Dominica II Post Pentecosten
Švenčiausiojo Kristaus Kūno šventė (Devintinės)
Kristaus Kūno šventė atsirado XIII amžiuje. 1246 m. Lježo (Belgija) vyskupas įvedė ją savo vyskupijoje atkakliai prašant šv. Julijonai, vienuolyno, esančio ant Kornijono kalno, vyresniajai. Po keleto metų Urbonas IV, buvęs Lježo arkidiakonas, įsakė švęsti šią šventę visai Bažnyčiai. Iškilminga procesija su šventomis dovanomis padėjo šventei užkariauti tikinčiųjų širdis, nes jiems tai buvo galimybė parodyti ne tik tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, bet ir savo dėkingumą Dievui už visas geradarybes, kurias jie semia iš šios didingos Paslapties.
Eucharistijos Paslaptis labai glaudžiai susijusi su Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimu. Tik iš Jos šis gyvenimas gauna paramą, Joje randa prasmę. Per šv. Mišias Kristaus auka Golgotoje, amžinas ir neišsenkantis mūsų atpirkimo šaltinis, realiai vyksta ant altoriaus ir nuolat aukojama Dievui vienybėje su pačiu Kristumi.
Per Komuniją įvyksta glaudžiausias kiekvieno tikinčiojo susivienijimas su Kristumi, paaukotu už mus, taip pat gyvenimo perkeitimas į Jo gyvenimą. Krikšto vandens pagimdyti palaimingam gyvenimui, krikščionys maitinasi Eucharistija kaip dangaus duona.
Šventės Mišios buvo sudarytos šv. Tomo Akviniečio. Jose atsispindi šventojo dvasia, taip pat šio didingo teologo dogmatiškas tikslumas.
Introitus
Ps. 80, 17. Cibávit eos ex ádipe fruménti, allelúia: et de petra, melle saturávit eos, allelúia, allelúia, allelúia.
Ps. 80, 2. Exsultáte Deo, adiutóri nostro: iubiláte Deo Iacob.
Introitas
Ps 80, 17. Jis pamaitino juos geriausiais kviečiais, aleliuja, ir pasotino medumi iš uolos, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 80, 2. Džiaukitės Dievu, mūsų padėjėju, linksmai šūkaukite Jokūbo Dievui.
Oratio
Deus, qui nobis sub Sacraménto mirábili passiónis tuæ memoriam reliquísti: tríbue, quæsumus, ita nos Córporis et Sánguinis tui sacra mystéria venerári; ut redemptiónis tuæ fructum in nobis iúgiter sentiámus. Qui vivis et regnas in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Dieve, kuris Sakramente savo įstabiosios kančios atminimą mums palikai, įgalink mus, meldžiame Tave, šventąsias Tavo Kūno ir Kraujo paslaptis taip garbinti, kad savyje visada patirtume Tavo atpirkimo vaisių. Kuris gyveni ir viešpatauji Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Léctio Epístolæ beati Pauli Apostoli ad Corínthios. (1 Cor. 11, 23–29)
Fratres: Ego énim accépi a Dómino quod et trádidi vobis, quóniam Dóminus Iesus, in qua nocte tradebátur, accépit panem, et grátias ágens fregit, et dixit: Accípite, et manducáte: hoc est corpus meum, quod pro vobis tradétur: hoc fácite in meam commemoratiónem. Simíliter et cálicem, postquam coenávit, dícens: Hic calix novum testaméntum est in meo sánguine. Hoc fácite, quotiescúmque bibétis, in meam commemoratiónem. Quotiescúmque enim manducábitis panem hunc, et cálicem bibétis, mortem Dómini annuntiábitis, donec véniat. Itaque quicúmque manducáverit panem hunc, vel bíberit cálicem Dómini indígne, reus erit córporis et sánguinis Dómini. Probet áutem seípsum homo: et sic de pane illo edat, et de cálice bibat. Qui enim mandúcat et bibit indígne, iudícium sibi mandúcat et bibit: non diiúdicans corpus Dómini.
Skaitinys
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško korintiečiams. (1 Kor 11, 23–29)
Broliai: Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.
Graduale
Ps. 144, 15–16. Oculi ómnium in te spérant, Dómine: et tu das illis escam in témpore opportúno. V. Aperis tu manum tuam: et imples omne ánimal benedictióne.
Gradualas
Ps 144, 15–16. Visų akys tavimi viliasi, Viešpatie; ir tu duodi jiems maisto tinkamu metu. V. Tu atveri savo ranką ir pripildai kiekvieną būtybę palaimos.
Alleluia
Alleluia, alleluia.
Ioann. 6, 56–57. V. Caro mea vere est cibus, et sánguis meus vere est potus: qui mandúcat meam carnem, et bibit meum sánguinem, in me manet, et ego in eo.
Aleliuja
Aleliuja, aleliuja.
Jn 6, 56–57. V. Mano kūnas išties yra maistas, ir mano kraujas išties yra gėrimas; kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje ir aš – jame.
Sequentia
Lauda, Sion, Salvatorem, / lauda ducem et pastórem, / in hymniset cánticis.
Quantum potes, tantum aude: / quia maior omni laude, / nec laudáre súfficis.
Laudis thema speciális, / panis vivus et vitális, / hódie propónitur.
Quem in sacræ mensa coenæ, / turbæ fratrum duodénæ, / datum non ambígitur.
Sit laus plena, sit sonóra, / sit iucúnda, sit decóra / mentis iubilátio.
Dies énim solémnis ágitur, / in qua mensæ prima recólitur / huius insti-tútio.
In hac mensa novi Regis, / novum Pascha novæ legis, / Phase vetus términat.
Vetustátem nóvitas, / umbram fugat véritas, / noctem lux elíminat.
Quod in coena Christus gessit, / faciéndum hoc expréssit / in sui memóriam.
Docti sacris institútis, / panem, vinum in salútis / consecrámus hóstiam.
Dogma datur Christiánis, / quod in carnem tránsit panis, / et vinum in sánguinem.
Quod non capis, quod non vides, / animósa firmat fides, / præter rerum órdinem.
Sub divérsis speciébus, / signis tantum, et non rebus, / latent res exímiæ.
Caro cibus, sánguis potus: / manet tamen Christus totus, / sub utráque spécie.
A suménte non concísus, / non confráctus, non divísus: / integer accípitur.
Sumit unus, sumunt mille: / quantum isti, tantum ille: / nec sumptus consúmitur.
Sumunt boni, sumunt mali: / sorte tamen inæquáli, / vitæ vel intéritus.
Mors est malis, vita bonis: / vide, paris sumptiónis, / quam sit dispar éxitus.
Fracto demum sacrámento, / ne vacílles, sed meménto, / tantum esse sub fragménto, / quantum toto tégitur.
Nulla rei fit scissúra: / signi tantum fit fractúra, / qua nec status nec statúra / signáti minúitur.
Ecce panis Angelorum, / factus cibus viatórum: / vere panis filiórum, / non mitténdus cánibus.
In figúris præsignátur, / cum Isaac immolátur: / agnus Paschæ deputátur: / datur manna pátribus.
Bone pastor, panis vere, / Iesu, nostri miserére: / tu nos pasce, nos tuére: / tu nos bona fac vidére, / in terra vivéntium.
Tu, qui cuncta scis et vales: / qui nos pascis hic mortáles: / tuos tibi commensáles, / coherédes et sodáles, / fac sanctórum cívium.
Amen. Alleluia.
Sekvencija
Šlovink, Sione, Išganytoją, / šlovink Vadą ir Ganytoją / himnais ir giesmėmis!
Kiek pajėgi, tiek išdrįski, / nes Jis didesnis už bet kokią šlovę, / Jį šlovinti niekuomet nepakaks.
Ypatinga giesmės tema – / gyva ir gaivinanti Duona / šiandien duodama.
Ją ant šventos vakarienės stalo / dvylikos brolių būriui / nedvejodamas patiekė.
Tebus giesmė skardi, tebus garsi, / tebus linksmas ir malonus sielos džiūgavimas.
Nes švenčiama iškilminga diena, / kai prisimenamas / pirmas šio valgio įsteigimas.
Šiame naujo Karaliaus valgyje, / naujojo įstatymo naujoje Paschoje, / baigiasi senasis Perėjimas.
Senovę išvaro naujumas, / šešėlį – tikrovė, / naktį pašalina šviesa.
Ką Kristus atliko vakarienėje, / tą liepė daryti / Jo atminimui.
Švento įsteigimo pamokyti, / duoną ir vyną konsekruojame / kaip išganingą auką.
Krikščionims duota dogma, / kad į Kūną virsta duona / ir į Kraują – vynas.
Ko nesuvoki, ko nematai, / patvirtina gyvas tikėjimas, / nepaisant daiktų tvarkos.
Po skirtingais pavidalais, / kurie tėra ženklai, o ne tikrovė, / slepiasi ypatingi dalykai.
Kūnas yra valgis, Kraujas – gėrimas, / bet visas Kristus lieka / abiejuose pavidaluose.
Priimančiojo neperskirtas, / neperlaužtas, nepadalintas – / priimamas visas.
Gauna vienas, gauna tūkstantis, / kiek šie, tiek ir tas, / bet valgomas jis nemažėja.
Gauna gerieji, gauna blogieji, / tačiau nelygi jų dalia – / gyvenimas arba žūtis.
Mirtis blogiems, gyvenimas geriems – / štai koks vienodo priėmimo / nevienodas galas.
O laužant sakramentą / nesvyruok, bet atsimink, / kad kiek yra dalelėje, / tiek slepiasi ir visame.
Tikrovėje nėra jokio skilimo, / laužiamas tik ženklas, / o Pažymėtasis nesumažėja / nei būkle, nei ūgiu.
Štai angelų duona, / tapusi keliautojų valgiu, / tikra duona vaikams, / nemetama šunims.
Jau pavyzdžiais nurodyta: / kaip Izaoko auka, / Velykoms skirtas avinėlis, / protėviams duota mana.
Gerasis Ganytojau, tikra duona, / Jėzau, pasigailėk mūsų! / Mus ganyk ir saugok, / leisk išvysti Tavo gėrybes / gyvųjų žemėje.
Tu viską žinai ir gali, / Tu ganai mus čia mirtingus, / leisk ir ten, / prie šventų piliečių stalo / sėdėti kaip paveldėtojams ir draugams.
Amen. Aleliuja.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secundum Ioánnem. (Ioann. 6, 56–59)
In illo témpore: Dixit Iesus turbis Iudæórum: Caro mea vere est cibus, et sánguis meus vere est potus. Qui mandúcat meam carnem, et bibit meum sánguinem, in me manet, et ego in illo. Sicut misit me vivens Pater, et ego vivo propter Patrem: et qui mandúcat me, et ipse vivet propter me. Hic est panis, qui de cælo descéndit. Non sicut manducavérunt patres vestri manna, et mórtui sunt. Qui mandúcat hunc panem, vivet in ætérnum.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 6, 56–59)
Anuo metu: Jėzus kalbėjo žydų minioms: „Mano kūnas tikrai yra valgis ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“
Offertorium
Lev. 21, 6. Sacerdótes Dómini incénsum et panes ófferunt Deo: et ídeo sancti erunt Deo suo, et non pólluent nomen eius, allelúia.
Ofertoriumas
Kun 21, 6. Viešpaties kunigai smilkalus bei duoną aukoja Dievui; ir dėl to jie bus šventi savo Dievui, ir nesuterš jo vardo, aleliuja.
Secreta
Ecclésiæ tuæ, quæsumus, Dómine, unitátis et pacis propítius dona con-céde: quæ sub oblátis munéribus mystice designántur. Per Dóminum nostrum...
Sekreta
Meldžiame Tave, Viešpatie, savajai Bažnyčiai suteik vienybės ir ramybės dovanas, kurios paaukotomis atnašomis slėpiningai žymimos. Per mūsų Viešpatį...
Communio
1 Cor. 11, 26–27. Quotiescúmque manducábitis panem hunc, et cálicem bibétis, mortem Dómini annuntiábitis, donec véniat: itaque quicúmque manducáverit panem, vel bíberit cálicem Dómini indígne, reus erit córporis et sánguinis Dómini, allelúia.
Komunija
1 Kor 11, 26–27. Kiekvieną kartą, kai valgysite šitą duoną ir gersite iš šios taurės, skelbsite Viešpaties mirtį iki kolei jis ateis; tokiu būdu kiekvienas, kuris nevertai valgys Viešpaties duoną ar gers iš jo taurės, bus kaltas dėl Viešpaties kūno bei kraujo.
Postcommunio
Fac nos, quæsumus, Dómine, divinitátis tuæ sempitérna fruitióne repléri: quam pretiósi Córporis et Sánguinis tui temporális percéptio præfigúrat: Qui vivis et regnas...
Postkomunija
Meldžiame Tave, Viešpatie, padaryk, kad taptume pripildyti amžinojo gėrėjimosi Tavąja dievyste, kurį Tavo brangiausiojo Kūno ir Kraujo laikinasis priėmimas iš anksto formuoja. Kuris gyveni ir viešpatauji...
Schola
Introitus
Ps. 80, 17. Cibávit eos ex ádipe fruménti, allelúia: et de petra, melle saturávit eos, allelúia, allelúia, allelúia.
Ps. 80, 2. Exsultáte Deo, adiutóri nostro: iubiláte Deo Iacob.
Introitas
Ps 80, 17. Jis pamaitino juos geriausiais kviečiais, aleliuja, ir pasotino medumi iš uolos, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 80, 2. Džiaukitės Dievu, mūsų padėjėju, linksmai šūkaukite Jokūbo Dievui.
Graduale
Ps. 144, 15–16. Oculi ómnium in te spérant, Dómine: et tu das illis escam in témpore opportúno. V. Aperis tu manum tuam: et imples omne ánimal benedictióne.
Gradualas
Ps 144, 15–16. Visų akys tavimi viliasi, Viešpatie; ir tu duodi jiems maisto tinkamu metu. V. Tu atveri savo ranką ir pripildai kiekvieną būtybę palaimos.
Alleluia
Alleluia, alleluia.
Ioann. 6, 56–57. V. Caro mea vere est cibus, et sánguis meus vere est potus: qui mandúcat meam carnem, et bibit meum sánguinem, in me manet, et ego in eo.
Aleliuja
Aleliuja, aleliuja.
Jn 6, 56–57. V. Mano kūnas išties yra maistas, ir mano kraujas išties yra gėrimas; kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje ir aš – jame.
Sequentia
Lauda, Sion, Salvatorem, / lauda ducem et pastórem, / in hymniset cánticis.
Quantum potes, tantum aude: / quia maior omni laude, / nec laudáre súfficis.
Laudis thema speciális, / panis vivus et vitális, / hódie propónitur.
Quem in sacræ mensa coenæ, / turbæ fratrum duodénæ, / datum non ambígitur.
Sit laus plena, sit sonóra, / sit iucúnda, sit decóra / mentis iubilátio.
Dies énim solémnis ágitur, / in qua mensæ prima recólitur / huius insti-tútio.
In hac mensa novi Regis, / novum Pascha novæ legis, / Phase vetus términat.
Vetustátem nóvitas, / umbram fugat véritas, / noctem lux elíminat.
Quod in coena Christus gessit, / faciéndum hoc expréssit / in sui memóriam.
Docti sacris institútis, / panem, vinum in salútis / consecrámus hóstiam.
Dogma datur Christiánis, / quod in carnem tránsit panis, / et vinum in sánguinem.
Quod non capis, quod non vides, / animósa firmat fides, / præter rerum órdinem.
Sub divérsis speciébus, / signis tantum, et non rebus, / latent res exímiæ.
Caro cibus, sánguis potus: / manet tamen Christus totus, / sub utráque spécie.
A suménte non concísus, / non confráctus, non divísus: / integer accípitur.
Sumit unus, sumunt mille: / quantum isti, tantum ille: / nec sumptus consúmitur.
Sumunt boni, sumunt mali: / sorte tamen inæquáli, / vitæ vel intéritus.
Mors est malis, vita bonis: / vide, paris sumptiónis, / quam sit dispar éxitus.
Fracto demum sacrámento, / ne vacílles, sed meménto, / tantum esse sub fragménto, / quantum toto tégitur.
Nulla rei fit scissúra: / signi tantum fit fractúra, / qua nec status nec statúra / signáti minúitur.
Ecce panis Angelorum, / factus cibus viatórum: / vere panis filiórum, / non mitténdus cánibus.
In figúris præsignátur, / cum Isaac immolátur: / agnus Paschæ deputátur: / datur manna pátribus.
Bone pastor, panis vere, / Iesu, nostri miserére: / tu nos pasce, nos tuére: / tu nos bona fac vidére, / in terra vivéntium.
Tu, qui cuncta scis et vales: / qui nos pascis hic mortáles: / tuos tibi commensáles, / coherédes et sodáles, / fac sanctórum cívium.
Amen. Alleluia.
Sekvencija
Šlovink, Sione, Išganytoją, / šlovink Vadą ir Ganytoją / himnais ir giesmėmis!
Kiek pajėgi, tiek išdrįski, / nes Jis didesnis už bet kokią šlovę, / Jį šlovinti niekuomet nepakaks.
Ypatinga giesmės tema – / gyva ir gaivinanti Duona / šiandien duodama.
Ją ant šventos vakarienės stalo / dvylikos brolių būriui / nedvejodamas patiekė.
Tebus giesmė skardi, tebus garsi, / tebus linksmas ir malonus sielos džiūgavimas.
Nes švenčiama iškilminga diena, / kai prisimenamas / pirmas šio valgio įsteigimas.
Šiame naujo Karaliaus valgyje, / naujojo įstatymo naujoje Paschoje, / baigiasi senasis Perėjimas.
Senovę išvaro naujumas, / šešėlį – tikrovė, / naktį pašalina šviesa.
Ką Kristus atliko vakarienėje, / tą liepė daryti / Jo atminimui.
Švento įsteigimo pamokyti, / duoną ir vyną konsekruojame / kaip išganingą auką.
Krikščionims duota dogma, / kad į Kūną virsta duona / ir į Kraują – vynas.
Ko nesuvoki, ko nematai, / patvirtina gyvas tikėjimas, / nepaisant daiktų tvarkos.
Po skirtingais pavidalais, / kurie tėra ženklai, o ne tikrovė, / slepiasi ypatingi dalykai.
Kūnas yra valgis, Kraujas – gėrimas, / bet visas Kristus lieka / abiejuose pavidaluose.
Priimančiojo neperskirtas, / neperlaužtas, nepadalintas – / priimamas visas.
Gauna vienas, gauna tūkstantis, / kiek šie, tiek ir tas, / bet valgomas jis nemažėja.
Gauna gerieji, gauna blogieji, / tačiau nelygi jų dalia – / gyvenimas arba žūtis.
Mirtis blogiems, gyvenimas geriems – / štai koks vienodo priėmimo / nevienodas galas.
O laužant sakramentą / nesvyruok, bet atsimink, / kad kiek yra dalelėje, / tiek slepiasi ir visame.
Tikrovėje nėra jokio skilimo, / laužiamas tik ženklas, / o Pažymėtasis nesumažėja / nei būkle, nei ūgiu.
Štai angelų duona, / tapusi keliautojų valgiu, / tikra duona vaikams, / nemetama šunims.
Jau pavyzdžiais nurodyta: / kaip Izaoko auka, / Velykoms skirtas avinėlis, / protėviams duota mana.
Gerasis Ganytojau, tikra duona, / Jėzau, pasigailėk mūsų! / Mus ganyk ir saugok, / leisk išvysti Tavo gėrybes / gyvųjų žemėje.
Tu viską žinai ir gali, / Tu ganai mus čia mirtingus, / leisk ir ten, / prie šventų piliečių stalo / sėdėti kaip paveldėtojams ir draugams.
Amen. Aleliuja.
Offertorium
Lev. 21, 6. Sacerdótes Dómini incénsum et panes ófferunt Deo: et ídeo sancti erunt Deo suo, et non pólluent nomen eius, allelúia.
Ofertoriumas
Kun 21, 6. Viešpaties kunigai smilkalus bei duoną aukoja Dievui; ir dėl to jie bus šventi savo Dievui, ir nesuterš jo vardo, aleliuja.
Communio
1 Cor. 11, 26–27. Quotiescúmque manducábitis panem hunc, et cálicem bibétis, mortem Dómini annuntiábitis, donec véniat: itaque quicúmque manducáverit panem, vel bíberit cálicem Dómini indígne, reus erit córporis et sánguinis Dómini, allelúia.
Komunija
1 Kor 11, 26–27. Kiekvieną kartą, kai valgysite šitą duoną ir gersite iš šios taurės, skelbsite Viešpaties mirtį iki kolei jis ateis; tokiu būdu kiekvienas, kuris nevertai valgys Viešpaties duoną ar gers iš jo taurės, bus kaltas dėl Viešpaties kūno bei kraujo.
