Įdomiame straipsnyje „Krikštas, išgelbėjimas ir Bažnyčios būtinybė“ dr. Larry Chapp aptaria sudėtingą klausimą, kurį popiežius Benediktas XVI iškėlė 2015 m. interviu (iš pradžių paskelbtame italų kalba), kuris neseniai buvo išverstas ir paskelbtas leidinyje Catholic World Report:
Nėra abejonės, kad šiuo klausimu susiduriame su gilia dogmos evoliucija (una profonda evoluzione del dogma). Nors viduramžių tėvai ir teologai vis dar galėjo laikytis nuomonės, kad iš esmės visa žmonija tapo katalikiška ir pagonybė dabar egzistuoja tik pakraščiuose, Naujojo pasaulio atradimas moderniosios eros pradžioje iš esmės pakeitė perspektyvas. Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje buvo visiškai patvirtintas supratimas, kad Dievas negali pasmerkti pražūčiai visų nekrikštytųjų ir kad netgi grynai gamtinis laimės jausmas jiems nėra tikrasis atsakymas į žmogaus egzistencijos klausimą. Jei tiesa, kad didieji XVI a. misionieriai vis dar buvo įsitikinę, jog nekrikštytieji yra amžinai pasmerkti – ir tai paaiškina jų misionierišką atsidavimą – tai po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčioje to įsitikinimo buvo galutinai atsisakyta (definitivamente abbandonata)…
Mažų mažiausiai šie žodžiai gali kelti pasipiktinimą bet kuriam krikščioniui, tikinčiam į Šventosios Trejybės Antrojo Asmens – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus – išskirtinę išganymo ir soteriologinę * misiją bei vaidmenį.
Pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad žodį „evoliucija“ galima panaudoti bet kokiai galimai erezijai pateisinti. Antra, pastebėkite, kad nei ištraukoje iš Šventojo Tėvo interviu, nei dr. Chapp tekste nėra paminėta rimta religinio indiferentizmo klaida. Iš tiesų, aš negaliu prisiminti nė vieno Katalikų Bažnyčios hierarcho, kuris per pastaruosius 25 metus būtų paminėjęs indiferentizmo pavojų ir jo nuodingas pasekmes.
Taip pat tokia ištrauka iš popiežiaus Benedikto XVI interviu su tėvu Jacques Servais, SJ, aiškiai parodo, kokia gili motyvacija slypėjo už arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o reakcijos į naujas tendencijas, kurios buvo skatinamos ir remiamos tiek per, tiek po Vatikano II Susirinkimo.
Būdamas misionierium iš pašaukimo ir eidamas atitinkamas pareigas Pijaus XII pontifikato metu, jis kaip niekas kitas gerai suprato pasekmes, kylančias iš religinio indiferentizmo erezijos, užsimaskavusios „evoliucijos“ išvaizda.
Tačiau labiausiai šokiruoja tai, kad Benediktas XVI – kaip ir kiti pontifikai, tokie kaip Jonas XXIII ar Jonas Paulius II – kartais atrodo visiškai suprantantąs tokių „evoliucijų“ pasekmes. Tačiau, kaip ir Paulius VI, kuris savo garsiojo susitikimo su arkivyskupu Lefebvre 1976 m. Castel Gandolfo metu parodė, kad žino apie daugybę liturginių piktnaudžiavimų, vykusių po Susirinkimo, jie nepadarė nieko, kad atitaisytų žalą ir išpažintų tikrąjį tikėjimą, pasmerkdami rimtas klaidas, skatintas ir įtvirtintas Vatikano II Susirinkimo metu ir po jo. Tarp jų viena iš rimčiausių, turinčių daug pasekmių, yra būtent indiferdizmo erezija, remiama prisidengiant ekumenizmo kauke.
Tiems, kurie jaučiasi sutrikę ar abejojantys, kaip dr. Larry Chapp, reikėtų sau atsakyti į tokį klausimą: ar biblinio tikėjimo, kad už Bažnyčios nėra išganymo, atsisakymas yra tik dogmatinė „evoliucija“, ar ja prisistatanti užsimaskavusi erezija?
Erezijos visada buvo dieviškųjų mokymų „parazitai“. Todėl turime pradėti nuo dogmos, kurią indiferentizmo erezija lydi kaip šešėlis. Dr. Ludwigo Otto veikale Katalikų dogmos pagrindai paaiškinama, kas yra ši dogma (de fide):
„Priklausymas Bažnyčiai yra būtinas visų žmonių išganymui.“
Tai buvo nuolat patvirtinama nuo Laterano IV Susirinkimo (1215 m.) iki Pijaus XII enciklikos „Mystici Corporis“ (1943 m.), „Lumen Gentium“ 14, Pauliaus VI „Credo“ ir „Dominus Iesus“ (2000 m.). [1] Didžioji dauguma Bažnyčios Tėvų ir Mokytojų tikėjo, kad priklausymas Bažnyčiai per Šventojo Krikšto priėmimą yra būtinas norint pasiekti išganymą. Tai grindžiama žodžiais, kuriuos mūsų Viešpats Jėzus Kristus tarė Nikodemui:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).
Klausiu retoriškai: ar šiuos Dievo žodžius galima aiškinti taip, kad būtų atmestas ir paneigtas juose glūdintis soteriologinis išskirtinumas? Ar juos galima aiškinti taip, kad Šventasis Krikšto sakramentas taptų neprivalomas – arba, kitaip tariant, pasirenkamas? Aš nežinau nė vieno šventojo, nė vieno Bažnyčios Mokytojo, nė vieno Susirinkimo ar popiežiaus, kuris būtų drįsęs pasiūlyti kokį nors mokymą, kuris leistų tokią interpretaciją (jau nekalbant apie jos patvirtinimą). Čia nebūtina pateikti dešimčių, šimtų ar tūkstančių citatų; pakanka grįžti prie dr. Otto, kuris cituoja popiežiaus Pijaus IX 1854 m. ištarą:
Turi būti laikomasi kaip tikėjimo tiesos, kad be apaštališkosios Romos Bažnyčios niekas negali būti išganytas, Bažnyčia yra vienintelis išganymo laivas, ir kas į jį neįeis, tas žus nuo tvano; kita vertus, būtina tvirtai tikėti, kad tie, kurie vargsta nepažindami tikrosios religijos, jei šis nežinojimas yra neišvengiamas, Dievo akyse nėra sutepti jokios kaltės šiuo klausimu (Denzinger, 1647). [2]
Iš palaimintojo popiežiaus Pijaus IX žodžių išskiriame dvi pagrindines dogmos idėjas: pirma, kad išgelbėjimas neįmanomas už Katalikų Bažnyčios ribų; antra, kad tie, kurie yra neišvengiamo nežinojimo būsenoje, gali būti išganyti. Akivaizdu, kad praeityje Bažnyčia mokė, jog niekas negali būti išganytas nebūdamas pakrikštytas. Tik išimtiniais atvejais buvo pripažįstama, kad Dievas gali išgelbėti tuos, kurie yra neišvengiamo nežinojimo būsenoje. „Mutacija“ – kaip aš ją vadinu – arba „evoliucija“ – kaip ją vadina popiežius Benediktas XVI, o po jo ir dr. Chapp – reiškia tradicinės aksiomos pirmosios dalies atmetimą ir antrosios dalies, išimties, tapimą taisykle. Asyžius ir Abu Dabis yra konkretūs šios „mutacijos“ pavyzdžiai.
Praeities hierarchams ir pontifikams, kaip ir daugumai tikinčiųjų, Šventasis Krikštas – per kurį žmogus tampa mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Bažnyčios, Mistinio Kūno nariu – buvo absoliučiai privalomas. Tai buvo esminė priežastis, dėl kurios tūkstančiai misionierių ir tikinčiųjų patyrė kankinystę visame pasaulyje. Šiandien šios motyvacijos nebėra. Popiežius Benediktas XVI tai aiškiai teigia, o dr. Larry Chapp ieško alternatyvių paaiškinimų – tikriausiai siekdamas išvengti pasitikėjimo dabartine bažnytine valdžia krizės, kurią tokia mutacija galėtų sukelti. Tačiau svarbiausias faktas yra tas, kad jis, atrodo, nepastebi indiferentizmo erezijos.
Viena iš labiausiai paplitusių šios erezijos versijų teigia, kad „visos religijos yra keliai į Dievą“. Tokių teiginių pavyzdžiai jau buvo pateikti daugelyje straipsnių ir knygų. Žinoma, kai kurie bandė „pateisinti“ tokį Jono Pauliaus II ir Pranciškaus teiginius ir požiūrį, o kiti, priešingai, griežtai kritikavo tiek doktrininę sumaištį, tiek jos praktines pasekmes. Kalbant apie mane, kaip „intelektualų“ atsivertėlį (per studijas ir asmeninius skaitymus) iš Rytų schizmatinės ir eretiškos krikščionybės į vienintelę tikrą Bažnyčią, galiu jums papasakoti, kokias pasekmes aš asmeniškai patyriau 2000 metais, kai paprašiau būti priimtas į pilną bendrystę su Katalikų Bažnyčia.
Visų pirma, nė vienas kunigas ar vyskupas nekvietė manęs viešai ir iškilmingai išpažinti tikėjimą. Kai kurie man sakė, kad tai pakenktų ekumeniniams santykiams su „ortodoksų broliais“. Taip pat pastebėjau, kad šiandien beveik nė vienas kunigas nėra parengtas aktyviai kovoti už kitų (pseudo-)krikščioniškų konfesijų narių atsivertimą. Nors tokie šventieji kaip Jonas Damaskietis, Tomas Akvinietis, Pranciškus Salezas, Alfonsas Marija de Liguori ir kiti rašė traktatus ir vadovus, kuriuose aprašė įvairias erezijas ir paaiškino, kaip su jomis reikia kovoti, šiandien tokių dalykų seminarijose nebemokoma – taip pat kaip nebemokoma apologetikos ir mistinės teologijos.
Viską pakeitė ekumenizmas ir dialogas. Tokios „vertybės“ kaip pliuralizmas, dialogas, įvairovė, atvirumas ir pan. tapo aksiomomis. O naujausieji popiežiai „šviečia“ tikinčiuosius, užsiimdami dialogu ir susitikdami su moterimis, kurios teigia esą vyskupės ir kunigės. Ar turėtume stebėtis, kad dauguma katalikų tikinčiųjų, kuriuos sutikau per kursus ir katechezes, kurias vedžiau dvylika metų be pertraukos, dešimtis kartų manęs klausė: „Kodėl atsivertėte? Ar yra koks nors skirtumas?“ Tai yra konkreti, naivi religinio indiferentizmo forma.
Tiesa yra ta, kad aš tapau kataliku tik todėl, kad tvirtai tikiu, jog Kristaus Išganytojo įkurta Bažnyčia yra „viena, šventa, visuotinė ir apaštališka“. Ar galėjo būti kitaip? Kas dar gali motyvuoti Rytų krikščionį atsiversti į katalikybę? Todėl aš taip pat tikiu, kad „už Bažnyčios (t. y. Katalikų Bažnyčios) nėra išganymo“ (extra Ecclesiam nulla salus). Ar mes vis dar galime atvirai ir aiškiai išpažinti šį „apleistą“ mokymą? Man įdomu, ką apie tai galvoja, pavyzdžiui, kunigas Mike Schmitz. [3] Bet kuriuo atveju, jei dr. Chapp atsakymas yra neigiamas, prašau jo pasakyti man, ar aš klydau atsivertęs būtent dėl šio įsitikinimo. Deja, šio klausimo popiežiui Benediktui XVI jau nebegaliu užduoti.
* Soteriologija – tai teologija šaka, nagrinėjanti išganymo (išgelbėjimo) klausimus.
[1] Net Dominus Iesus patvirtina, kad „Pirmiausia privalu tvirtai tikėti, kad „keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias – Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę““.
[2] Denziger, The Sources of Catholic Dogma, išvertė Roy J. Deferrari iš trisdešimtosios Henry Denzingerio knygos Enchiridion Symbolorum laidos (Preserving Christian Publications, Niujorkas, 2009), p. 416.
[3] Jis šį klausimą aptarė neseniai paskelbtame vaizdo įraše pavadinimu Ar dangus skirtas TIK katalikams?: [Prieiga: 2026 m. kovo 29 d.]. Beje, jo argumentai grindžiami vien tik Vatikano II Susirinkimu – tai mane visada atrodo labai įtartina. Todėl turėčiau jam pagarbiai priminti, kad Bažnyčia nebuvo „išrasta“ 1965 metais.
