Prieš penkiasdešimt metų tuomet kunigas Josephas Ratzingeris ir Ida Friederike Görres stebėjo Bažnyčios griūties Europoje tiesioginę transliaciją. Ir jie kėlė tuos pačius klausimus apie Bažnyčios „reformatorius“, kuriuos daugelis iš mūsų užduoda šiandien:
Kodėl jie taip optimistiškai vertina savo pastangas, kurios akivaizdžiai veda į Bažnyčios nuosmukį? Ir kodėl šie žmonės lieka Bažnyčioje, kurią taip akivaizdžiai niekina? Ir, drįsdami ištarti žodį, prasidedantį „s“ raide, jie klausė, kada pagaliau valdžia išsitrauks raudoną kortelę ir paskelbs „schizmą“?
Septintojo dešimtmečio pradžioje Ratzingeris buvo kylantis jaunas dvasininkas, o Görres – pagyvenusi pasaulietė autorė, artėjanti prie gyvenimo pabaigos. Jų gyvenimai susikirto. Ratzingeris ir Görres susirašinėjo nuo septintojo dešimtmečio iki jos mirties 1971 m., kai Ratzingeris pasakė kalbą per jos laidotuves.[1]
Septintajame dešimtmetyje Ratzingeris, kalbėdamas apie naikintojus, pastebėjo, kad pagrindinis jų bruožas buvo optimizmas. Jis iškėlė tris hipotezes, paaiškinančias jų optimizmą. 1986 m. skaitydamas paskaitą tema „Viltis“, Ratzingeris pasitelkė Bažnyčią Olandijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje kaip vieną iš savo atvejo studijų apie nesuderinamą vilties priešingybę – optimizmą.[2] Čia jis papasakojo, kad Bažnyčios būklė Olandijoje tuo metu buvo daug plačiai diskutuojama tarp jo konfratrų.
Vienas iš jų, apsilankęs Olandijoje, parsivežė pranešimą apie „tuščias seminarijas, vienuolių ordinus be novicijų, kunigus ir vienuolius, kurie nusigręžinėja nuo savo pašaukimo, išpažinties išnykimą, smarkiai sumažėjusį Mišių lankomumą ir t. t.“. Kas „tikrai nustebino“, - sakė Ratzingeris, - tai vyraujantis „optimizmas“. Ratzingeris kalbėjo, kaip grįžęs iš Olandijos konfratras jiems pasakojo:
„Niekur nebuvo pesimizmo, visi optimistiškai laukė rytojaus. Visuotinio optimizmo reiškinys leido pamiršti visą dekadansą ir destrukciją: jo pakako kompensuoti visa, kas buvo neigiama.“
Ratzingeris išnagrinėjo tris šio optimizmo neabejotino žlugimo akivaizdoje hipotezes.
Viena iš jų buvo ta, kad „optimizmas galbūt galėjo būti tik priedanga, už kurios slypėjo neviltis, kurią žmonės bandė įveikti“.
Antroji hipotezė, pasak jo, „galėtų būti kažkas dar blogesnio“. Jis paaiškino:
„Galbūt šis optimizmas buvo metodas, kurį sugalvojo tie, kurie nori sugriauti senąją Bažnyčią ir, prisidengdami reformomis, be didelio triukšmo pastatyti visiškai kitokią Bažnyčią – Bažnyčią pagal savo skonį.“
Ratzingeris svarstė, kad toks naikinimas būtų „kažkas, ko jie negalėtų įgyvendinti, jei jų ketinimai būtų pastebėti per anksti“. Jis nustatė, kad šiai antrajai hipotezei reikėjo dviejų rūšių optimizmo: naikintojų ir naivių pasekėjų.
Taigi griovėjų palaikomas „viešo optimizmo“ įvaizdis „yra būdas nuraminti tikinčiuosius, kad būtų sukurta atmosfera, kurioje būtų galima kuo tyliau sugriauti Bažnyčią ir joje įgyti valdžią“. Kad šis antrasis metodas būtų įmanomas, svarstė Ratzingeris, reikėjo „tikinčiųjų, leidžiančių save nuraminti gražiais žodžiais, pasitikėjimo, iš tiesų aklumo“.
Jis padarė išvadą, kad „šis arogantiškos apostazės optimizmas vis dėlto naudojasi kitos pusės naiviu optimizmu ir jį sąmoningai skatina“. Toks optimizmas apgaulingai pateikiamas taip, tarsi jis „būtų ne kas kita, o... dieviškoji vilties dorybė“, nors „iš tikrųjų jis yra tikėjimo ir vilties parodija“. Antroji optimizmo rūšis, pasak jo, „sąmoninga strategija pertvarkyti Bažnyčią taip, kad... mūsų pačių valia, o ne Dievo, tartų paskutinį žodį“.
Trečioji jo hipotezė buvo, kad „šis optimizmas... buvo tiesiog liberalaus tikėjimo nuolatine pažanga variantas – buržuazinis prarastos tikėjimo vilties pakaitalas“.
Ratzingeris padarė išvadą, kad veikiausiai veikė visi trys optimizmo tipai, „tačiau nelengva nustatyti, kuris iš jų, kada ir kur turėjo lemiamą svorį“.
1970 m. buvo iškelta dar viena hipotezė apie olandiškąjį šiandienio Sinodinio kelio pirmtaką, šį kartą ją sukūrė Ida Görres. Laiške savo bičiuliui t. Pauliui Gordanui ji pasakojo, kad vienas kunigas atvežė medžiagos iš Bažnyčios Olandijoje. Ji rašė: „Atsižvelgdama į tai, negaliu suprasti, kodėl Romoje paprasčiausiai nepaskelbiama schizma, kuri iš tikrųjų jau seniai įvyko.“ Ši schizma, pasak jos, „dabar tik maskuojama apgailėtinomis diplomatinėmis formulėmis“. Tada ji paaiškino, kodėl iš kitos pusės, Olandijoje, tie, kurie iš esmės paliko Bažnyčią, nerodo jokio noro išeiti pro duris:
„Olandijos ponai tikrai yra pakankamai protingi, kad žinotų, jog oficialiai atsiskyrę jie nugrimztų į neįdomaus nereikšmingumo bedugnę, o šitaip jie, žinoma, ir toliau vaidina puikų sensacingą vaidmenį ir kartu daro tai, kas jiems patinka.“[3]
Ryškus, džiugus optimizmas ir meilė žiniasklaidos dėmesiui šiandien vėl atsiskleidžia tarp Sinodinio kelio entuziastų Vokietijoje. Kasmet vis daugiau vokiečių palieka Bažnyčią, tačiau Sinodiniame kelyje jie nusiteikę optimistiškiau nei bet kada. Jie entuziastingai kalba apie ateitį, kurioje bus įšventintos moterys, leistos skyrybos, santuokos sakramentas išplėstas tos pačios lyties poroms ir t. t. Ir jie skuba apie tai pranešti visais įmanomais žiniasklaidos kanalais. Ir visą tą laiką jie „daro tai, kas jiems patinka“, o ne tai, ko reikia Bažnyčiai.
Šiuo metu esame jau kažkelintame tragiško serialo pavadinimu „Krizė Bažnyčioje“ sezone. Naujausioje serijoje Sinodinis kelias Vokietijoje, pakeliui barstęs vieną papiktinimą po kito, dabar priima vieną eretišką poziciją po kitos ir daro tai vis įžūliau.
Stebėdami tiesioginę transliaciją, vėl ir vėl klausiame: kodėl šie naikinimo siekiantys žmonės kupini tokio optimizmo? Kada jau bus gana, kad de facto egzistuojanti schizma bus įvardinta atvirai? Ir kodėl šie žmonės, kurie nekenčia Bažnyčios, joje lieka?
[1] Joseph Ratzinger, “Eulogy for Ida Friederike Görres,” trans. Jennifer S. Bryson, Logos: A Journal of Catholic Thought and Culture 23, no. 4 (September 9, 2020): 148–55.
[2] Joseph Ratzinger, To Look on Christ: Exercises in Faith, Hope, and Love (New York: Crossroad, 1991), 40–42.
[3] Ida Friederike Görres, Letter to Paulus Gordan, January 30, 1970 in “Wirklich Die Neue Phönixgestalt?” Über Kirche Und Konzil; Unbekannte Briefe 1962-1971 von Ida Friederike Görres an Paulus Gordan, ed. Hanna-Barbara Gerl-Falkovitz (Heiligenkreuz im Wienerwald, Austria: Be+Be Verlag, 2015), 439–440. Quotes translated by Bryson.