Kaip žinote, prasidėjo popiežiaus Pranciškaus paskelbtas sinodas apie sinodiškumą, kurio tikslas – Bažnyčios sinodalizacija. Šį savo jėzuitišką sumanymą popiežius puoselėjo kur kas seniau, nes apie tai užsimena jau savo enciklikoje Evangelii gaudium 2013 m. Be to, sukako apvali Vatikano II Susirinkimo sukaktis, kurios paminėjimas tapo tinkama proga atgaivinti „susirinkimo dvasią”. 2018 m. tarptautinei teologų komisijai buvo pavesta atlikti tyrimą ir pateikti išvadas, ar ir kaip būtų galima įgyvendinti sinodalizacijos tikslą. Iki šiol jau įvyko vyskupų sinodai jaunimo, šeimos, Amazonės klausimais. Atskirai vyksta sinodas Vokietijoje, prieš tai įvyko Pietų Amerikos, kai kurių Europos vyskupijų sinodai, kurie iškėlė bažnytinės modernizacijos tikslus.
2021-2022 metais sinodas apie sinodiškumą vyksta lokaliu mastu, jame dalyvauja parapijos, organizacijos, vyskupų konferencijos. Kalbama apie sinodo visuotinumą, tačiau realiai dalyvauja nedidelės grupelės prišnekintų aktyvių parapijiečių. Tai kelia nerimą, kad sumanipuliuotos mažumos pasiūlymai bus primesti daugumai. Susipažinimui jiems išdalinta 80 puslapių medžiaga su pasvarstymais ir klausimais, tačiau jie turi pateikti galutinį savo atsakymų, įžvalgų ir pasiūlymų tekstą, neilgesnį nei 10 puslapių: 10 puslapių parapijos, kurias apibendrins 10 puslapių vyskupija, o vyskupijų pasiūlymai suguls į 10 puslapių nacionalinį apibendrinimą. Santykis 80 su 10 nurodo iš aukščiau primestas temas ir būdą, su prognozuojamais ir lauktinais atsakymais.
2022-2023 metais sinodo darbai persikels į kontinentinį lygį, kuriame dalyvaus vyskupų konferencijų atstovai, kontinentinės vyskupų tarybos, kaip antai CELAM, ASEAN, CCEE, SFCE ir kiti. Darbo rezultatai turi tilpti į 10 puslapių. 2023 metais numatomas globalinis sinodas (jei neįvyks koks karas ar epidemija, gal net Viešpaties paruzija), kuriame dalyvaus ne vien vyskupai, tačiau pasauliečiai vyrai bei moterys. Apie kunigus neužsimenama. Nors apeliuojama į seną sinodiškumo tradiciją, tačiau ignoruojamas faktas, jog sinodai buvo išskirtinai vyskupų susirinkimai ekstremaliais bažnytinio gyvenimo atvejais. Neretai juose ar visuotiniuose susirinkimuose dalyvaudavo pasaulietiniai valdovai. Ekstremalu yra tai, kad Vakaruose Bažnyčia išsigimsta ir miršta, tačiau prieš numirdama dar nori primesti savo idėjas gyvybingoms Bažnyčioms, ypač Lenkijoje. Ar neturėtų būti atvirkščiai, jog tai gyvybingos bažnytinės bendruomenės turėtų būti iškeliamos kaip pavyzdys ir atsakymas, kaip įrodymas, kur ir kaip veikia Dievo malonė? Dabar daroma priešingai: kadangi liberalių vyskupų teorijos nepatvirtina teigiami faktai, jie kaltina ne teoriją, tačiau mano, jog juo blogiau faktams.
Sinodo vyksmo būdas išreiškiamas raktiniais žodžiais: susitikti, klausytis, suprasti. Tam turi padėti malda, adoracija, kontaktas su Dievo Žodžiu, dvasinio skyrimo būdas, tačiau neišeinant iš 80 puslapių paduotos ideologinės programos rėmų. Jei į sinodinius susirinkimus aktyviai įsitrauktų dauguma katalikų, jie nusiųstų žinutę į Romą, jog nenori tikėjimo ir moralės iškraipymų, kuriuos spaudžia priimti liberalizmo ir neomarksistinių pažiūrų pažeisti Vakarų valstybių vyskupai ir teologai. Tikėtina, kad nepalankios idėjos bus atsijotos.
Sinodo bibliniu pagrindimu imama Mato evangelijos 8 skyriaus 1-4 fragmentas, kuriame pasakojama, kaip Jėzus nusileido nuo kalno kartu su didele minia ir papėdėje sutiko raupsuotąjį, kurį išgydė. Šis simbolių ir perkeltinės prasmės gausus pasakojimas nurodo, jog Jėzus nužengia nuo Tėvo į ligų kamuojamą pasaulį, sutinka už visuomenės paraščių esančius žmones. Jo veikla prasideda ne nuo pamokymų, bet nuo išgydymo, grąžinant atstumtąjį ligonį ne tik į sveikatą, bet ir į visuomenę, iš mirties į gyvenimą. Tai visos žmonijos išgelbėjimo modelis. Sinodo logotipe atvaizduotas būrys krikščionių, įvairių luomų, lyčių ir amžiaus, nurodant, jog visi seka paskui Jėzų ir su juo žengia į šį pasaulį, pas visus atstumtuosius ir nustumtuosius, kad visi šv. Krikšto pagrindu turi vienodą orumą ir lygybę, dėka Sutvirtinimo sakramento gali transliuoti Šventosios Dvasios įkvėpimus ir pranešimus. Jei visi yra Jėzaus sekėjų būrys, tada, logiškai, reikia išnaikinti visas klerikalizmo formas. Toks aiškinimas yra tendencingas, užmirštant kitas Evangelijos istorijas, kuriose Jėzus akivaizdžiai išrenka apaštalus ir apdovanoja juos galia bei pareigybėmis, kurių nesuteikia jokiai miniai savo sekėjų. Sinodo dogmatinis aspektas yra labai silpnas, labiau remiasi skambiais revoliuciniais šūkiais, ignoruojant Biblijos, Tradicijos ir Mokymo visumą, ypač kunigystės klausimu. Sekmadienio tikėjimo išpažinime vis dar sakome, jog tikime apaštalinę Bažnyčią, bet gal netrukus bus liepta sakyti – sinodinę?
Taigi, teigiama, jog sinodiškumas yra esminė Bažnyčios savybė, jog drauge ir džiaugsmingai eidami vienu keliu sekame Jėzų, todėl išpildome bažnytinę misiją bendru dalyvavimu per diachroninę ir sinchroninę vienybę. Galų gale už aptakių ir gražių šūkių slypi praktinis momentas: kas tokioje vienybėje priima sprendimus? Tarptautinė teologų komisija 2018 m. pateiktame vertinime išskiria decision making ir decision taking aspektus, reiškiančius, jog yra sprendimų paruošimo ir sprendimų priėmimo etapai. Visi ruošia sprendimą, o kai kurie ar vienas priima sprendimus. Modelis „visi -> kai kurie -> vienas“ nurodo hierarchinę tvarką, jog sprendimus priima, remiantis dvasių skyrimu, klebonas, vyskupas ir popiežius, kiekvienas savo kompetencijos ribose. Tačiau tada iškyla praktinis klausimas, kaip kai kurie ir tas vienas atsilaikys prieš visų spaudimą, ar nebus taip, kaip jau vyksta Vakarų šalyse, jog visiems (t. y. parapijos tarybai) nusprendus, klebono dalyvavimas tėra formalus, jis privalo tik pritarti?
Siūloma drąsiai ir nekritiškai „apvilkti“ Bažnyčią dabartinių laikų kultūros „rūbu“, maža to, perimti patikrintas pasaulietines valdymo formas į bažnytinį gyvenimą (valdžios padalinimą, visų lygybę ir dalyvavimą), nes buvo laikų, kai Bažnyčia formavo kultūrą, ir kai ją tiesiog priėmė. „Inkultūravusi“ Bažnyčia galėtų priimti ir vadovautis prodemokratiniais principais, kurie yra įtvirtinti kai kuriose vienuolijose, pavyzdžiui, rinkti parapijos kleboną, vyskupijos vyskupą, popiežių, kaip kad buvo pirmaisiais krikščionybės amžiais per aclamatio turbae – bendru susirinkusios minios šūksmingu pritarimu. Tokios demokratinės-politinės tendencijos reikalautų nurašyti visą dogmatiką, kurios ekleziologinėje vizijoje kunigystė suprantama kaip dalyvavimas Kristaus – Bažnyčios Galvos valdžioje. Tarnybinės kunigystės esmėje yra paties Kristaus buvimas mūsų tarpe, kunigui veikiant in persona Christi. Jos atmetimas būtų tikras contra personam Christi pasireiškimas, o Bažnyčia savo noru taptų sektantiška.
Sinodinio Kelio judėjimas Vokietijoje parodė, jog sinodo metu stipriai išryškėjo įtampa tarp žmonių lūkesčių ir Dievo Apreiškimo reikalavimų, ypač moralės srityje. Ar sinodinis „visi“ taps prieš „Vieną“, t. y. Dievą? Kaip gali visų decision making procese dalyvauti Šventoji Dvasia, jei istorija buvo pilna ne tik pasauliečių, bet ir dvasininkų klaidų, erezijų, sukeltų sumaiščių? Bažnyčia taikė anatemos priemonę, kad išliktų Tiesos liudytoja ir rodytų kelią. Juk tiesa, kaip teigiama decision making šalininkų tarpe, nėra „išdirbama“, atrandama nuomonėse, išklausyme, bendrame sutarime, formuojama, „auksinis kompromiso vidurys“, nes ji buvo visada, ji ateina iš Dievo. Sakoma, jog tiesa nėra atrandama, ji nėra viduryje, nes ji yra ten, kur yra. Maža to, sinodas yra nusigręžęs nuo kai kurių krikščionių grupių, jas ignoruoja ir juos atstūmė, jų reikalavimų neįdės į galutinius nutarimus. Ergo, šis sinodas tapo tikru pasaulietiškumo įsiveržimu į Bažnyčią, jos sakramentinės ir dvasinės prigimties neigimo būdu, tikru savitarpio adoracijos būreliu, kuriame dominuoja individualizmas, subjektyvumas ir pasaulietiškas humanizmas, instrumentalizuojant tikėjimą, Apreiškimą ir tiesą.
