Žiūrėdamas antrąjį „Visų laikų Mišių“ epizodą ir Jūsų interviu su Raymondu Arroyo iškėliau sau keletą klausimų, į kuriuos man buvo sunku atsakyti. Pirma, ar neatrodo, kad Novus Ordo buvo artimas tam, ką norėjo sukurti Susirinkimo Tėvai? Taip sakau todėl, kad (a) žinome, jog Bugnini buvo komiteto, rengusio Sacrosanctum Concilium [SC], sekretorius ir (b) beveik visi vyskupai po Susirinkimo pritarė reformoms. Mano draugai neokonservatoriai teigia, kad SC ir naujasis mišiolas yra geri – jų rezultatas turėjo būti „smilkalais kvepiančios ir varpais skambančios pagarbios Novus Ordo“, tačiau Bažnyčios liberalai užgrobė Susirinkimo ir reformos įgyvendinimą savo tikslams ir tai, kas buvo gera, iškreipė į priešingybę. Jei tai tiesa, tuomet (taip sako mano draugai neokonservatoriai) tradicinės Mišios yra nereikalingos; mums tereikia „sutvarkyti Novus Ordo“. Antra, šie Novus Ordo gynėjai taip pat tvirtina, kad, kadangi „Šventoji Dvasia įkvėpė Susirinkimą“, Susirinkimas buvo geras visais atžvilgiais, įskaitant ir Mišių reformą, kurios jis reikalavo. Jie tvirtina, kad jei nepritariame Novus Ordo, veikiame prieš Šventąją Dvasią. Kažkas man šiuose argumentuose nesiderina, bet ar galėtumėte padėti įvardyti, kas čia ne taip?
Jūsų Kristuje,
Besimokantis Tradicionalistas
***
Brangus Besimokantis Tradicionaliste,
Dėkoju už klausimus. Į pirmąjį klausimą galima atsakyti gana paprastai: ne, Novus Ordo nėra „artima“ tam, ką norėjo priimti Susirinkimo Tėvai, ir tai galima nesunkiai įrodyti dviem būdais: galime paprasčiausiai palyginti tai, ką nurodo Susirinkimas, su tuo, kas iš tikrųjų įvyko, ir pastebėti pagrindinius neatitikimus; be to, galime pažvelgti į tai, ką apie tuos neatitikimus vėliau pasakė gerai informuoti Susirinkimo Tėvai ir periti [ekspertai – red.]. Laimei, šis palyginimo darbas buvo atliktas jau daugybę kartų, tad tereikės šiek tiek paskaityti. Tai neužtruks ilgai ir bus naudingas užsiėmimas.[1] (Žemiau pacituosiu stulbinantį Josepho Ratzingerio 1976 m. prisipažinimą). Yves'o Chirono knygoje „Annibale Bugnini biografija“ sužinome apie šio apgaulės meistro patarimą, kurį jis davė komitetui, rengusiam SC prieš Susirinkimą: „Kad nerizikuotume išgąsdinti vyskupų, turime kalbėti priimtinais bendrais bruožais ir daug ką palikti neapibrėžtą, o paskui galėsime daryti, ką norime.“[2]
Atsakymą į klausimą, kodėl beveik visi vyskupai vėliau pritarė vis radikalesnėms reformoms, nors dauguma jų prieš Susirinkimą giedojo ditirambus Tradicijai ir ramino tikinčiuosius, kad tai, kas jiems patinka, išliks, galima rasti pažvelgus į tai, kaip vyskupai elgiasi šiandien ir, tiesą sakant, daugeliu Bažnyčios istorijos laikotarpių: jie yra arba bailūs hiperpapalistai, bailūs biurokratai, arba ambicingi karjeristai (iš tiesų šios trys kategorijos viena kitai neprieštarauja). Kartais kai kurie iš jų net tampa įsitikinusiais ideologais – pavyzdžiui, vyskupai, kurie mielai sveikino Henriką VIII kaip savo Bažnyčios vadovą, arba tie, kurie džiaugsmingai pasirašė 1790 m. Prancūzijos revoliucijos civilinę dvasininkų konstituciją, arba visai neseniai tie, kurie pritarė seksualinei revoliucijai, atsisakydami Humanae Vitae. Dar gyvoje atmintyje (tikiuosi) yra daugelio vyskupų bjaurus nesugebėjimas atmesti popiežiaus Pranciškaus klaidingą mokymą apie išsiskyrusių ir „antrą kartą susituokusių“ asmenų galimybę gauti sakramentą, mirties bausmės „neleistinumą“, tai, kad Dievas nori visų religijų lygiai taip pat, kaip jis nori dviejų lyčių, ir bažnytinius prieštaravimus Sinodiškumo sinodo bei naujosios Romos kurijos konstitucijos (ir tai tik keli dalykai iš daugelio). Ar turėtume piktintis? Taip. Ar turėtume būti nustebę? Bijau, kad atsakymas yra ne. Ne veltui iš nesuskaičiuojamų tūkstančių vyskupų Bažnyčios istorijoje Romos martirologe randama tik nedidelė jų dalis.
Leiskite pasigilinti į antrąjį ir, mano nuomone, svarbesnį Jūsų klausimą apie paskutinį Susirinkimą kaip „įkvėptą Šventosios Dvasios“. Vienas žinomas teologas rašė taip:
Ne kiekvienas galiojantis susirinkimas Bažnyčios istorijoje buvo vaisingas; galiausiai daugelis jų buvo laiko švaistymas. Nepaisant viso gėrio, kurį galima rasti jo parengtuose tekstuose, paskutinis žodis dėl Vatikano II Susirinkimo istorinės vertės dar netartas.
Ar tai kokio nors pagarsėjusio eretiko, tokio kaip Hansas Küngas, žodžiai? Ne. Tai parašė Josephas Ratzingeris knygoje „Katalikų teologijos principai“.[3] Kitas didis teologas ir Bažnyčios istorikas citavo Bažnyčios Tėvą, kuris apie savo laikus pasakė:
Jei turiu sakyti tiesą, tai esu linkęs vengti kiekvieno vyskupų susirinkimo, nes niekada nemačiau tokio, kuris būtų atvedęs prie laimingo rezultato ir ištaisęs, o ne veikiau padidinęs esamas blogybes. Nes visada egzistuoja konkurencija ir ambicijos, o jos užvaldo protą – ir nemanykite, kad taip sakydamas esu ekstravagantiškas – ir bandantis tarpininkauti gali būti greičiau pats užpultas, nei sėkmingai sutaikyti priešininkus. Todėl atsitraukiau ir ramybę laikau vienintele saugia priebėga gyvenime.
Tai buvo šventasis Grigalius Nazianzietis, kurį cituoja šventasis Džonas Henris Newmanas [4]. Cituoju šias ištraukas, nes manau, kad apskritai mums reikia galingos realizmo ir teologinio tikslumo dozės, kai kalbama apie tai, ką galima ir reikia sakyti bet kokio bažnytinio susirinkimo – net visuotinio – atžvilgiu.
Realizmas iš Bažnyčios istorijos
Vatikano II Susirinkimo šalininkai kelia jam nepaprastai didelius reikalavimus. „Šventoji Dvasia įkvėpė Susirinkimą.“ Palaukite; maniau, kad ypatingas įkvėpimas priklauso tik neklystančiam Dievo Žodžiui Šventajame Rašte. „Šventoji Dvasia vadovavo Susirinkimui...“ Na, tada, matyt, ta pati Dvasia įkvėpė ir vadovavo ir kitiems dvidešimčiai visuotinių Susirinkimų nuo Nikėjos iki Vatikano I Susirinkimo (nes priešingu atveju Jūs neigiate jų visuotinių Susirinkimų statusą!). Jei taip, tai kokią prasmę Jūs įžvelgiate šiuose nurodymuose:
Klierikai neturėtų užsiimti pasaulietinio pobūdžio pašaukimais ar verslu, ypač tais, kurie yra negarbingi. Jie neturėtų žiūrėti į mimus, pramogautojus ir aktorius. Tegul jie visiškai vengia smuklių, nebent atsitiktinai būtų verčiami būtinybės keliaudami. Jie neturėtų žaisti atsitiktinių žaidimų ar lošimo kauliukais ir nedalyvauti tokiuose žaidimuose. Jie turi turėti tinkamą kirpimą ir tonzūrą, uoliai dalyvauti pamaldose ir užsiimti kitais gerais darbais. Jų viršutiniai drabužiai turėtų būti uždari ir nei per trumpi, nei per ilgi. Tegul jie nesimėgauja raudonais ar žaliais audiniais, ilgomis rankovėmis, batais su siuvinėjimais ar smailais galais... Visi vyskupai viešumoje ir bažnyčioje turi dėvėti viršutinius drabužius iš lino…
Kai kuriose vietose žydus ar saracėnus nuo krikščionių skiria aprangos skirtumas, tačiau kai kuriose kitose vietose įsivyravo tokia painiava, kad jų visiškai neįmanoma atskirti pagal jokį požymį. Taip kartais atsitinka, kad dėl klaidos krikščionys bendrauja su žydų ar saracėnų moterimis, o žydai ir saracėnai – su krikščionių moterimis. Todėl, kad jie ateityje negalėtų, prisidengdami tokia klaida, teisintis dėl tokių draudžiamų santykių gausos, nutariame, kad tokie abiejų lyčių žydai ir saracėnai kiekvienoje krikščioniškoje provincijoje ir visais laikais visuomenės akyse turi būti atskirti nuo kitų tautų pagal savo aprangos pobūdį.... Be to, per paskutines tris dienas prieš Velykas, o ypač Didįjį Penktadienį, jie apskritai neturi rodytis viešumoje…
Šie kanonai yra iš Laterano IV Visuotinio Susirinkimo (1215 m.)[5] Laterano IV Susirinkimas taip pat džiaugsmingai konstatavo, kad graikai vis labiau ir labiau nori nutraukti schizmą... lotynų okupacijos Konstantinopolyje metu, kai graikų priešiškumas lotynams buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Tai negali nepriminti Vatikano II Susirinkimo teiginio, kad šiuolaikinis žmogus vis labiau ir labiau įvertina žmogaus orumą (Dignitatis Humanae, 1). Šventoji Dvasia kartais neapsaugo bažnytinių veikėjų nuo kvailysčių, tačiau neleidžia jų kvailystėms paskandinti Bažnyčios laivo.
Paimkime kitą pavyzdį – Konstantinopolio II Susirinkimą, kuris buvo sušauktas siekiant atitaisyti skandalui ir žalai, kurią sukėlė Chalkedono Susirinkimo anksčiau paskelbtas sprendimas. Chalkedonas buvo neteisus panaikindamas Teodoreto, Ibaso ir Teodoro pasmerkimus, - šį sprendimą atšaukė Konstantinopolio II Susirinkimas dogmatiniu potvarkiu. Taigi, Konstantinopolio sprendimas buvo dogmatinis, o Chalkedono aplaidumas ne. Šį pavyzdį pagyvina tai, kad Konstantinopolio II Susirinkimo metu valdęs popiežius Vigilijus įnirtingai priešinosi tokiam sprendimui, bet vėliau turėjo pasiduoti ir sutikti su Susirinkimo valia, jai suteikdamas dogmatiškumą. Tai buvo istorinė pasauliečių teologijos pergalė, nes ji patvirtino teologiją, skelbtą pasauliečio Justiniano [, prieštaravusio popiežiui Vigilijui].[6]
Tėvas Johnas Hunwicke'as šmaikščiai pastebi:
Vienos Susirinkimas turėjo Susirinkimo Dvasią. Vedant šiai Dvasiai tamplieriai buvo sunaikinti dėl tikriausiai melagingų kaltinimų sodomija, o jų turtai buvo konfiskuoti. Prancūzijos vyriausybė surinko didžiules pinigų sumas tikintis, kad ji vadovaus kryžiaus žygiui... o paskui ji tiesiog viską pasiliko sau. Ar kas nors susimąstė apie šį Susirinkimą? Kada paskutinį kartą nubudote dėl jo nerimaudami naktį? Vatikano II Susirinkimas dabar toks pat nereikšmingas, kaip ir Vienos Susirinkimas. Vatikano II Susirinkimas buvo toks pat tikras ir galiojantis visuotinis susirinkimas cum Petro et sub Petro kaip ir Vienos Susirinkimas... ir šiandien jis yra lygiai taip pat visiškai nereikšmingas[7].
Toliau jis aiškina:
Vatikano II Susirinkimas, kaip ir daugelis jo pirmtakų, jau yra pasenęs ar, mažų mažiausia, po truputį tampa pasenęs. Taip, jo tekstuose yra elementų, kurie yra gerai išdėstyti ir turės išliekamąją vertę bei naudą. Tačiau jis nenumatė daugelio svarbiausių mūsų amžiaus problemų ir todėl nedavė mums gairių, kaip jas įveikti. Jo kvailas optimizmas mūsų visai kitokiam, daug atšiauresniam amžiui tinka ne labiau nei daugelio viduramžių susirinkimų rūpestis tik „dar-vienu-kryžiaus-žygiu“. Mano požiūriu, mintis, jog tai buvo kažkoks super-susirinkimas, išstūmęs ir pakeitęs – ar paprasčiausiai sureliatyvinęs – prieš jį buvusius Susirinkimus, yra erezija, nes neatsižvelgiama į dogmatiškai įpareigojančius Susirinkimus, o teikiama pirmenybė Susirinkimui, kuris net nepretendavo būti įpareigojančiu. Tai dar blogiau nei erezija – tai yra istorinė nesąmonė[8].
Kun. Zuhlsdorfas pastebi:
„Kalbant apie bendruosius arba visuotinius susirinkimus (visus 21-ą), susirinkimas gali būti galiojantis, tačiau nesėkmingas. Paimkime Laterano V Susirinkimą. Tai buvo visiška nesekmė. Jo sprendimai dėl katalikų valdomų lombardų nebuvo įgyvendinti, dėl ko man labai gaila. Labai norėčiau, kad šių lombardų veikla būtų gerai reguliuojama. Ir kas nutiko su „Laterano V Susirinkimo dvasia“? Be to, Laterano I ir Laterano II Susirinkimai net nebuvo priskirti bendriesiems ar visuotiniams susirinkimams iki pat Tridento Susirinkimo (vykusio praėjus 500 metų)[9].
Susirinkimas kaip superdogma?
Prieštaraujantis galėtų atsakyti: „Iki šiol jūsų pateikti pavyzdžiai yra susiję su atsitiktiniais ir kintančiais dalykais. Susirinkimas nėra amžinai privalomas savo nutarimais tokiais klausimais. Tačiau tiek, kiek susirinkimai moko doktrinos, privalome jais vadovautis.“
Sutinku. Jei yra doktrininis mokymas, jis turi būti priimtas suderinant su viskuo, kas buvo prieš tai. Tačiau paskutiniame Susirinkime buvo lygiai toks pat laikinai sąlyginis ir neįpareigojantis turinys, kokį galima rasti Laterano IV ar Vienos Susirinkime. Pažvelkime į patį Gaudium et spes pavadinimą: „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“. Arba SC rekomendacijų rinkinį, kaip liturgiją padaryti veiksmingesnę šiuolaikiniam žmogui, paremtą XX a. vidurio mokslo prielaidomis – vėliau paneigtomis ne tik geresnio mokslo, bet dar labiau – jo neveiksmingumu ir išliekančiu tradicinės liturgijos veiksmingumu (tai skaudi tema Vatikano II Susirinkimo nostalgikams). Kodėl rimtai nežiūrime į tai, ką pats Jonas XXIII pasakė apie Susirinkimo sušaukimo tikslą? Jis buvo sušauktas ne tam, kad apibrėžtų dogmas ar pasmerktų klaidas – kaip Jonas XXIII aiškiai sako savo įžanginėje kalboje, – bet tam, kad būtų pasiektas pastoracinis tikslas – „doktrininis skvarbumas ir sąmonės formavimas, ištikimai ir tobulai laikantis autentiškos doktrinos, kuri vis dėlto turėtų būti studijuojama ir aiškinama pasitelkiant mokslinių tyrimų metodus ir šiuolaikinės minties literatūrines formas“.
Kaip ir ankstesnieji susirinkimai, Vatikano II Susirinkimas turi tik tokį autoritetą, kokio reikalauja jo konkretūs dekretai, kaip tai paaiškinama prie Lumen gentium pridėtame aiškinamajame rašte [10]. O kadangi jis nieko neapibrėžė ir nieko nepasmerkė, jo dokumentai, atsižvelgiant į viską, turi gerokai mažesnį vidinį svorį negu ankstesnių susirinkimų, kurie apibrėžė dogmas ir pasmerkė erezijas.
Kardinolas Josephas Ratzingeris, 1988 m. liepos 13 d. kreipdamasis į Čilės vyskupus, pasakė šiuos griežtus žodžius tiems, kurie klaidingai aukština paskutinįjį Susirinkimą:
Apie jį yra daugybė pasakojimų, kurie sudaro įspūdį, kad nuo Vatikano II Susirinkimo viskas buvo pakeista, o tai, kas buvo prieš jį, neturi jokios vertės arba, geriausiu atveju, turi vertę tik Vatikano II Susirinkimo šviesoje. Vatikano II Susirinkimas traktuojamas ne kaip visos gyvosios Bažnyčios Tradicijos dalis, bet kaip Tradicijos pabaiga, nauja pradžia nuo nulio. Tiesa ta, kad būtent šis Susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos ir sąmoningai pasirinko likti kukliame lygyje, kaip tik pastoracinis Susirinkimas; ir vis dėlto daugelis jį traktuoja taip, tarsi jis būtų tapęs savotiška „superdogma“, naikinančia visų kitų svarbą.
Šią mintį sustiprina dabar vykstantys dalykai. Tai, kas anksčiau buvo laikoma švenčiausiu dalyku – forma, kuria buvo perduota liturgija, – staiga pasirodo kaip labiausiai draustinas dalykas, vienintelis dalykas, kurį galima saugiai uždrausti. Netoleruotina kritikuoti sprendimus, kurie buvo priimti po Susirinkimo; kita vertus, jei žmonės kvestionuoja senąsias taisykles ar net didžiąsias tikėjimo tiesas, pavyzdžiui, Marijos kūniškąją nekaltybę, Jėzaus kūno prisikėlimą, sielos nemirtingumą ir t. t., – niekas nesiskundžia arba tai daro labai santūriai.[11]
Šiandien, manau, peržengėme net ekleziologinę klaidą Vatikano II Susirinkimą laikyti „superdogma“ ir perėjome prie dar ciniškesnės ir manipuliatyvesnės nuostatos, kad tikrieji Susirinkimo teiginiai nebėra aktualūs, nes vargšai palaimintieji dalyviai dar nebuvo apšviesti Susirinkimo metu išlaisvintos „dvasios“. Massimo Faggioli išdavė šį žaidimą skųsdamasis konservatoriais, kurie remiasi „propoziciniais“ argumentais – žinote, jie žiūri tik į tai, kas parašyta dokumentuose, – o ne remiasi „dialoginiu supratimu“, kurį kontroliuoja žmonės su megafonais. Sinodo kelias yra ne kas kita, kaip reliatyvizmo diktatūros aprengimas vyskupo rūbais, institucionalizuota nuolatinė (r)evoliucija link neapibrėžto ir neapibrėžiamo Omega taško. Tiksliau, galutinis tikslas yra visiška sekuliarizacija, nes jei Dievas „visada jau yra“ visuose daiktuose ir veiksmingai siekia jų išganymo, „šventumo“ kategorija – bet kas išskirtinio ar atskiriančio (tradicinis, katalikiškas, krikščioniškas, monoteistinis, religinis) – turi būti įveikta, kad Dievas būtų „viskas visame kame“. (Kad ir ką šiame diskurse reikštų „Dievas“, Jis, ar Tai, atrodo keistai panašus į kosminę jėgą).
Liturginės klaidos
Ratzingerio paminėta „uždrausta (tradicinė) liturgija“ skatina kelti dar vieną klausimą. Argi aukščiausi Bažnyčios autoritetai niekada nėra padarę klaidų liturgijos srityje? Šiek tiek namų darbų sugriautų tokį naivų požiūrį. Panagrinėkime tris pavyzdžius.
Kardinolo Francisco Quinoneso parengtas brevijorius buvo radikali Dieviškosios liturgijos versija ex nihilo, racionalistiškai sumanyta ir visiškai atsieta nuo tradicijos, pradėta rengti popiežiaus Klemenso VII nurodymu ir 1535 m. išleista Pauliaus III, tačiau 1568 m. Pijus V ją uždraudė.
1631 m. Urbonas VIII paskelbė pataisytus viso brevijoriaus giesmių tekstus, kurie sudarė tūkstantį pakeitimų viename iš seniausių ir kilniausių krikščioniškosios poezijos kūrinių. Šiuos pakeitimus benediktinai, cistersai, kartūzai ir dominikonai atmetė tout court; nuo to laiko jie pelnytai sulaukia pelnytų pašaipų.
Tačiau ironiška, kad tik po Vatikano II Susirinkimo peržiūrėjus giesmynus, daugelis originalių tekstų buvo atkurti – per mažai ir per vėlai, nes brevijorius buvo dekonstruotas į Valandų liturgiją ir netekęs daugumos kitų tradicinių bruožų.
Praėjusiame amžiuje Pijus XII užsakė ir paskelbė naują Vulgatos („Bea“) psalmyną, kuris su fanfaromis buvo išspausdintas tūkstančiais blizgančios odos komplektų, tačiau jis buvo sutiktas taip neigiamai, kad Jonas XXIII jį tyliai nurašė ir jis daugiau niekada nebepasirodė[12].
Pirmiau pateiktų pavyzdžių pakanka parodyti, kad turėtume priešintis beatodairiškam magisterinių aktų statuso išpūtimui ir išlaikyti galimybę priešintis tam, kas šiurkščiai prieštarauja bendrajam Bažnyčios gėriui, – tai labai svariai išsakyta neseniai žurnale The Lamp pasirodžiusiame Thomo Pinko straipsnyje „Popiežiaus valdžia ir oficialiosios teologijos ribos“.
Tėvas Johnas Hunwicke'as atkreipia dėmesį:
Jei spręstume iš Vatikano I ir II Susirinkimų, susirinkimų dekretuose kartais pasitaiko kompromisų. O po Susirinkimo dominuojančiam madingam Bažnyčios elitui paliekama laisvė vadovautis savąja kompromiso puse ir kitą pusę paversti negyva, visuotinai nereikšminga.
Prisiminkime Vatikano II Susirinkimo sprendimus dėl vietinės kalbos Mišiose. Apibendrinu: „(a) lotynų kalba turi būti išsaugota, (b) tačiau vietinė kalba gali būti išplėsta (c) skaitiniuose ir nurodymuose, kai kuriose maldose ir giesmėse (d) bei tose dalyse, kurios priklauso žmonėms, (e) tačiau jie vis tiek turi galėti kalbėti ir giedoti jiems priklausančias dalis lotyniškai. (f) Jei kai kuriose vietose ir aplinkybėmis reikia dar radikalesnio požiūrio, vietos bažnytinė valdžia turi pateikti pasiūlymus Šventajam Sostui“ (SC 36, 40 ir 54).
Nepraėjus nė dešimtmečiui po Susirinkimo, a) ir e) punktai tapo negyvomis raidėmis, o b), c) ir d) punktai virto nereikšmingais, nes sumaniai vartojamas f) punktas, vienintelis de facto išlikęs iš viso šio teisinio reguliavimo. Visoje Lotynų Bažnyčioje įtvirtintas beveik išimtinis vietinės kalbos vartojimas. „Kai kurios vietos ir aplinkybės“ [variis locis et adiunctis] Kirkės lazdelės prisilietimu buvo paverstos visuotine bendrąja norma.
Kitaip tariant, esame liudininkai tos pačios klaidos, kurią padarė Paulius III, Urbonas VIII ir Pijus XII, nors ir kur kas didesnio masto, o būtinas taisomasis veiksnys – būsimasis Pijus XIII – dar nepasirodė scenoje, kad suvaldytų chaosą ir atkurtų prarastą tęstinumą.
Šventosios Dvasios triukas
Pastaraisiais metais, ypač nuo Svetimavimo sinodo pradžios, įpratome matyti, kad blogiausi dalykai ginami apeliuojant į „Šventąją Dvasią“, tarsi vilkai avių kailyje užpakalinėje kišenėje turėtų Balandį, paruoštą greitam panaudojimui – antgamtinį išmanųjį telefoną, parsisiunčiantį programėles iš dangaus. Gana daug atskleidžia tai, kad jie dažnai praleidžia žodį „šventoji“ ir paprasčiausiai kalba apie „Dvasią“, ar ne? Kaip sako Martinas Mosebachas, visame tame neabejotinai veikia dvasia, tik ne šventoji.
Štai geras pavyzdys mentaliteto, kai tarp žodžių „Vatikano II Susirinkimas“ ir „Šventoji Dvasia“ bandoma dėti lygybės ženklą:
José Rodríguezas Carballo kaip svarbų religinio gyvenimo [šiandien] dalyką paminėjo ištikimybę Vatikano II Susirinkimui: „Pašvęstiesiems asmenims Susirinkimas yra taškas, dėl kurio negalima derėtis.“ Ir jis patvirtino, kad tie, kurie Vatikano II Susirinkimo reformose įžvelgia visus religinio gyvenimo negalavimus, „neigia Šventosios Dvasios buvimą Bažnyčioje“. Jis paaiškino, kad Pašvęstojo gyvenimo kongregacija šiuo klausimu yra ypač susirūpinusi: „matome tikrų nukrypimų“. Pirmiausia dėl to, kad „nemažai institutų teikia ne tik iki-susirinkiminę, bet netgi anti-susirinkimę formaciją. Tai neleistina, tai reiškia atsidurti už istorijos ribų“.[13]
Kun. Zuhldorfo tinklaraštyje vienas skaitytojas paliko tokį komentarą:
Argi skaitant [apie] Bažnyčios istoriją ir praeities sugedimo laikotarpius nėra aišku, kad nors Šventoji Dvasia visuomet yra su Bažnyčia, Ji leidžia kai kuriems blogiems dalykams kurį laiką tęstis? Tad kodėl kai kurių Susirinkimo dalių kvestionavimas būtinai reiškia Šventosios Dvasios buvimo su Bažnyčia neigimą?
Kitaip tariant, mes teisingai sakome, kad tikime, jog Šventoji Dvasia visada vadovauja Bažnyčiai; ir vis dėlto Ji leidžia, kad Bažnyčioje būtų blogybių, kartais net daugelį šimtmečių. Taip pat sakome, kad tikime, jog ta pati Dvasia vadovauja Susirinkimui, ir vis dėlto Ji leidžia, kad būtų netobulumų, ginčų, susiskaldymų, neadekvatumų, dviprasmybių, spragų ir t. t.
Svarbiausia yra štai kas. Šventoji Dvasia niekada neleidžia Bažnyčiai galutinai nukrypti nuo Kristaus ir Jo Evangelijos; ir panašiai Ji niekada neleidžia Susirinkimui apibrėžti klaidos ar pasmerkti tiesos. Tai panašu į popiežiaus neklystamumą: jo įgyvendinimo sąlygos labai tiksliai nustatytos Vatikano I Susirinkime. Tai nėra antklodė, kuria popiežius apvyniojamas suteikiant Dvasios antspaudą viskam, ką jis sako ir daro.
Dievo vadovavimas Bažnyčiai apsaugo nuo visiškos katastrofos ir laivo sudužimo, kas įvyktų, jei tikintieji būtų pozityviai įpareigoti klysti ar nusidėti; tačiau tai nėra vadovavimas, apsaugantis nuo klaidų „oficialiojoje teologijoje“ (kaip ją vadina Pinkas), melavimo, nutylėjimo, atskiedimo, pervertinimo, nepakankamo pabrėžimo, aplaidumo ar bendradarbiavimo su keistais partneriais. Kaip ir visos blogybės, šios blogybės leidžiamos tam, kad Dievas iš jų galėtų išvesti didesnį gėrį – kaip antai įvykęs didžiulis gėrio sprogimas Viduramžiais po saeculum obscurum, Kontrreformacija po protestantų sukilimo ar laikotarpis iškart po Prancūzijos revoliucijos.
Paulius VI ribotai, Jonas Paulius II daug mažiau ribotai, o Benediktas XVI beveik neribotai rėmė nuolatinį tradicinio Romos ritualo naudojimą, o tai, žinoma, apėmė ir jo plitimą (nes gyva Bažnyčia yra auganti Bažnyčia, ir būtų nuodėmė stengtis slopinti antgamtinį augimą). Jei tradicinės lotyniškos Mišios nebeturėtų būti tęsiamos, kaip teigia Jūsų draugai, tuomet būtų neteisinga jas leisti net ir laikinai. Bet jei yra priešingai ir popiežius Benediktas XVI buvo teisus teigdamas, kad iš principo: „Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa bei didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma kenksminga“ [14], – pakartodamas tai, ką jis sakė prieš daugelį metų būdamas kardinolu: „Bažnyčia per visą savo istoriją nė karto nepanaikino ir neuždraudė ortodoksinių liturginių formų, kas būtų visiškai svetima Bažnyčios dvasiai“[15], – tuomet klysta Jūsų draugai. Iš tiesų, jie turi klysti. Iš tiesų jie būtų kalti dėl daug didesnio Šventosios Dvasios šmeižto – būtent teigdami, kad Bažnyčios didžiąją istorijos dalį naudota pamaldų forma, dieviškoji liturgija, kurioje dalyvavo dauguma mūsų šventųjų, buvo taip smarkiai problemiška, kad dabar ją reikia visiškai uždrausti.
Be to, yra ir dvasinis aspektas, kuris anaiptol nėra nereikšmingas. „Pagarbus Novus Ordo“ yra pamaldaus ir turinčio gero skonį kunigo nuopelnas – o kad tai jo nuopelnas, tikrai negalima nuslėpti nei nuo jo paties, nei nuo dėkingų jo tarnystės naudos gavėjų.[16] Jis yra tas, kuris daugialypį politinį Novus Ordo futbolo kamuolį neša pro grėsmingas Siuzanas [Twitter paskyra, parodijuojanti modernistę močiutę – red.] į pagarbos zoną [aliuzija į amerikietišką futbolą]. „Mums labai patinka tokio-ir-tokio tėvo Mišios, jos tiesiog tokios pagarbios!“ – apie šį brangų perlą sako pasaulietis palengvėjusia širdimi. Kunigas žino, kad jis priklauso 1-am ar 5-iems procentams dvasininkų (tai labai skiriasi priklausomai nuo vyskupijos), kurie „atlieka Novus Ordo taip, kaip jas buvo ketinama atlikti“, nors jam būtų neįmanoma pagrįsti šio teiginio, jei jam būtų mestas iššūkis, pagrįstas nuosekliais kriterijais.[17] Ar tokia padėtis neskatina jo susimąstyti: „Kodėl tiek daug mano brolių kunigų neaukoja Mišių laikydamiesi rubrikų, iškilmingai ir pamaldžiai?“ Senosios apeigos, būdamos griežtai apibrėžtos ir visiškai sutelktos į šventąjį veiksmą, praktiškai visiškai išvengia šio dvasinio narcisizmo.
Jei Vatikano II Susirinkimas taip pakeitė katalikų teologiją, kad daugiau kaip 1000 metų – kai kuriais atžvilgiais daugiau kaip 1500 metų – Bažnyčios aukotos Mišios dabar yra uždraustos, bijau, kad tai gali pakenkti tik Susirinkimui, o ne Mišioms. Bet, žinoma, toks požiūris yra nesąmonė. Senąsias Mišias Vatikano II Susirinkimo vyskupai laikė kas savaitę, ir, kaip 1976 m. pažymėjo Josephas Ratzingeris, dauguma tikėjosi, kad jos išliks panašios į buvusias:
Naujojo Mišiolo problema yra ta, kad jis atsisakė istorinio proceso, kuris visuomet buvo tęstinis, tiek prieš Pijų V, tiek po jo, ir buvo pasirinktas visiškai naujos knygos sukūrimas: nors ji buvo sudaryta iš senos medžiagos, jos išleidimą lydėjo viso to, kas buvo iki jos, draudimas, kas, yra negirdėta tiek teisės, tiek liturgijos istorijoje. Ir, remdamasis savo žiniomis apie Susirinkimo debatus bei pakartotinai perskaitytomis Susirinkimo Tėvų kalbomis, galiu tvirtai pasakyti, kad šis [naujasis Mišiolas] neatitinka Vatikano II Susirinkimo intencijų[18].
Galiojantys Susirinkimai (ar liturgijos) gali ir nebūti išmintingi, teisingi ar veiksmingi
Leiskite baigti įžvalgiomis vyskupijos kunigo ir Bažnyčios istoriko pastabomis.
Ką reiškia žodis „galiojantis“, kai kalbame apie Bažnyčios susirinkimų „galiojimą“? Jei, pavyzdžiui, sakydami, kad Konstancos Susirinkimas buvo galiojantis, turite omenyje, kad jis turėjo teisėtą bažnytinį autoritetą, sakote tai, kas neturėtų kelti prieštaravimų. Tačiau jei, vadindami Konstancos Susirinkimą galiojančiu, norite pasakyti, kad visi jo sprendimai, įskaitant Jano Huso sudeginimą ant laužo (nepaisant to, kad inkvizitorius Vokietijoje atsisakė jį apkaltinti erezija!), turi būti pripažįstami kaip teisėti ir teisingi, sakote kažką, kas nesuderinama su intelektualiniu ir moraliniu krikščionio sąžiningumu.
Aš pats, kalbėdamas apie bažnytinės valdžios veiksmus, žodį „teisėtas“ vartoju siaurąja teisėtumo prasme. Pripažinti bažnytinės valdžios veiksmą teisėtu turėtų būti nesunku, o priešingo įrodinėjimo našta turėtų tekti neigiamai pozicijai. Abejoti bažnytinės valdžios veiksmų teisėtumu yra pavojinga, tai gali būti flirtas su schizmos nuodėme.
Kita vertus, bažnytinės valdžios veiksmų teisėtumo pripažinimas tikrai nereiškia jų pripažinimo išmintingais, teisingais ar veiksmingais. Tai laikau esminiu skirtumu. Esu įpareigotas, pavyzdžiui, pripažinti Vatikano II Susirinkimo dekretą dėl religinio gyvenimo atnaujinimo teisėtu. Tačiau, matydamas daugelio vienuolinių ordinų sugriuvimą ir faktinio religinio gyvenimo išnykimą daugelyje Bažnyčios regionų, neprivalau apsimesti, kad religinis gyvenimas iš tiesų buvo atnaujintas.
Taigi, vadovaudamasis savo išskyrimu, pripažįstu kiekvieną Vatikano II Susirinkimo nuostatą kaip galiojančią ir teisėtą. Šie du būdvardžiai neverčia manęs pridėti kitų būdvardžių, pavyzdžiui, išmintingas, teisingas ar veiksmingas.
Šis kunigas gerai apibūdina sveiką, subalansuotą, realistinį ir blaivų mąstymą, kurį šiandien turėtume puoselėti ne tik dėl to, kad jis atitinka mūsų tikėjimo mokymą, bet ir dėl to, kad branginame proto dovaną – ir privalome naudotis protu, kad įvertintume priežastis ir padarinius permainų, kurias paskutinysis Susirinkimas pradėjo Katalikų Bažnyčioje ir kurios įvyko jo vardu, visų pirma po jo sekusios precedento neturinčios didžiulės liturginės reformos [19].
[1] Apie aiškius neatitikimus tarp SC ir po to sekusios „reformos“, tarp kitų žr. Robert W. Shaffern, “The Mass According to Vatican II”; Peter Kwasniewski, “Is Your Liturgy Like What Vatican II Intended?”; Joseph Shaw, “Vatican II on Liturgical Preservation”; Alcuin Reid, “The Liturgy, Fifty Years after Sacrosanctum Concilium”; Alcuin Reid, “Does Traditionis Custodes Pass Liturgical History 101?” Josephas Shaw kelia dar nepatogesnį klausimą apie gilius vidinius prieštaravimus SC, kuriais gali būti pateisinami bet kokie veiksmai: “What Sort of Mass Did ‘Vatican II’ Want?” (taip pat žr. Michael Charlier, “Is There a Mass of the Council?”). Norint paskaityti liudininkų požiūrį į tai, ko norėjo Susirinkimo Tėvai ir ką gavo po kelių metų, žr. Cardinal Alfons Maria Stickler, “Recollections of a Vatican II Peritus”; Peter Kwasniewski, “What They Requested, What They Expected, and What Happened: Council Fathers on the Latin Roman Canon”; idem, “The Council Fathers in Support of Latin: Correcting a Narrative Bias”; Alcuin Reid, “The Fathers of Vatican II and the Revised Mass: Results of a Survey”; idem, “Sacrosanctum concilium and the Reform of the Ordo Missae”; anon., “The Old Liturgy and the New Despisers of the Council”; šaltinių šiuo klausimu yra labai daug, bet kol kas to turėtų pakakti.
[2] Visą citatą ir komentarą žr. mano straipsnyje “Sacrosanctum Concilium: The Ultimate Trojan Horse.”
[3] Joseph Ratzinger, Principles of Catholic Theology: Building Stones for a Fundamental Theology (San Francisco: Ignatius Press, 1987), 378.
[4] Ep. 55 [Ep. 130], cituojama iš: Arians of the Fourth Century.
[5] 16 ir 68 kanonai.
[6] Būtent Justinianas primygtinai reikalavo pasmerkti „Tris skyrius“. Vigilijus buvo nuėjęs taip toli, kad išleido konstituciją, smerkiančią tą sumanymą, tačiau ji buvo skirta tik Justinianui – ir jis atsisakė ją priimti. Ir gerai! Jis nesivadovavo kvaila mintimi, kad niekada negalima nesutikti su popiežiumi. Ši istorija paprastai pasakojama taip, tarsi Justinianas būtų labai nedoras, tačiau faktas lieka faktu, kad iškilmingai apibrėžta buvo būtent jo doktrina.
[7] Žiūrėkite triuškinantį devynių minučių trukmės Miguelio Ayuso Vatikano II Susirinkimo demaskavimą čia.
[8] Kitame pranešime jis pateikia pavyzdžių apie Susirinkimų problemas ir po to pastebi: „Tie, kurie dėl savo susirinkiminio entuziazmo perdėtai vertina Vatikano II Susirinkimą, regis, lengvabūdiškai nesuvokia, prie kokių absurdiškų istorinių išvadų juos privestų jų pažiūros... jei tik jie būtų nuoseklūs.“
[9] Plačiau apie „nepavykusius susirinkimus“ žr. tris svarbius Gregory DiPippo straipsnius: “Lessons from a Failed Council and a Failed Reform”; “Another Lesson from a Conciliar Failure”; “Paul VI Did Not Exist: A ‘Nostalgic’ Response to George Weigel on Vatican II.” Taip pat Kyle Washut, “Fetishising Councils?”
[10] „Šia proga Teologinė komisija daro nuorodą į savo 1964 m. kovo 6 d. deklaraciją, kurios tekstą čia perrašome: „Šventasis Susirinkimas, atsižvelgdamas į Susirinkimo papročius, taip pat į šio Susirinkimo pastoracinį tikslą, Bažnyčiai privalomais laiko tik tuos tikėjimo ir moralės dalykus, kuriuos jis atvirai paskelbs privalomais. Kitus dalykus, kuriuos šventasis Susirinkimas išdėsto tiek, kiek jie yra Bažnyčios aukščiausiojo magisteriumo mokymas, pagal šventojo Susirinkimo mintį turėtų priimti ir jais sekti kiekvienas Kristaus tikintysis. Šventojo Susirinkimo mintis sužinoma arba iš nagrinėjamo klausimo, arba iš jo kalbėjimo būdo, laikantis teologinio aiškinimo normų.“
[11] Visas tekstas čia. Įdomu dar kartą perskaityti šį tekstą dabartinių įvykių šviesoje.
[12] Kai kurie Pauliaus VI Novus Ordo gynėjai yra sakę, kad Paulius III tik leido Kvinjono brevijorių, o Pijus XII – tik leido Bea psalmyną, tuo tarpu Paulius VI reikalavo laikyti Novus Ordo. Neabejotina, kad Montini ketino visiems primesti naująjį mišiolą (dėl to jis nepaliko abejonių įvairiose savo kalbose ir veiksmuose), tačiau faktinis naujojo mišiolo paskelbimas 1969 m. balandžio 3 d. konstitucijos Missale Romanum lotyniškame variante buvo atliktas keistai – sakytume, nerangiai – taip, kad Jono Pauliaus II 1986 m. sušaukta Kardinolų komisija, turėjusi nustatyti, ar ankstesnis mišiolas buvo panaikintas, padarė išvadą, kad ne, o tai reiškia, kad naujasis mišiolas iš tikrųjų nepakeitė senojo, bet prisijungė prie jo kaip antrasis mišiolas. Siscoe ir Salza savo knygos True or False Pope (Winona, MN: STAS Editions, 2015) 16 skyriuje ("The New Mass and Infallibility") įrodo, kad naujasis mišiolas niekada nebuvo teisiškai įsakytas, taip pat kad verstiniai konstitucijos vertimai į vietinę kalbą suklastojo tai, kas parašyta pagrindiniame lotyniškame tekste. Būtent šis faktas leido Benediktui XVI Summorum Pontificum teigti, kad senasis mišiolas niekada nebuvo panaikintas ir kad jį naudoti iš esmės visada buvo leidžiama.
[13] Vertimas pateiktas Rorate; šiek tiek pakeistas siekiant tikslumo.
[14] Ten pat.
[15] Iš 1998 m. Romoje pasakytos kalbos.
[16] Plačiau apie šiuos dalykus žr. šiuose dviejuose straipsniuose: „Žmones reikia keisti šventais dalykais, o ne šventus dalykus – žmonėmis“ ir „Kodėl „reformos reforma“ yra pasmerkta“.
[17] Iš tiesų tiek Paulius VI, tiek Pranciškus mums pateikė gausybę įrodymų, kad tai, ką konservatyvus amerikiečių kunigas, maitinamas tradicinių lotyniškų Mišių vaizdiniais, laiko „teisingu Novus Ordo“, tikrai nėra tai, ką turėjo ar turi omenyje popiežius, kuris pirmasis oficialiai paskelbė Novus Ordo, ir popiežius, kuris dabar verčia mus jo laikytis. Pavyzdžiui, jau matome, kad Ratzingerio / Benedikto XVI požiūriu į Novus Ordo – „tęstinumo hermeneutika“ ir „abipusis praturtinimas“ – Bergoglio komandoje buvo suabejota, kuriai sicilietiški nėriniai yra neaktualūs, bet priimtina afrikietiška / amazoniška inkultūracija.
[18] Cituojama Wolfgang Waldstein, „Zum motuproprio Summorum Pontificum“, Una Voce Korrespondenz 38/3 (2008), 201–214.
[19] Naudingas naujas šaltinis šiam vertinimui atlikti yra antologija Sixty Years After: Catholic Writers Assess the Legacy of Vatican II, ed. Peter Kwasniewski (Brooklyn: Angelico Press, 2022).
