Michael Davies   Publikuota iš: Fsspx.lt
Nikėjos susirinkimas (freska Siksto koplyčioje, 1590)
Nikėjos susirinkimas (freska Siksto koplyčioje, 1590)

Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „The Angelus“, 1987 m. sausio mėn. numeryje.

Norėdami teisingai suprasti istorinę šių dienų katalikybės krizės reikšmę, turime užduoti klausimą: „Ar anksčiau yra įvykę kas nors panašaus?“ Be abejo, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, tačiau panašiausias precedentas būtų ne tas, apie kurį pirmiausia pagalvotų dauguma katalikų, t. y. protestantų reformacija. Žinoma, su ja yra daug panašumų.

Mes be paliovos girdime, kad po šimtmečių obskurantizmo*, jei ne atviro dekadanso, Bažnyčia pagaliau „atsinaujina“, pagaliau grįžta prie savo šaknų, nusimeta klerikalų dominavimo pančius, suteikia pasauliečiams jų teisėtą vaidmenį, o liturgiją padaro visiems prieinamą. Paralelės tarp povatikaninės liturginės revoliucijos ir protestantų inicijuotos liturginės revoliucijos yra ypač ryškios ir neraminančios. Tai išnagrinėta mano knygoje „Cranmer‘s Godly Order“ („Kranmerio dieviškoji tvarka“).

Tačiau vienu svarbiu aspektu dabartinė krizė itin skiriasi nuo protestantų reformacijos. Nors daugelis reformatorių savo naujas idėjas pradėjo skleisti veikdami per Bažnyčios struktūras, visi jie galiausiai nuo jos atsiskyrė ir ėmė ją pulti iš išorės, tvirtindami, jog katalikybė taip nukrypo nuo Evangelijos, kad nebegali būti vadinama krikščioniška.

Daugelis iš jų atkakliai teigė, kad kiekvienas popiežius yra antikristo įsikūnijimas, o kai kurie tai tvirtina iki šiolei. Demarkacijos linija buvo aiški. Žmogus buvo arba katalikas, arba protestantas. Jeigu jis buvo katalikas, paklusdavo vyskupui, esančiam vienybėje su popiežiumi. Jis galėjo būti tikras, kad bet kuris Šventajam Sostui pavaldus vyskupas bus tradicinių įsitikinimų, net jeigu jo elgesys kartais nebūdavo be priekaištų.

Labiausiai neraminantis šiuolaikinės krizės aspektas yra jokių aiškių ribų nebuvimas. Tai buvo aiškiai parodyta viename iš reikšmingiausių povatikaninių straipsnių anglakalbiame pasaulyje. Jis vadinasi „The Plight of the Papalist Priest“ („Kebli kunigo papisto padėtis“) ir buvo išspausdintas žurnale „The Homiletic and Pastoral Review“, 1981 m. gruodžio mėnesio numeryje. Šis periodinis leidinys yra įtakingiausias angliškas žurnalas kunigams ir yra kovingai tradicinis[1].

Straipsnio autorius, norėdamas išvengti savo vyskupo persekiojimo, turėjo neskelbti savo vardo ‒ vien šis faktas gali būti laikomas liūdnu „laiko ženklu“. Anksčiau katalikų kunigai taip pat kartais slėpdavo savo nuomonę nuo savo vyskupų, bet jie tai darydavo todėl, kad mąstydavo eretiškai. Dvasininkai modernistai popiežiaus šv. Pijaus X valdymo metu dažnai dangstydavosi slapyvardžiais ar likdavo anonimiški. Tačiau šio straipsnio autorius turėjo slėpti savo pavardę, nes yra tradicinis katalikų kunigas.

Lietuva meldžiasi

Straipsnyje teigiama, kad daugelyje JAV vyskupijų vyrauja teologinis modernizmas. Arba patys vyskupai yra modernistai, arba jie nebeturi valios priešintis modernizmui ir leido modernistams užimti visus pagrindinius postus vyskupijose. Tie kunigai, kurie atsisako išsižadėti katalikiško tikėjimo, jo žodžiais tariant, laikomi „parijais**, pajuokos objektais, vargšais siaurapročiais, nevertais užimti įtakingas pareigas; vietoje to jie ištremiami į mažas parapijas, paprastai esančias nutolusiose kaimo vietovėse, kur mažiausiai gali pakenkti“.

Šiose vyskupijose modernistai visiškai kontroliuoja seminarijas, liturgiją, katekizmo dėstymą ir katalikišką spaudą. Bet labiausiai liūdina tai, kad ta saujelė tradicinių kunigų (apie aštuntadalis visų dvasininkų) negali tikėtis jokios pagalbos iš Šventojo Sosto, kuris, atrodo, nenori įžeisti modernistinių vyskupų, jau nekalbant apie jų pašalinimą. Šio straipsnio autorius sako:

Paraginimo žodžiai iš Romos nieko nepakeis, kol dabartiniai vyskupai vadovaus vyskupijoms. Tiesiog neįmanoma reformuoti seminarijų, religinių švietimo įstaigų, bažnytinių teismų, diecezinių spaudos tarnybų ar panaikinti liturginių piktnaudžiavimų, kol svarbių postų neperims tvirti, popiežiui ištikimi vyskupai.“

Ši situacija jokiu būdu nėra būdinga vien tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tokia padėtis vyrauja Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje Europos šalių, taip pat Australijos ir Naujosios Zelandijos vyskupijose. Taigi dabartinėje krizėje milijonų katalikų tikėjimą naikina ne išoriniai tikėjimo priešai, o Bažnyčios viduje veikiantys, jos struktūrai priklausantys priešai, kartais remiami paties diecezinio vyskupo arba bent jau nesulaukiantys iš jo jokio pasipriešinimo.

Šiuos vyrus šv. Pijus X enciklikoje „Pascendi“ pasmerkė kaip „klaidų skleidėjus“. Popiežius perspėjo, kad „jie veikia pačiame Bažnyčios užantyje ir vykdo savo planus ją sunaikinti ne iš išorės, bet iš vidaus… Jie skleidžia nuodus po visą medį, kad neliktų nė vienos nepakeistos katalikiškos tiesos, kad neliktų nieko, ko jie nebūtų sugadinę“.

Taigi aišku, kad jei norime rasti istorinį precedentą dabartinei krizei, jis turi būti toks, kurio metu oficialias Bažnyčios struktūras kontroliavo eretikai, tarp jų ir vyskupai, savo postus naudojantys tam, kad sunaikintų tikėjimą iš vidaus. Toks precedentas gali būti arijonų erezijos laikai.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Čia nebūtina gilintis į arijonizmo detales. Šios erezijos esmė buvo neigimas, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu, lygus Jam visais atžvilgiais. Mūsų Viešpatį jie vadino „viengimiu“, „Dievo Sūnumi“, „Viešpačiu Kūrėju“, „visos kūrinijos Pirmagimiu“ ir net „Dievu iš Dievo“, turėdami galvoje, kad Dievas Jį padarė Dievu. Bet jie nesutiko su sąvoka „vienos substancijos“ ar „konsubstancialus“ (graikiškai homoousion), kuri buvo naudojama Nikėjos Susirinkimo (325 m.) apibrėžime. Šį Susirinkimą sušaukė imperatorius Konstantinas, jis įsakė visiems priimti jo apibrėžimą. Pats Arijus buvo ekskomunikuotas ir ištremtas, bet po kelerių metų jo draugai įtikino imperatorių leisti jam sugrįžti į Aleksandriją.

Atanazui, Aleksandrijos vyskupui, buvo įsakyta priimti Arijų į Bažnyčios vienybę, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Tuomet Atanazas buvo ištremtas į Galiją, šitaip paruošiant dirvą dramatiškam arijonizmo atgimimui. Imperatorius Konstantinas mirė 337 m., ir netrukus į valdžią atėjo jo sūnus Konstancijus, kuris buvo arijonas. Pradžioje Konstancijus valdė imperiją kartu su kitais dviem broliais, bet po jų mirties 350 m. jis tapo vieninteliu valdovu.

Katalikų enciklopedijoje (newadvent.org) Šv. Atanazo gyvenimas teisingai apibūdinamas kaip „painus įvykių sūkurys“. Čia nemėginsiu išsamiau aprašyti jo gyvenimo, įvairių bažnytinių susirinkimų, pasisakiusių už ar prieš jį, nuolatinių jo pašalinimų iš posto ir sugrąžinimo į jį, jo santykių su imperatoriais, vyskupais ir popiežiais. Užtenka pasakyti, kad Nikėjoje regimai triumfavusios ortodoksijos padėtis Konstancijaus valdymo metu visiškai pasikeitė ir tie, kurie gynė tradiciją, tapo persekiojimo aukomis. Matome akivaizdžią paralelę su tariamu modernizmo pralaimėjimu šv. Pijaus X pontifikato metu.

Popiežiaus Liberijaus nuopuolis

352 m. gegužės 17 d. Liberijus buvo įšventintas popiežiumi ir iš karto buvo įtrauktas į arijonų ginčą. Jis kreipėsi į imperatorių, prašydamas pašalinti neteisybę Atanazo atžvilgiu, atsisakė pasiduoti įvairiems bauginimams, o 355 m. buvo ištremtas į Trakiją. Jo sostą užgrobė Romos diakonas Feliksas. Pasipiktinę romėnai atsisakė priimti antipopiežių ir pareikalavo, kad Konstancijus sugrąžintų Liberijų į jo sostą.

Tačiau Konstancijaus prestižas reikalavo, kad Liberijus pasmerktų Atanazą. Tremties vargai palaužė popiežiaus drąsą ir ryžtą. Jis turėjo iškęsti nuolatinius grąsinimus, įtikinėjimus bei meilikavimus ir galiausiai pasidavė. Jis prisijungė prie šv. Atanazo pasmerkimo ir pasirašė dviprasmišką arijonų formulę, kuri, nors oficialiai ir neneigė mūsų Viešpaties dieviškumo, buvo atvira tokiam aiškinimui.

Tragiškas Liberijus nuopuolis buvo griežtais žodžiais aprašytas Butlerio knygoje „Šventųjų gyvenimai“:

Tokio didžio prelato ir tokio garsaus nuodėmklausio nuopuolis yra bauginantis žmogaus silpnumo pavyzdys, kurio niekas negali prisiminti nedrebėdamas dėl savęs.

Akivaizdu, kad susikompromitavusio Liberijaus sugrąžinimas į jo sostą reiškė Konstancijaus ir arijonų pergalę. Po kelerių metų arijonizmas triumfavo beveik visur, jo triumfas atėjo beveik nepastebimai. Aprašydamas šį laikotarpį, šv. Jeronimas pastebėjo: „Visas pasaulis sudejavo iš nuostabos pamatęs, jog tapo arijoniškas“.

Arijonų pergalė nesukėlė dramatiškų ir akivaizdžių permainų, kaip tai buvo protestantų reformacijos atveju. IV amžiuje bendrystė su popiežiumi savaime nereiškė ortodoksijos, juk arijonų vyskupai buvo bendrystėje su Liberijumi. Dauguma vyskupų buvo neištikimi savo misijai. 360 m. Šv. Grigalius Nanzianzietis rašė:

Žinoma, ganytojai kvailai pasielgė, nes  išskyrus labai nedaugelį, kurie arba dėl savo nereikšmingumo buvo nepastebėti, arba dėl savo dorybės atsilaikė ir kurie buvo palikti kaip sėkla ir šaknis, idant vėl sudygtų ir Izraelis atgimtų su Dvasios pagalba  visi ėjo į kompromisą, skirdamiesi vieni nuo kitų tik tuo, kad vieni pasidavė anksčiau, kiti vėliau; vieni buvo vadovai ir pagrindiniai kovotojai už bedievystę, kiti atliko menkesnį vaidmenį kovoje, įveikti baimės arba naudos, arba meilikavimo, arba, kas buvo labiausiai atleistina, dėl savo nežinojimo.“

Tarp to nedaugelio, kurie priešinosi erezijai dėl savo dorybės, labiausiai išsiskyrė Atanazas. Ekskomunikuotas, persekiotas ir koneveiktas, jis tapo vilties ir įkvėpimo šaltiniu tikėjimą išlaikiusiam katalikų likučiui. Kurį laiką vienybė su Atanazu, o ne su popiežiumi reiškė buvimą tikru kataliku. Tie, kurie norėjo likti ištikimi Tradicijai, tapo niekinama ir persekiojama mažuma, neturėjusia kito pasirinkimo, kaip garbinti Dievą visur, tik ne „oficialiose“ bažnyčiose, kurioms vadovavo vienybėje su Liberijumi esantys vyskupai.

Šv. Bazilijus rašo:

Pamaldūs žmonės tyli, o kiekvienam piktžodžiaujančiam liežuviui duodama visiška laisvė. Šventi dalykai išniekinti. Sveiką tikėjimą išlaikę pasauliečiai vengia Dievo garbinimo vietų kaip bedievystės mokyklų ir vienumoje kelia rankas aukštyn į dangaus Viešpatį dejuodami ir verkdami.

Tik vienas nusikaltimas dabar griežtai baudžiamas: tikslus mūsų protėvių tradicijos laikymasis. Dėl šios priežasties pamaldieji varomi lauk iš savo šalių ir vežami į dykumas.“

Matyt, šv. Atanazas jautėsi įpareigotas nepaisyti įprastų vyskupų jurisdikcijos taisyklių. Jis nedvejodamas eidavo į arijonų vyskupų valdomas vyskupijas pamokslauti, drąsinti, guosti, taip pat teikti sakramentus, įskaitant kunigystės, kad užtikrintų tikros katalikiškos kunigystės išlikimą.

Tarp ryškiausių šio laikotarpio apraiškų, padariusių ypatingą įspūdį kardinolui Newmanui, buvo tai, kad šv. Atanazas didžiausio palaikymo susilaukė iš pasauliečių: „Vyskupai buvo neištikimi savo pašaukimui, o pasauliečiai buvo ištikimi savo krikštui.“

Galų gale, pasikeitus keliems imperatoriams, Atanazas buvo išteisintas ir galėjo savo paskutinius gyvenimo metus praleisti dirbdamas Tradicijos atstatymui. Atanazas mirė 373 m., bet jo didžiausias triumfas buvo pomirtinis ‒ tradicijos triumfas prieš arijonizmą Konstantinopolio Susirinkime 381 m.

O koks buvo Liberijaus likimas? Jis mirė 366 m. ir buvo pirmasis popiežius, neiškeltas į altoriaus garbę. Kai kurie protestantai mėgina remtis jo pontifikatu, kaip argumentu, nukreiptu prieš popiežiaus neklaidingumą, bet tai juokinga. Katalikų mokyme nesakoma, kad kiekvienas popiežius bus drąsus tikėjimo gynėjas visais laikais.

Pats šv. Petras išsigynė mūsų Viešpaties, o vėliau Antiochijoje sulaukė priekaištų iš šv. Pauliaus. Katalikų mokymas neteigia, kad visi popiežiaus sprendimai bus protingi ar kad jis negali klysti kaip privatus asmuo.

Liberijus nebandė savo pasirašytos dviprasmiškos formulės primesti visai Bažnyčiai kaip formalaus apibrėžimo, kuriam visi katalikai būtų įpareigoti pritarti, tai nebuvo ex catedra pareiškimas. Kardinolas Newmanas pažymėjo, kad arijonų krizė mums rodo, jog:

Popiežius, kaip privatus asmuo, o tuo labiau vyskupai, kai jie nemoko formaliai, gali klysti, kaip buvo IV‑ame amžiuje. Pop. Liberijus galėjo pasirašyti Eusebijaus formulę Sirmiume, o daugybė vyskupų  Arimiume ar kitur, ir visgi jie galėjo, nepaisydami šios klaidos, būti neklystantys savo ex catedra sprendimais.“

Nei Atanazas, nei joks popiežius ar susirinkimas niekada netvirtino, kad dėl savo nesėkmių Liberijus nustojo būti popiežiumi. Popiežius gali būti silpnas, neteisingas, pakantus erezijai ar net eretiškų asmeninių pažiūrų ir vis tiek likti popiežiumi.

Liberijaus poelgį nulėmė didelis spaudimas, kurį reikia laikyti lengvinančia aplinkybe. Pats šv. Atanazas apie tai kalba didžiadvasiškai:

Veiksmai, padaryti patiriant kankinimus, prieštarauja laisvam sprendimui; tai nėra valingi veiksmai tų, kurie buvo įbauginti, bet tų, kurie kankino.“

Nepaisant to, Liberijaus negalima visiškai išteisinti dėl jo silpnumo, kuris pakenkė Tradicijos reikalui. Naujojoje Katalikų enciklopedijoje teigiama:

Liberijus neturėjo nei savo pirmtako Julijaus I, nei savo įpėdinio Damazo I būdo tvirtumo. Nelaimės, ištikusios Bažnyčią pastarajam valdant, rodo, kad Liberijaus pontifikato metu Romos Bažnyčia buvo nusilpninta tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Jo vardas nebuvo įrašytas į Romos Martyrologiumą.

Arijonų krizės istorija įrodo, kad visuotinės apostazės metu tradiciniam tikėjimui ištikimiems katalikams gali tekti garbinti Dievą ne oficialiose bažnyčiose, valdomose kunigų, esančių vienybėje su teisėtai paskirtu vyskupijos vyskupu, kuris yra vienybėje su teisėtai išrinktu popiežiumi.

Tokiems katalikams gali tekti ieškoti tikro katalikų mokymo, vadovavimo ir įkvėpimo ne pas savo vyskupijos vyskupą, ne pas savo šalies vyskupus, net ne pas popiežių, bet pas vieną herojišką vyskupą, pas nuodėmklausį, kurio nepripažįsta kiti vyskupai ir net Romos popiežius ir kurį galbūt ekskomunikavo.

Paralelės su dabartine Bažnyčios situacija yra akivaizdžios, o ryškiausios ‒ tai paralelės tarp Šv. Atanazo ir arkivyskupo Lefebvre'o. Tačiau būta ir kitų vyskupų, be kompromisų ginančių Tradiciją, pavyzdžiui: Baton Ružo vyskupas Sullivanas Jungtinėse Valstijose, Regensburgo vyskupas Graberis Vokietijoje ir Sandhersto vyskupas Stewartas Australijoje.

Šie vyskupai nebuvo tradicionalistai ta pačia prasme, kaip arkivyskupas Lefebvre'as, nes jie manė esant protinga priimti oficialią liturginę reformą, tačiau jie, nė akimirkos nedvejodami, gynė tikėjimo lobį, kuris niekada negali būti pakeistas, Bažnyčios mokymą apie tikėjimą ir moralę. Taip pat reikia paminėti Kamposo (Brazilija) vyskupą de Castro Mayerį, kuris iki pat pasitraukimo iš pareigų savo vyskupijoje laikėsi tos pačios pozicijos, kaip ir arkivyskupas Lefebvre'as.

O kalbant apie posusirinkiminius popiežius, kaip popiežius Liberijus patvirtino dviprasmišką doktrinos teiginį, taip jie patvirtino liturginę reformą, kuri katalikų mokymą apie Eucharistiją atspindi daug migločiau, negu senosios apeigos, kurias ji pakeitė.

Popiežius Paulius VI ir Jonas Paulius II nesvyruodami laikėsi pagrindinių tikėjimo dogmų, bet jie, kaip ir Liberijus, nepašalino iš pareigų vyskupų, kurie iš pagrindų griovė šias dogmas.

Ir būtent čia mes aiškiausiai matome, kaip glaudžiai dabartinė krizė atitinka arijonų erezijos laikotarpį. Tikėjimą griauna vyskupai arba vyskupų, esančių de facto vienybėje su popiežiumi, nuolaidžiavimas.

Anksčiau aprašytas tradicinio kunigo protestas yra pagrįstas ir gali būti pritaikytas visoms angliškai kalbančioms šalims. Atminkite, jis nesakė, kad visos vyskupijos yra modernistų valdžioje. Kai kurios vis dar priešinasi. Vienintelis veiksmingas būdas tradiciniams dvasininkams ir tikintiesiems išsaugoti savo tikėjimą modernistinėse vyskupijose ‒ tai vengti oficialių Bažnyčios struktūrų, kaip arijonų krizės atveju.

Galime būti tikri, jog kaip IV-ame amžiuje, taip ir dabar tradicija ilgainiui triumfuos. Iki to laiko turime padvigubinti savo maldas ne už didvyriškus vyskupus, tokius, kaip arkivyskupas Lefebvre'as ir vyskupas de Castro Mayeris, bet už Jo Šventenybę Popiežių Joną Paulių II, kad jis taip pat veiksmingai, kaip ir popiežius Pijus X vykdytų savo apaštalinius įgaliojimus. O kol kas pasiguoskime Šv. Atanazo paraginimu:

„Bažnyčiai ne dabar buvo suteikti potvarkiai ir įstatai. Jie buvo ištikimai ir patikimai jai duoti Tėvų. Taip pat ir tikėjimas ne ką tik buvo nustatytas, bet atėjo pas mus iš Viešpaties per Jo mokinius. Tegul tai, kas buvo Bažnyčios išsaugota nuo pradžios iki šios dienos, būna išlaikyta mūsų laikais; tegul tai, kas buvo patikėta mums saugoti, nebūna išeikvota. Broliai, kaip Dievo paslapčių saugotojai, patys pakilkime veikti, matydami, kaip kiti mus apiplėšia."

Šis šv. Atanazo pranešimas buvo skirtas jo kolegoms vyskupams, tačiau gali būti taikomas kiekvienam katalikui. Kiekvienas iš mūsų turime pareigą daryti viską, ką galime, siekdami užtikrinti, kad tai, kas buvo patikėta Bažnyčiai nuo pat pradžių, nebūtų apleista. Pati veiksmingiausia priemonė šiam tikslui pasiekti yra pulti ant kelių ir melstis!

* Obskurantizmas ‒ priešiškumas mokslui, švietimui, pažangai; tamsuoliškumas.

[1] Deja, šiandien šis žurnalas nutolęs nuo Tradicijos.

** Parijai ‒ viena žemiausių neliečiamųjų kastų Pietų Indijoje; perkeltine prasme ‒ beteisiai, paniekinti, engiami žmonės.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.