Garsus patrologijos ir Romos liturgijos žinovas kun. Michaelas Fiedrowiczius straipsnyje aptaria iškiliausių klasikinių teologų mintis apie tikinčiųjų teisę ir pareigą priešintis Bažnyčios hierarchams ir net popiežiui, kuomet jis piktnaudžiauja valdžia ir taip griauna Bažnyčią.
Tikėtis blogiausio
Katalikų Bažnyčios išmintis sako visada galvoje turėti blogiausią scenarijų, t. y. tikėtis blogiausios įvykių sekos, kokią tik galima sugalvoti. Pavyzdžiui, senuosiuose mišioluose yra instrukcija De defectibus, kurioje aprašytos visos įmanomos situacijos, galinčios sutrikdyti šv. Mišių celebravimą, ir pateiktos instrukcijos, kaip elgtis, jeigu, pavyzdžiui, kunigas nualpsta po konsekracijos, Švč. Kraujas žiemą užšąla taurėje ar į ją patenka kažkas nuodingo.
Bažnyčios gyvenime į tokių ekstremalių atvejų kategoriją papuola ir galimybė, kad Petro įpėdinis nevykdys Kristaus Apaštalų princui duoto įsakymo: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“ (Jn 21, 15-17), ir elgsis jam priešingai.
Senovėje yra buvę atvejų, kai pavieniai popiežiai elgėsi būtent taip. Prisiminkime Liberijų, kuris IV a. viduryje ekskomunikavo šv. Atanazą, didįjį ortodoksijos gynėją Nikėjos susirinkime, ar Honorijų I, kuris VII a. viduryje leido užsiliepsnoti eretiškai monoteletizmo liepsnai, nors ir ne savo apaštališku palaiminimu, o veikiau aplaidumu. Bet neteisėto popiežiaus valdžios panaudojimo klausimas imtas eksplicitiškai nagrinėti individualių teologų tik moderniaisiais laikais. Įdomu tai, jog šie autoriai paprastai gynė popiežiaus instituciją nuo protestantų puolimų, tačiau tuo pat metu nenorėjo palikti Bažnyčios neapsaugotos prieš galimą puolimą iš kitos pusės. Todėl jie suformulavo reikalingas išlygas tam atvejui, jeigu popiežius piktnaudžiautų jam patikėta valdžia, - tai rodo, kad jie neatmetė tokios galimybės.
Legitimios rezistencijos sąlygos
Ispanų dominikonų teologo Francisco de Vitorios svarstymai šiuo klausimu nebuvo vien hipotetiniai. Savo paskaitose „Apie Popiežiaus ir Susirinkimo valdžią“ (1534) jis griežtai kritikavo Renesanso popiežių piktnaudžiavimą valdžia, kuomet jie dalindavo dispensas taip dosniai, kad nuo tam tikrų Bažnyčios įsakymų atleistų asmenų skaičius gerokai viršijo tų, kurie ištikimai laikėsi šių įsakymų, skaičių. Teologas padarė išvadą, kad jeigu tampa akivaizdu, jog popiežius griauna Bažnyčią savavališkai dalindamas dispensas, vyskupai turi atsisakyti jas priimti ir įgyvendinti, visiškai nebijant taip parodyti nepagarbą popiežiui. De Vitoria rašo: „Jeigu popiežiaus įsakymai ar veiksmai naikina Bažnyčią, galima priešintis ir trukdyti tokių įsakymų įgyvendinimą.“ (Relecciones Teológicas, proposición 22) Tokie aiškūs žodžiai supykdė popiežių Sikstą V, kuris norėjo dominikono paskaitas įtraukti į draudžiamų skaityti tekstų sąrašą, bet Sikstas mirė anksčiau nei įsigaliojo šis įsakas, o jo įpėdinis sankciją atšaukė.
Šį klausimą dar fundamentaliau išdėstė kardinolas Juanas de Torquemada savo sistemingame traktate apie Bažnyčią (1489). Čia jis gynė popiežiaus neklystamumą ir visišką galią, bet tuo pačiu svarstė ir galimybę, kad popiežiaus veiksmai prieštarautų Tradicijai – ypač liturgijos srityje – ir Petro įpėdinį paverstų schizmatiku:
„Popiežius gali atskirti save nuo Bažnyčios kūno ir nuo vyskupų kolegijos be jokios protingos priežasties, grynai dėl savo užsispyrimo, nesilaikydamas to, ko visuotinė Bažnyčia laikosi dėl apaštalinės tradicijos [...], arba nesilaikydamas to, kas buvo visuotinai nustatyta visuotinių susirinkimų ar Apaštališkojo Sosto autoritetu, ypač to, kas susiję su garbinimu, t. y. jeigu jis nenori laikytis to, kas liečia Bažnyčios visuotinį statusą ir visuotinį Bažnyčios garbinimo ritualą.“ (Summa de Ecclesia, lib. IV, pars I, cap. 11)
Galimą popiežiaus kėsinimąsi į Bažnyčios liturginį paveldą aptarė ir garsus ispanų jėzuitų teologas Francisco de Suárezas (1548-1617), rašydamas apie popiežių schizmatiką, kuriam nereikia būti formaliu eretiku: „Popiežius gali būti schizmatikas, jeigu nenori elgtis taip, kaip turėtų, būti vienybėje ir sąjungoje su Bažnyčios visuma: jeigu bandytų ekskomunikuoti visą Bažnyčią ar panaikinti visas bažnytines ceremonijas, kurios remiasi apaštaline tradicija.“ (De caritate, disp. XII, sect. I; nr. 2) Suárezas taip pat pabrėžė teisę nepaklusti ir priešintis: „Jeigu popiežius įsako kažką priešingo gerai moralei, nėra būtina jam paklusti; jeigu jis bando padaryti kažką akivaizdžiai priešingo teisingumui ir bendrajam gėriui, yra leistina jam priešintis.“ (De Fide, disp. X, sect. VI, no. 16)
Kitas Jėzuitų ordino teologas ir šventasis Robertas Belarminas [taip pat - Bažnyčios mokytojas, red.] 1586 m. paaiškino, kokią formą gali įgauti tokia rezistencija:
„Kaip yra teisėta priešintis popiežiui, kai jis puola kūną, taip pat teisėta priešintis jam ir kai jis puola sielą, skriaudžia valstybę; ir dar daugiau, kai jis siekia sunaikinti Bažnyčią. Yra leistina, sakau, priešintis jam nevykdant to, ką jis liepia, ir trukdant įgyvendinti jo valią. Bet nėra teisėta jį teisti ar bausti, ar nuversti, nes tai gali daryti tik vyresnysis.“ (De Summo Pontifice, lib. II, cap. 29,7)
Įsiklausėme į reprezentatyvius iškilių teologų balsus, parodančius, kad esant sunkioms aplinkybėms yra leistina ar net privaloma priešintis net popiežiui.
Kiekvieno tikinčiojo pareiga
„Kai ganytojas tampa vilku, kaimenė privalo gintis.“ Šie žodžiai, skirti ne tiesiogiai popiežystei, bet tam tikromis sąlygomis jai pritaikomi, priklauso Domui Prosperui Guérangeriui, OSB.
Savo daugiatomiame veikalu apie Bažnyčios metus, pradėtame 1841 m., jis pasakoja (Šv. Kirilo Aleksandriečio šventėje vasario 9 d.), kaip Kirilo priešininkas, patriarchas Nestorijus iš Konstantinopolio, 428 m. per šv. Kalėdas šūkaliojo iš savo vyskupo sosto susirinkusiai miniai: „Marija nepagimdė Dievo; jos Sūnus buvo tik žmogus, Dievo įrankis.“ Benediktinų Solesmes vienuolyno abatas aprašo pasibaisėjusių tikinčiųjų reakciją. Iš minios tarpo pakilo išsilavinęs pasaulietis vardu Euzebijus, kuris ėmėsi protestuoti ir organizuoti rezistenciją imperijos sostinės vyskupo skandalingiems pareiškimams. Viename iš protesto laiškų, parašytame ir platintame giliai paveiktų tikinčiųjų vardu, patriarchas atvirai apkaltinamas erezija. Laiške visi skaitytojai raginami susipažinti su turiniu, daryti jo kopijas ir jas platinti visiems Konstantinopolio vyskupams, kunigams ir pasauliečiams.
Guérangeris taip komentuoja šį įvykį:
„Jeigu ganytojas tampa vilku, pirmoji kaimenės pareiga yra gintis. Normaliai tikėjimo doktrina perduodama vyskupų tikintiesiems, ir tikintiesiems neleista teisti savo vyresniųjų, kuriems privalo paklusti pagal tikėjimo tvarką. Tačiau kiekvienas krikščionis, būtent dėl to, kad gali nešioti krikščionio vardą, privalo ne tik įgyti būtiną apreiškimo lobyno pagrindų pažinimą, bet ir turi pareigą jį saugoti. Šis principas galioja tiek tikėjimo klausimams, tiek elgesio papročiams, t. y. tiek dogmai, tiek moralei. Tokia kaip Nestorijaus išdavystė Bažnyčios gyvenime yra reta, bet gali taip atsitikti, kad kai kurie ganytojai – dėl vienokios ar kitokios priežasties – tylės net tada, kai iškils pavojus pačiam tikėjimui. Tikrai tikintys tuomet bus tie, kurie, esant tokioms aplinkybėms, savo elgesio orientyru turės vien savo krikštą, o ne silpnaširdžiai, kurie, prisidengdami klaidingu paklusnumo egzistuojančiai valdžiai pretekstu, atidėlios savo opoziciją priešui, tikėdamiesi gauti instrukciją, kuri nėra nei būtina, nei reikalinga.“ (P. Guéranger, L’année liturgique: Le Temps de la Septuagésime, Paris 1889, 321f.)
Kova už tiesą
Rezistencija yra sunki. Domas Guérangeris parodo tai cituodamas vyskupą Kirilą Aleksandrietį, įsikišusį į minėtą kontroversiją ir kritikavusį pacifistus Bažnyčios viduje, kurie nors ir nebuvo nupuolę į Nestorijaus klaidą, bet manė, kad neverta priešintis šioms tezėms, nes bijojo išprovokuoti dar didesnį skandalą nepaklusdami patriarcho valdžiai.
Vyskupas Kirilas nebuvo tarp tų, kurie manė, kad gali tiesiog ramiai iškentėti Nestorijaus piktžodžiavimus ir nesiimti jokių veiksmų. Jis rašė (epistula 9):
„Jeigu kratomės tiesos sakymo Dievo garbei iš baimės patirti nepatogumą, kaip drįstame krikščionių akivaizdoje švęsti sunkumus ir pergales kankinių, kurių garbė būtent ir remiasi faktu, kad jie savo gyvenimuose įvykdė žodį: „Kovoti už tiesą iki mirties“ (Sir 4, 28)?“
Cituodamas Guérangerio pastebėjimus tradicinėse pontifikalinėse Mišiose Kanzas Sityje per šv. Kirilo Aleksandriečio šventę (2017 m. vasario 9 d.), kardinolas Raymondas Burke‘as pabrėžė šio šventojo herojiškas dorybes ginant tikėjimą nepaisant patarimo „daugybės kitų vyskupų, kurie jį skatino patylėti, kad būtų išlaikytas Bažnyčios vienybės fasadas“. Kardinolas pabrėžė, kad melų akivaizdoje – net jei juos skleidžia Bažnyčios hierarchai – teisingas šv. Kirilo ir visų tikinčiųjų visais laikais ir visose vietose atsakas yra rezistencija. „Šv. Kirilas turėjo sąžiningumo ir drąsos kovoti prieš melą, net jei jį skleidė vyskupas, kurį rėmė daugybė kitų vyskupų ir dar daugiau toleravo. Dėkokime Dievui už jo sąžiningumą ir drąsą, kurios dėka mums buvo perduotas tikras ir išganingas tikėjimas.“
