali skaityti mano straipsnį Ar reformuoti liturginiai ritualai misijų šalyse sukėlė [katalikų skaičiaus augimo] sprogimą? Trumpai tariant, Afrikos Bažnyčia auga, nes auga populiacija, tad bendras katalikų skaičius yra didesnis nei prieš 60 metų; bet augimo greitis yra kur kas lėtesnis nei prieš Susirinkimą.
Peršasi išvada: jeigu Vatikano II Susirinkimas turėjo ne tik išlaikyti 1950-ųjų status quo, bet ir pradėti naują evangelizacijos bei misijų veiklos judėjimą, šios pastangos Afrikoje žlugo, kaip jos žlugo ir visur kitur, jeigu lyginsime su senamadiška evangelizacijos strategija, vyravusia prieš Susirinkimą.
Matome, kad Afrikos sėkmės istorijos mitas neatlaiko kritikos ir yra panašus į kitus Vatikano II Susirinkimo ar liturginės reformos sėkmės mitus. Tai tiesiog statistikos ignoravimas arba net noras ją aiškinti tendencijai dėl ideologinių paskatų.
